Jeigu atsitokėsime ir pamėginsime į situaciją pažvelgti iš šono, atrodo, nieko nėra paprastesnio ir logiškesnio: asmuo su savo nuosavybe turėtų elgtis, kaip tinkamas. Šiuo atveju, greta valstybinės lietuvių kalbos esantys užrašai lenkų kalba ant pastatų turėtų būti pastato savininko reikalas.
Įdomu tai, kad aptardami kitą šiandien aktualų aspektą – gyvenamųjų namų renovaciją – remiamės nuostata, kad viso pastato savininkai yra privatūs asmenys, todėl jie turi rūpintis pastato renovacija. Visgi jeigu prabylame apie tai, kokios lentelės pritaisytos ant privačių pastatų sienų – tai tampa valstybiniu reikalu, dėl kurio metų metus diskutuoja premjerai, parlamentarai, atsiprašinėja užsienio reikalų ministrai.
Taigi iš esmės, jeigu gyventojai matytų prasmę, greta lietuvių kalbos lentelių, savo gatves galėtų žymėti nors ir visomis pasaulio kalbomis. Tuo tarpu bausti už tai, kad savo nuosavybę žymi, kaip nori, yra mažų mažiausia nesąmonė. Turime suprasti, kad gatvių žymėjimas kita kalba yra paprasčiausio vietos bendruomenės patogumo ir pasirinkimo reikalas, kuriame valstybė nepagrįstai yra „įkišusi koją“.
Rimtų argumentų prieš gatvių žymėjimo kita kalba dekriminalizavimą iš esmės nėra. Prisiminkime, kad vienu sudėtingiausių Lietuvių istorijoje momentų – tarpukariu - kai tik formavosi nacionalinė Lietuvos valstybė, laikinoji sostinė buvo Kaune, o jaunai šaliai kilo grėsmė iš kaimyninių valstybių, tuometinės Kauno gatvės buvo žymimos trimis kalbomis – lietuvių, lenkų ir jidiš. Anuomet tai nebuvo politizuotas sprendimas, tai paprasčiausiai buvo gyventojų patogumo klausimas.
Mes geriau nei bet kas kitas žinome, kad kiekviena tautinė grupė myli savo kalbą ir puoselėja kultūrą. Juk ši diskusija nėra dėl lietuvių kalbos pakeitimo kita kalba – tai diskusija dėl to, kas turėtų būti greta valstybinės lietuvių kalbos. Be to, šie gatvių užrašai nieko neįžeidžia, tai nėra uždrausti simboliai ar keiksmai – tai elementarūs žodžiai kita kalba. Taigi tai neturi nieko bendro su lietuvių nutautėjimu ar pagarbos lietuvių tautai pamynimu.
Galiausiai turime iki galo suprasti, kad kiekviena bendruomenė, gyvenanti Lietuvos teritorijoje, yra dalis mūsų pilietinės tautos, kuri prisideda prie šalies gyvenimo, kartu jį kuria, ir nepaisant kalbinių ar kultūrinių skirtumų yra istorinė mūsų dalis, be kurios mes nebūtume mes. Kol kas politikoje matau daug diskusijos dėl diskusijos, naudingiausios politikams, kurie kiršindami gyventojus renkasi rinkiminius dividendus ir tik dėl tokio konflikto išlieka politikoje.