R.Bogdanas. Ką skambina Ūkio banko pakasynų varpai?

Ypatingas bruožas vienija didelę dalį iš eks-TSRS kilusių milijonierių. Tai jų įsivaizdavimas, jog tiesus kelias į šlovę yra nuosavas sporto klubas.

Vienas turtingiausių Rusijos žmonių Ališeras Usmanovas valdo Londono „Arsenal", Romanas Abramovičius nusipirko Londono „Chelsea“. Ne toks žinomas trąšų magnatas „Uralkalij" savininkas Dimitrijus Rybolovlevas yra „Monaco" savininkas. Aukštaūgis Michailas Prochorovas nupirko Naujojo Džersio „Nets" ir tapo pirmuoju ne amerikiečiu, įsigijusiu NBA klubą.

Vakarų turtuoliai kiek kitaip supranta savo misiją. Didžiausias pasaulyje labdaros fondas „Bill and Melinda Gates Foundation“ valdo 36,2 mlrd. USD, iš kurių kasmet virš milijardo skiriama sveikatos reikalams, žemės ūkiui atsilikusiose šalyse, bibliotekoms remti. Prie šio fondo prisijungė ir finansų guru Warrenas Buffettas, vienas turtingiausių žmonių pasaulyje, užrašęs jam ir didžiąją savo palikimo dalį. Savo fondus mokslui ir kultūrai remti turi Fordai ir Rokfeleriai. Garsiąją Karnegio salę  Niujorke pastatė plieno magnatas Andrew Carnegie. Tai sena tradicija: aukščiausio lygio Harvardo universitetas prasidėjo nuo anglo Džono Harvardo dotacijos.

Europoje Bosch įmonių grupė garsėja ne kaimyninio Štutgarto futbolo klubo rėmimu, o 1,2 mlrd. eurų dydžio fondu, kurio lėšomis palaikomi įvairūs mokslo, kultūros, švietimo ir sveikatos apsaugos projektai. Šį fondą 1964 įkūrė tuometinis savininkas Robertas Bošas. Amžiaus pradžioje SEB banko Švedijoje pirmininkas įkūrė Knuto ir Anitos Wallenberg fondą, šiandien valdantį kelis milijardus eurų ir remiantį mokslą bei švietimą Švedijoje.

Ūkio banko ir Kauno „Žalgirio" istorijai kur kas artimesnis čečėnas Bulatas Čagajevas, 2011 pavasarį nusipirkęs keliskart Šveicarijos čempioną Noišatelio FC „Xamax“. Jau 2012 sausį šveicarai jį areštavo, įtardami verslo machinacijomis ir pinigų plovimu. Per tą laiką jis spėjo pakeisti keturis komandos trenerius, atleisti visą administraciją prieš pat sezono pradžią, kad net nebuvo kam užsakyti atspausdinti bilietus į artėjančias klubo rungtynes. Kada „Xamax" sužaidė lygiosiomis su autsaideriu, B. Čagajevas su apsauginiais įsiveržė į rūbinę iškart po rungtynių ir išplūdo žaidėjus. Šiandien nustatyta, kad klubas po jo valdymo liko su 30 mln frankų skola, o B.Čagajevo teismas planuojamas 2014.

Lietuvoje futbolas nusileidžia pagal populiarumą krepšiniui. Todėl Vladimiras Antonovas nusipirko FC „Plymouth" Didžiojoje Britanijoje, o Lietuvoje įmerkė į Vilniaus „Lietuvos ryto" krepšinio komandą. Kitas bankininkas Vladimiras Romanovas pradėjo nuo FC „Kaunas", bet pakėlė sparnus iki škotų „Hearts", o Kaune ėmėsi legendinio „Žalgirio" gelbėtojo vaidmens. Jungtinės karalystės finansų priežiūros institucijai jokio įspūdžio nedarė Antonovo ir Romanovo dalyvavimas futbolo versle: nei „Snorui“, nei Ūkio bankui ji nedavė leidimo atidaryti savo skyrius Didžiojoje Britanijoje.

Krepšinio grandų valdymas ir netiesioginės investicijos į žiniasklaidą (tiesiogiai bankams supirkti žiniasklaidą draudžia įstatymas) nedarė įspūdžio ir Lietuvos bankui. 2011 lapkričio mėnesį sustabdyta „Snoro“ veikla. Tą patį rudenį pasibaigus metinei Ūkio banko inspekcijai, Lietuvos bankas (LB) nurodė pašalinti neskaidrumus. Tuo metu dar neturėta įrodymų, kad banko skolininkai yra susiję su pagrindiniu akcininku. Abejonių kėlė ir sukelta įmonių vertė. Kaip ir „Snoras“, Ūkio bankas davinėjo stambias abejotinas paskolas nerezidentams. Inspektoriai užfiksavo, kad apie dešimt paskolų, viršijančių 100 mln litų, išduota įmonėms, kurios galimai susiję su V.Romanovu. Tuo tarpu vardan finansinio saugumo finansuoti savo verslą bankams leidžiama labai ribotai. Lietuvos bankas pareikalavo, kad augimo lėšos būtų kaupiamos LB sąskaitoje. V.Romanovui patarta mažiau užsiimti labdara, nes bankui sunku ir reikią daryti atidėjimus. Metų pabaigoje Ūkio bankas (ŪB) pateikė grafiką, kaip susigrąžins paskolas kas ketvirtį, ir LB valdyba jį patvirtino.

Pirminiais duomenimis, 2012 pradžioje ŪB padarė 50 mln. Lt atidėjimų, bet grafiko netesėjo nei pirmą, nei antrą, nei trečią ketvirtį. Tada LB griežtai įspėjo dėl įsipareigojimų nevykdymo, ir V. Romanovas pateikė naują planą. Prieš keletą metų ŪB buvo kreditavęs ofisų pastatą Maskvoje. Tada V. Romanovas nupirko Žalgirio stadioną, jį pervertino, per ofšorinę bendrovę įkeitė visą sklypą Vilniuje vietoj Maskvos pastato, o tą pastatą pasiėmė sau.

Įspėtas V. Romanovas 2012 antroje pusėje pažadėjo atnarplioti raizgalynę iki skaidrumo. Pagal jo naują planą, jis pasižadėjo įkeisti pastatą Maskvoje, patalpas Škotijoje, gamyklą Bosnijoje. LB davė jam terminą iki gruodžio 10 d. Maskvoje buvo įkeista tik dalis pastato, tolesni veiksmai buvo vilkinami.

Paaiškėjo, kad klestinti gamykla Bosnijoje vos kvėpuoja: darbuotojams kelis mėnesius nemokėti atlyginimai, susidarę skolos už dujas ir elektrą. „Lietuvos rytas" vasario 15 d. pasakoja, esą vienas turtingiausių rusų Olegas Deripaska „prašyte prašęs" V. Romanovo parduoti tą gamyklą jam už milijardą dolerių. Nepardavęs, nors už tokią sumą antrą Ūkio banką galėjo turėti. Tame straipsnyje dar rašoma, jog O. Deripaska turėjęs nusileisti V. Romanovui, kuris per teismus išsikovojęs 20 mln. dolerių ir 30 proc. Nikolajevo aliuminio gamyklos akcijų.

O. Deripaska yra visai kitos lygos žaidėjas ir V. Romanovas tiesiog negali būti jam konkurentas, lygiai kaip V. Romanovas negali žaisti krepšinio aikštelėje prieš „Žalgirio" meistrus. Neseniai O. Deripaskos ginčą su Vladimiru Potaninu, kuris jau keliavo į Londono teismą, ėmėsi spręsti pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

Nikolajevo aliuminio gamykla Ukrainoje nuo 2004 priklauso O. Deripaskos RusAl visu 100 proc. Ji yra viena didžiausių pasaulyje - apie 1,5 mln. tonų aliuminio per metus. Esant vidutinei aliuminio kainai 1,600 USD/t, ji pagamina metinės produkcijos už 2,4 mlrd. dolerių. Skaičiuojamas tokių gamyklų pelningumas - apie 30 proc. V. Romanovui su tokiomis pajamomis neturėtų skaudėti galvos dėl banko nemokumo ar „Žalgirio" skolų. Kodėl „Lietuvos rytas" tiki pasakomis?

Įdomu, kad O. Deripaskos vardas šmėsteli ir „Snoro" istorijoje. Seime paskleistoje anoniminėje pažymoje prieš V. Antonovui įsigyjant „Snorą" buvo įspėjama, jog už sandorio stovi O. Deripaska. Jo vardas ne kartą yra minimas tarptautinėse pinigų plovimo bylose.

Reikia pastebėti, kad didysis Ūkio banko verslas buvo perpumpuoti pinigus. Tokioms operacijoms reikalingų bankų - korespondentų ŪB turėjo apie 100. Šiuo skaičiumi su juo galėjo lygintis tik liūdnai pagarsėjęs „Snoras“. Pavyzdžiui, panašaus dydžio Šiaulių bankas turi 19 bankų - korespondentų. Tai lemia veiklos specifika.

Geriausiais laikais komisiniai už pavedimus ir valiutos keitimus atnešdavo ŪB apie 100 mln. litų per metus. Galima įsivaizduoti, kokias sumas reikėjo perkošti, kad tiek uždarbio liktų nuo kuklių komisinių. Didžioji dalis auksinių klientų buvo iš Rusijos ir Ukrainos.

Kada 2012 ŪB pradėjo nors ir dalinai vykdyti LB reikalavimus, to užteko, kad atlikti pakeitimai leistų atskleisti paslėptas schemas. 2012 gruodžio 10 d. baigėsi LB duotas terminas, ir gruodžio 12 d. LB inspektoriai pradėjo metinį patikrinimą, pamažėl tiesindami suveltas banko garbanas.

Vasario 1 d. baigus inspekciją, tapo aišku, kad banke yra apie 900 mln. Lt skylė, ir 400 mln Lt dengia banko kapitalas. Vadinasi, 500 mln. Lt pasirodė esą niekuo nepadengti. Lygia greta banko auditą LB užsakymu atliko tarptautinė bendrovė KPMG, ir ji gavo labai panašius skaičius.

ŪB įsipareigojimai siekė 3,7 mlrd. Lt, o turtas, LB skaičiavimu, siekia 2,8 mlrd. Lt. Kur dideli pinigai, iškart atsiranda jų gynėjų. Kai kas rodo į Komercinių bankų asociacijos duomenis, kad banko turtas esąs 4,1 mlrd. Lt, tad bankas lieka pliuse. Bet šį gražų skaičių 4,1 mlrd. yra pateikęs pats ŪB pagal savaip suprastas turto vertes. ŪB teigia, kad „Žalgirio" arenos vertė yra 500 mln., o LB ją vertina 100 mln. Lt.

Banką galėjo išgelbėti jungimasis su kitu banku, bet tam jis turėjo išskaidrinti savo veiklą ir atsisakyti savo įprastinės taktikos. Šiaulių banko penktadalį valdo Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (EBRD), kuris užsiima kitokia bankininkyste, nei paskolos ofšorams. Savo ruožtu, LB nedavė sutikimo jungtis, kol nebus įvykdytas pirmasis 2011 pabaigos planas ar antrasis 2012 pabaigos planas. Prisijungdamas neskaidrų ŪB, Šiaulių bankas pats galėjo būti nutemptas į skolas.

Pirmasis, atvirai prakalbęs apie naują  „kapitalą iš rytų", kuriam „įdomu" Lietuvos bankų sektorius, prakalbo Liutauras Varanavičius, buvęs ilgametis ŪB stebėtojų tarybos pirmininkas. Tai jis vežė Lietuvos futbolo rinktinę į Čečėniją dideliam prezidento Ramzano Kadyrovo džiaugsmui. Rusijoje verslo sluoksniuose gerai žinoma, kad svarbius klausimus Maskvoje naudinga spręsti su R. Kadyrovo pagalba. Šiuo metu L. Varanavičius yra kredito unijos „Vilniaus kreditas" stebėtojų tarybos pirmininkas. Šią uniją LB Priežiūros tarnyba neseniai įspėjo pašalinti teisės aktų pažeidimus ir veiklos trūkumus iki gegužės 3 d.

Neaiškūs, migloti sandėriai nebaido ne tik privataus verslo. Dėl jų per daug galvos nesuka nei dalis piliečių, nei valstybinės institucijos.

R. Bogdanas

Ūkio bankas liepto galą priėjo prie socialdemokratų, ir tai išmuša paskutinį argumentą „Snoro“ bėgliams. Dabar jau dvi didžiosios partijos dalyvauja Lietuvos bankų sektoriaus apvalyme.

Portalui DELFI parašius apie dvidešimt Kalėdų senelių, kurie sunešė V. Romanovui dovanų po 10 mln litų, viskas liko kaip buvę. Redakcijos bandymai sužinoti, kokių priemonių imtasi, susidūrė su tarnautojų abejingumo siena. Dabar manoma, jog tai galėjęs būti orinių pinigų perdėjimas iš vienos kišenės į kitą prieš suvaidinant finansinės banko skylės užkimšimą deklaruotais pinigais.

Abejingumu neatsilieka ir piliečiai indėlininkai. Nors V. Romanovas cirkinosi kaip tik galėjo, žmonėms nekėlė nerimo, jog tokio žmogaus vadovaujamas verslas labai rizikingas, ir jie sunešė į ŪB apie 2,5 mlrd. Lt. Galbūt, dalis tų pinigų buvo atgauti po „Snoro“ žlugimo.

V. Romanovui gal ir naudinga rodytis keistuoliu, nes reikalui esant visus nusikalbėjimus galima pateikti kaip psichinio sutrikimo įrodymą ir likti nepakaltinamu. Juk jis parašų nedėjo, tenkinosi banko konsultanto pareigomis su mėnesine 40 000 Lt alga.  Bet žmonės, dėdami savo indėlius, iš tikrųjų deklaravo ne pasitikėjimą V. Romanovu. Pasimokę iš „Snoro“, visi žinojo apie valstybės garantuojamą 100 000 eurų sumą, todėl niekas po daugiau nedėjo.

Gera žinia, kad taip buvo parodytas pasitikėjimas valstybe, kuri tvarkingai išmokėjo „Snoro“ indėlininkams. Vėl nešta į ŪB tikint, jog ir jam žlugus, pinigai su pagerintais procentėliais sugrįš.

Bloga žinia, kad daugybei neskurstančių žmonių, kurie turi atliekamą litą indėliui, valstybė yra ne daugiau, kaip svetima kišenė, ir tik kvailys ja nepasinaudos, nes semti iš jos su padorumu neprasilenkia. Bloga žinia, kad labai sunkiai kalasi į galvą supratimas, jog kiekvienas esame mūsų valstybės dalis ir, kad saugiai užsidirbusieji iš padidintų palūkanų iš tikrųjų pasiims jas iš visų kitų.

Bet liūdniausiai skamba Ūkio banko pakasynų varpai Londone besislapstantiems Raimondui Baranauskui ir Vladimirui Antonovui. Jie deda didžiules pastangas, kad įrodytų britų teismui, jog Lietuvoje prieš juos surengtas politinis susidorojimas, nors ir nelengva įtikinti, kad jų kriminaliniai nusikaltimai kažkokiu būdu politizuoti blogųjų konservatorių tandemo su prezidente Dalia Grybauskaite. Ūkio bankas liepto galą priėjo prie socialdemokratų, ir tai išmuša paskutinį argumentą „Snoro“ bėgliams. Dabar jau dvi didžiosios partijos dalyvauja Lietuvos bankų sektoriaus apvalyme, ir tai yra pati geriausia žinia tiems, kurie mato Lietuvą Europoje.