Turiu silpnybę – mėgstu apsilankyti Skandinavijoje. Į Švediją, Norvegiją, Daniją kaskart atvykstu ne tiek turistinių interesų genamas, kiek iš smalsumo: man patinka iš arti stebėti, kaip organizuotai veikia šios visuomenės. Gražu pažiūrėti! Pavėpsai, paklausinėji, panagrinėji ir atsidusęs: ech, kad taip Lietuvoj, – su rinkinėliu naujų įspūdžių ir pastabų grįžti namo.
Vasaris Kopenhagoje; čia irgi žiema. Bet nepaliauja stebinti, kad miesto dviratininkams ji nė motais: dažnas mina pedalus nė palto neužsisegęs, nerūpestingai ir laisvai, nors jūrinis vėjelis, kad ir nestiprus, tokiu oru neglosto, o veria kiaurai. Vaikų irgi nebūtina lepinti: mama ar tėtis prie dviračio prikabins ankštą vežimaitį ir pasišvilpaudamas nuveš atžalas į darželį. Ant Karalienės Luizos tilto įrengtas dviračių skaitiklis net snyguriuojant užfiksuoja 10 000 pravažiuojančių dviračių per dieną. Ir tai tik į vieną pusę!
Tačiau šįkart ne apie dviračius, o tėčius ir mamas. Ir darželius. Danija, pirmeivė lyčių lygybės srityje, turinti net atskirą Lyčių lygybės ministeriją, ėmėsi iniciatyvų valstybiškai pažiūrėti į berniukų ir mergaičių lygybę ir juos atitinkamai auklėti jau nuo mažumės. Į darželius išsiuntinėjo pasaką „Den dag da Rikke var Rasmus og Frederik var Frida“ apie berniuką, pavirtusį mergaite, ir mergaitę, tapusią berniuku. Pernai šis kūrinys buvo importuotas į Lietuvą ir Latviją, tačiau sulaukė pasipriešinimo ir mūsų darželių kol kas nepasiekė.
Pirmiausia nėra abejonių, kad Danijos švietimo sistema yra puikiai išplėtota – paremta ne tiek žinių kišimu į galvas, o paties individo pastangomis; tuo metu sistema rūpinasi kiekvienu individu ir padeda jam geriausiai atsiskleisti. Danijoje turbūt niekas net baisiausioje pasakoje nerastų istorijos, kai valstybė pamiršta kelis tūkstančius nepilnamečių, kaip neseniai paaiškėjo atsitikus Lietuvoje.
Bet tai dar nereiškia, kad pačioje daniškoje sistemoje negali atsirasti sutrikimų. Danijos lyčių lygybės ministerijos programa niveliuoti lyčių skirtumus lenkiant berželį, kol jaunas, yra gausiai finansuojamas politinis projektas (juk jeigu ministerija jau veikia, ji turi kažkuo ir užsiimti). Lyčių lygybės indoktrinaciją į pačią pažeidžiamiausią visuomenės grandį – mažamečius – valstybiniu lygiu pradėjo buvusi ministrė Karen Jespersen, savo karjeros pradžioje pagarsėjusi kaip naujosios kairės aktyvistė. Nenuostabu, kad „pažangusis“ vaikų auklėjimas yra glaudžiai susijęs ar net išaugęs iš homoseksualų teisėms atstovaujančių organizacijų veiklos.
Bet visa šita moderniojo švietimo infrastruktūra Skandinavijoje yra statoma ant klaidingo, o gal net melagingo pamato. Dėl vienos priežasties: politinė „dženderizmo“ ideologija principingai atmeta biologinį determinizmą, t.y. kitų mokslo šakų surinktus įrodymus, kad lytis yra ir prigimtinis dalykas, nuo kurio nei pabėgsi, nei atsikratysi perauklėjant.
Būtent šio elementaraus dalyko aklas neigimas paliko didžiausią nuostabą po diskusijų su danais, studijuojančiais sociologiją Kopenhagos universitete. Nuoširdžiai stengiausi suprasti, kurioje vietoje nesueina mūsų argumentai, bet taip ir likau nieko nepešęs, o dar tiksliau – kvailio vietoje. Žinoma, mes nė vienas nesame biologijos, psichologijos ir sociologijos mokslų profesoriai, bet smalsumas ir turimas žinių bagažas leido mums priartėti prie tam tikrų išvadų.
Anglų kalba biologinės (sex) ir socialinės (gender) lyčių skirtumams ir prieštaravimams apibrėžti naudojami du patogūs panašiai susiskambantys daiktavardžiai – „nature“ ir „nurture“. Lietuviškai galėtume rasti sąskambių analogiją per būdvardžius „įgimtas“ ir „įgytas“. Bendraudamas su danais ir įsivėliau į diskusiją apie tai, kas lytims yra įgimta ar gali būti įgyta. Tačiau per šį šnekėjimą jaunieji sociologai visiškai atmetė biologinį pradą ir liko prie įsitikinimo, kad abi lytys turi neišsemiamas variacijų galimybes, su kuriomis vaikus esą verta ir naudinga supažindinti jau vos išaugus vystyklus. Anot jų, lytis yra primesta socialinė našta, kurią reikia nuolat kvestionuoti ir bandyti iš jos išsiveržti.
Kai paskui gavau kvietimą į uždarą danų jaunimo vakarėlį, man draugiškai patarė: „Tu tik nieko nešnekėk apie biologinį determinizmą, ar gerai?“ Gerai. Bet užuot patraukęs pavakaroti, sėdau rašyti šio komentaro.
Atrodo, dar taip neseniai, vos praėjusiame amžiuje, dėl biologinio determinizmo nulemtų visuotinių stereotipų moteris buvo įkalinta virtuvėje ir neprileidžiama prie balsadėžių, o vyras, pasirinkęs šokti baletą, dar ir šiandien gali būti nesuprastas ir vien dėl profesijos palaikytas gėjumi. Tačiau ne mažiau pavojingas yra ir socialinio determinizmo diktatas lyčiai apibrėžti, nes stumia žmogų vienalytiškumo ir belytiškumo link – į kažkokią dirbtinai sukonstruotą būtybę, kurioje turėtų derėti vyriškas narsumas ir moteriškas globėjiškumas arba išnykti ir viena, ir kita, vietoj žmogaus lytis išskiriančių savybių suplakant skystą hominidinę košę, išsaugojusią vos vienintelį lytį apibrėžiantį atributą papilvėje.
Iš akademinių teorijų jau į pedagogiką atėjusi lyčių lygiavos praktika bemaž nesusijusi su išties saugotinomis ir gerbtinomis tokiomis pat lyčių galimybėmis darbe ar kitose socialinėse sferose – tai yra neapdairus ir aklas naujažmogio kūrimo projektas. Kaip nacionalsocializmas bandė žmogų supaprastinti rasių, o komunizmas – klasių pagrindu, taip „dženderizmas“ iš principo taikosi žmogų sulyginti lyties pagrindu. Kiek neįprasta, kad grupelės profesorių galvose gimusi, o feministinių ir jiems giminingų judėjimų aktyviai platinama lyties „pramonė“ taip puikiai tarpsta kultūroje, išauginusioje H.K.Anderseną, „Lego“ ar L.von Trierą. Tarpsta, nes čia viskam skiriama pinigų (tiesa, suaugusiųjų sugalvotų programų intervencijai į mažamečių vaikų protus pritaria vos dešimtadalis danų, rodo laikraščio „Metro“ apklausa).
Lyčių lygiavai kažin ar lemta tapti naujojo puikiojo pasaulio programa – jis liks tik kelių ideologų ir fanatikų hobiu, nes nacių ir sovietų pragarą perėjusiai Europos visuomenei užteks sveikos nuovokos nepamiršti, kur gali atvesti grubi socialinė inžinerija. Juk vyriškumas ir moteriškumas yra prigimtinė ir graži, pati savaime niekam nekenkianti duotybė, kuriai kultūra ir auklėjimas, tolerancija ir pagarba kiekvieno individo pasirinkimui suteikia žavių atspalvių, kuomet ir vyrui puikiai pritinka jautrumas, o moteriai – narsumas. Tuo metu mechaniškas lyčių ribų trynimas prisidengiant utopinės teorijos postulatais gali būti ne tik žalingas, bet ilgainiui pasirodyti ir... nehumaniškas.