Panašūs kaltinimai psichoanalitikams mažų mažiausiai neatidūs istorinėms detalėms, nes psichoanalizės raidos neįmanoma atskirti nuo modernybės chaoso atnešto nerimo, išaugusio nepasitikėjimo religija ir po Pirmojo pasaulinio karo iš apkasų grįžusių karių masiškai išgyventu potrauminio streso sindromu. Paprasčiau tariant - psichoanalizė niekada nebuvo vien kalbėjimas apie „aną galą“. Taip pat ir seksualizuoto nacionalizmo kritika. O būtent seksualiniais maniakais Lietuvoje dažnai apskelbiami tie, kurie teigia, jog šiandien esminė vaizdinių apie mūsų tautą (o galimai ir mūsų tautos) bėda yra tai, jog nesugebame mąstyti apie ją be seksualizuotų metaforų.
Kalbant apie tautinę tapatybę Lietuvoje dažnai net nesąmoningai iškyla patys gajausi stereotipai apie vyrus, moteris, lyčių vaidmenis, reprodukciją ir moralę. Bet tai nėra išskirtinai mūsų jaunai tautai šiandien būdingas fenomenas (apie jo išplitimą ir priežastis – vėliau). Tačiau ta atatranka, kuri drioksteli kaskart stengiantis apnuoginti ir analizuoti seksualizuotą mūsų tautinės savimonės turinį, ir šios atatrankos išplitimas ne tik interneto komentaruose, bet ir populiariojoje kultūroje bei instituciniu lygmeniu, šiandien ypač būdingas Lietuvai. Ir kol net pati nuosaikiausia šios savimonės kritika tildoma lyg proto netekusio seksualinio maniako klyksmas, seksualizuoto nacionalizmo apraiškų Lietuvoje gausėja geometrine progresija. Pastarosios lipa ir iš televizijos ekranų tokių realybės šou kaip „Aš myliu Lietuvą“ pavidalu, ir iš lauko reklamos stendų, pristatančių seniausio Lietuvos universiteto inicijuotą, Europos Sąjungos pinigais paremtą LDK istorijos įamžinimui internete skirtą projektą.
Minėtas transformeris reklamuoja Vilniaus universiteto ir IT specialistų sukurtą interneto projektą apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, perkeliantį į internetą 700 trumpų gausiai iliustruotų pasakojimų apie LDK laikus ir nuskaitmenintą istoriko Joachimo Lelevelio kartografijos kolekciją.
Žaisminga, plačiai auditorijai prieinamai aprašytų istorinių detalių migracija į internetą – puiki, savalaikė iniciatyva. Tačiau ją reklamuojantis iš LDK istorijos inkliuzų nupaišytas transformeris yra tragedija, įvardinanti kai ką daugiau nei eilinį „liapsusą“, dėl kurio
mėginant populiarinti Lietuvos istoriją, ji ir vėl pateikiama kaip infantilizuotas pergalingas geriečių žygis prieš blogiečius. Šis mokslinės fantastikos ir istorinių fragmentų hibridas diagnozuoja didesnę mūsų tautinę savimonę kamuojančią bėdą. Jis darsyk leidžia pamatyti, kad kalbėdami apie tautinę tapatybę ir mūsų tautos atminį vis žavimės seksualizuoto nacionalizmo vaizdiniais ir neišsikapstome iš jų smegduobių.
Kaip ir žaisliniai transformeriai, plakate esantis hibridas susideda iš mažyčių detalių. Akį iškart patraukia dvi jo kūno dalys: didžiule kaire pėda tapusi patranka, už kurios sėdi karalių Mindaugą primenantis vyras su skeptru, ir galingas, šarvais apsaugotas kairys petys. Koliažiniame transformerio kūne apstu iečių smaigalių, kardų, dūmų, kirvio antgalių, žirgų, karių. Į mus žvelgia tikra animuota militaristinė pekla. Kairė transformerio ranka – tai labiausiai žmogaus organizmą primenanti šio hibrido dalis, kuri yra kiek palūžusi. Dešinė – tai net ne ranka, o ginklas ir ne šiaip ginklas, o religinis simbolis – su organizmu suaugęs aštrų durtuvą primenantis gotikinis varpinės bokštas.
Kaip ir pastaruosiuose, plakate neapsieinama be moterų ir jos atsiranda ne bet kur, o kairiame transformerio šone – ten, kur esame įpratę manyti plakant širdį. Į mus čia žvelgia Barbora Radvilaitė – daugeliui lietuvių jos atvaizdas turbūt labiau pažįstamas nei LDK valdovų veidai (juk apie moteris LDK istorijoje apskritai beveik nieko nekalbame, taigi nedaug ką tenka įsiminti). Tikslumo dėlei pastebėkime, kad Barbora Radvilaitė patalpinta šiek tiek žemiau tos vietos, kur turėtų būti širdis. Ji tampa Adomo šonkauliu (gana ironiška, kad jos sijono klostės iliustracijoje iš tiesų yra iš... šonkaulių).
Virš šios legendomis apie įstabų grožį apipintos, ligos gana anksti pakirstos, palikuonių nesusilaukusios moters transformerio organizme yra patalpinta dar viena moteris. Bent man ji kelia asociacijų su Vytauto Didžiojo motina Kęstučio žmona Birute. Į mus dabar žvelgia ne šiaip grožiu garsėjusi moteris, o, anot legendos, iki susitikimo su Kęstučiu skaistybės įžado ištikimai besilaikiusi vaidilutė.
Militarizuoto transformerio širdyje atsiveria kompaktiška, priešpriešomis įkrauta, jausmus hibridiniame organizme pažadinanti moteriškumų zona. Čia susiduria vaisinga mergelė, pagimdžiusi iškilų vyrą, ir legendomis apie laisvą elgesį apipinta bevaikė moteris. Persipina pagonybė ir krikščionybė. Nežinoma vaidilutė prisiglaudžia prie garsiausių Lietuvos didikų dukros (beje, pastaroji iliustracijoje didesnė, tačiau Birutė patalpinta aukščiau Barboros Radvilaitės).
Plakatas su transformeriu apie LDK istoriją – tik vienas iš epizodų, demonstruojančių, kad kalbant apie mūsų tautą neapsieinama be stereotipų apie moteriškumą ir vyriškumą, be tradicinio ištikimybės tautai sugretinimo su meile moteriai, be gyvenimo vardant tautos sutapatinimo su militaristine retorika ir nuotykingu žygdarbiu. Šios paralelės pasitelkiamos seksualizuojant nacionalizmą kaip idėjų ir veiksmų rinkinį tam, kad būtų suformuota kolektyvinė tapatybė. Idealizuoti vyrų ir moterų vaidmenys bei idealizuoti santykiai tarp jų patogūs siekiant masei žmonių perteikti, kaip derėtų elgtis grupėje ir užtikrinti šios grupės tvarumą.
Be seksualumo ir nacionalizmo sanguliavimo moderni valstybė neįsivaizduojama. Vakaruose apie šį santykį keletą dešimtmečių leidžiamos akademinės knygos ir dėstomi kursai universitetuose. Vienas pirmųjų apie nacionalizmo ir seksualumo ryšį rašė Berlyne gimęs, bet Vokietijoje tarpstant nacizmui su šeima į Angliją, o vėliau į JAV pabėgęs žydų kilmės istorikas George'as Mosse. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad nuo XIX a. pradžios nacionalizmas formavosi paraleliai su tarpstančiomis viduriniosios klasės idėjomis apie vyriškumą.
Šiam vyriškumui kelti seksualinio elgesio reikalavimai ir už jų vykdymą garantuojamas pripažinimas leido susieti chaotiškos industrializacijos ir porevoliucinių neramumų sąlygomis į valdžią prasimušusią viduriniąją klasę su padorumu ir stabilumu.
Atitinkamai, tie, kurie savo elgesiu ar išvaizda kėlė nerimą ką tik gimusioms tautinėms valstybėms ir jų stabilumo iliuzijai, buvo suvokiami kaip opozicija ir tautai, ir išrastai vyriškumo kategorijai.
Formuojantis tautinėms tapatybėms visuomet iškyla daugybė seksualizuoto nacionalizmo apraiškų. Tai į Eugène'o Delacroix „Laisvę, vedančią žmones“ (1830 m.) panašūs paveikslai, kuriuose nuogakrūtės, žindančią motiną priminti turinčios moterys dažnai simbolizuoja laisvę, demokratiją ir tautą. Kartligiškas susižavėjimas išmankštintais, stipriais jaunuolių kūnais nacistinės Vokietijos jaunimo organizacijose ir grupinės masinės gimnastikos sesijos – tai jau kanoninis seksualizuoto nacionalizmo pavyzdys.
Verta prisiminti ir nuo XIX a. pabaigos sionistų propaguotą, o kuriant Izraelio valstybę suvešėjusį vadinamojo „raumeningo žydo“ įvaizdį, turėjusį tapti alternatyva tautinėse valstybėse augusiam antisemitizmui ir žydo kaip aukos pozicijai. Nuolat budintis, pasitempęs, neretai ginklą rankoje spaudžiantis žydas vyras dažnai vaizduotas sionistų propagandos plakatuose, platintuose Palestinoje dar prieš įkuriant Izraelio valstybę (keletą 1920-60 m. plakatų galima pamatyti čia).
Lietuvoje seksualizuotas nacionalizmas neatsirado pastaraisiais metais, nors dabar jis įvairiose erdvėse apsireiškia gana intriguojančiomis formomis – ne tik kaip transformeris gatvėje, bet ir kaip Halės turguje parduodamos vyriškos trumpikės už penkis litus su iš lietuviškų banknotų išdidžiai žvelgiančiais iškiliais mūsų vyrais. Beje, Lietuvoje parduodamas moteriškas apatinis trikotažas su tautiniais motyvais yra gerokai brangesnis – už jį pakloti teks daugiau nei šimtinę. Raginimų imtis sankcijų dėl įstatymais baudžiamo Lietuvos herbo išniekinimo patriotais save vadinantys dešinieji radikalai pastaruoju atveju neinicijavo. Turbūt Vytis ant „stringų“ atrodo priimtiniau ir kelia mažiau grėsmės nei perbraukti Gedimino stulpai antifašistiniame plakate – Vytis šiuo atveju ne tik neperbrauktas, bet gerokai arčiau kūno.
Lietuvoje tautinės tapatybės ir seksualumo santykis niekada neapsiribojo vien gana komiškais apatinio trikotažo dizaino klausimais. Lyčių stereotipai, idėjos apie deramą seksualinį elgesį, vyriškumą ir moteriškumą bei jų reikšmę tautai ėmė tarpti dar prieš paskelbiant Lietuvos nepriklausomybę. Prisiminkime, kad 1900 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje, kurioje pasauliui buvo pristatytas Eifelio bokštas, eskalatoriai, garsinis kinas ir kiti modernybės atnešti laimėjimai, lietuvių kilmės išeiviai pasistengė pasauliui pristatyti ir Lietuvą. Mūsų ekspozicijos akcentu tapo troba, kurioje tautiniais rūbais aprengti manekenai inscenizavo piršlybas. Modernioje Europoje Lietuva debiutavo demonstruodama troboje patubdytą šeimą kaip ašį, apie kurią turėtų suktis tautos gyvenimas, ir tautos gyvenimo metaforą. Tokioje tautoje nusistovėjusios taisyklės įtvirtina, kad tik tam tikriems subjektams leidžiama kalbėti, o kai kuriems telemta likti derybų objektais. Pasitelkiant tradicinius lyčių vaidmenis, galima įtaigiai perteikti aktyvias ir pasyvias bendruomenės narių roles – ne tik esamas, bet ir deramas.
Lietuvos paviljonas Paryžiuje 1900 m. ir LDK istoriją 2012 m. reklamuojantis transformeris nelabai skiriasi. Abiem atvejais mąstant apie tautą neišvengiamai vis gręžiamasi į vyrą ir moterį. Ir tada, ir dabar aišku, kas simbolizuos tautos jausmus, o kas – veiksmus. Aišku, kam pavyks darkart užsitvirtinti galią, o kas ir vėl liks pasyviu objektu tautos kūne.
Seksualizuotame nacionalizme gajų stereotipų apnuoginimas nereiškia, kad jų kritika siekiama išniekinti tautą ar išjuokti tautiniškumo pagrindu kuriamo bendrumo geismą. Tautinės tapatybės siejimas su tam tikrais vaizdiniais apie lytį ir seksualumą bei šių vaizdinių analizė tiesiog atspindi, ko, lipinant tautą į vieną darinį, geidžiama, kas kelia nerimą ir kodėl šis nerimas malšinamas pasitelkiant maskulinizuotą tautinio herojaus figūrą. Kaip rašo feministė Cynthia Enloe, „nacionalizmas dažniausiai kilo iš maskulinizuotos atminties, maskulinizuoto žeminimo ir maskulinizuotos vilties“.