Lietuvos lenkų rinkimų akcijai konfliktai nėra reikalingi, atvirkščiai: partija stengiasi imtis visų veiksmų jiems išvengti. LLRA, atstovaudama savo rinkėjų interesus, tik ginasi prieš įsibėgėjantį regresą tautinių mažumų teisių srityje, o atžanga yra akivaizdi:
1) daugiau kaip dvejus dešimtmečius galiojusio Tautinių mažumų įstatymo panaikinimas, kuris buvo priimtas 1991 m. po Sausio kruvinų įvykių. Tuomet tautinės mažumos vienareikšmiškai parėmė mūsų nepriklausomybės siekius. Dideliu laimėjimu galime pavadinti tai, kad kai kurioms nepavyko jėgoms organizuoti konfliktus, kaip pvz. Moldovoje, Užkaukazėje ir t.t.,
2) naujosios, tautinių mažumų švietimo teises siaurinančios, Švietimo įstatymo redakcijos priėmimas (o juk švietimo sistema sėkmingai, niekam netrukdydama, veikė net ir sovietmečiu).
T. Janeliūnas kalba apie Lietuvos viešajame gyvenime keliamą įtampą. Įdomiausia yra tai, kad per visus nuo nepriklausomybės atgavimo praslinkusius metus jokios įtampos tarp Lietuvoje gyvenančių įvairių tautų atstovų niekad nebuvo: ji atsirado tik dabar.
LLRA pateikė konkrečius siūlymus, kaip galutinai užbaigti, lietuvių kalbos egzamino suvienodinimo, gatvių pavadinimų ir kitų klausimų epopėją, kuri kartu reikštų ir įtampos nuslūgimą. Juk T. Janeliūnas nėra nei kurčias, nei aklas, kad to nepastebėtų. Iškyla pagrįstas klausimas, kam ši įtampa naudinga? Jei jis kritikuoja partiją, kuri siekia užkirsti kelią tam tikrų grupių diskriminavimui dėl tautybės, iškyla klausimas, kam jis siekia naudos ir kam išvis yra naudinga šioje srityje keliama įtampa? Ogi kritikos strėlių objektais turėtų būti visų pirma kai kurių asmens grupių teisių suvaržymo iniciatoriai: V. Landsbergis, G. Steponavičius, V. Stundys ir t.t.
Įtampą visų pirma kelia nacionalistinių pažiūrų veikėjai, bet jiems „talkina“ ir partijos, kurios paskutiniu metu praranda rinkėjų paramą ir bijo LLRA konkurencijos.
Per pastaruosius savivaldybių tarybų rinkimus LLRA rezultatai Vilniaus mieste buvo išties stulbinantys, juolab juos palyginus su rinkėjų parama Liberalų sąjūdžiui (negavo nė vieno mandato) ir socialdemokratams (gavo dukart, lyginant su LLRA, mažiau mandatų). Balsų skaičiaus požiūriu LLRA užėmė 1 vietą Vilniaus apskrityje. Klausimas, argi tai nėra pakankamas pagrindas bijoti ir stengtis diskredituoti LLRA?
Klausimas retorinis, tad ir atsakymas akivaizdus. Konkurencijos bijo ir konservatorių partija, nes LLRA yra krikščioniškąsias vertybes skleidžianti ir jomis iš tikrųjų kasdieniame gyvenime besivadovaujanti politinė jėga, kuri taip pat niekad nebuvo įsivėlusi į jokį korupcijos skandalą, kurių Lietuvoje, deja, yra apstu. Dėl šių ir kitų priežasčių už LLRA balsuoja dalis lietuvių tautybės rinkėjų, o tai kai kurioms jėgoms kelia didžiulį nepasitenkinimą ir norą pakeisti tendencijų kryptis.
Nuvalkiotas etiketes LLRA sėkmingai nusiklijuoja su kiekvienais rinkimais vis didėjančia rinkėjų parama ir intensyviu, nuoširdžiu darbu atstovaujant rinkėjų interesams. Dėl to partija nebijo nei senai jai pradėtų klijuoti, nei naujai išrastų etikečių. Belieka tikėtis, kad instituto auditorijose dėstytojas T. Janeliūnas ateities kartoms neperduoda primityviai sukonstruotų, nuvalkiotų ir stereotipais apaugusių teorijų, o moko jaunus žmones mąstyti patiems, neapsiribojant siauriu horizontu ir, visų pirma, konstruktyviai bei ateities kategorijomis.