Ne vienas suaugusiųjų pastebi sovietinio rašytojo P.Cvirkos žodžiais – kur duonos gausiu, ten tėvynė ir bus. Čia ateina „Maxima“ ir sako – sausio 13 d. dvi „Tarybinės“ dešros – už vienos kainą. Į šį keistą chorą įsijungia ir nacionalinis transliuotojas LRT: laidos, skirtos Sausio 13-osios aukoms paminėti metu reklamuoja vaistus, mineralinį vandenį, dar kažkokias prekes ir paslaugas. Taip rimta laida tampa panaši į filmą, kurį pertraukia reklamos.
Kaip tokioj maišalynėj susivokti, kas ir kam yra Tėvynė, kodėl turėtų būti svarbi Lietuvos Nepriklausomybės šventė, pats faktas, kad Lietuva yra nepriklausoma?
Nemylėtas nemylės
Sausio 13-oji, Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji – datos, kurios yra neišvengiamai susijusios. Jas jungia Lietuva ir laisvės siekis. Į minėtų datų grandinę įterpčiau ir vasario 14 d. – meilės arba šv. Valentino dieną, į kurią daugelis šnairuoja: esą, ji tapo svarbesnė už Vasario 16, Nepriklausomybės dieną. O aš manau, kad gal ir gerai, nes viso ko pradžia yra meilė. Nes nemylėtas nemylės. Gal nepriklausomybę susikūrėme neišmokę mylėti, nes iki šiol gyvas posakis, kad lietuvis lietuviui – skaniausias patiekalas. Gal kaip tik todėl ir turime problemų – nemokame gerbti, saugoti savo šalies gero vardo, spjaudomės vienas ant kito ir ant Lietuvos?
Gal Nepriklausomybę – Katedrą – Valstybę reikėjo pradėti statyti nuo meilės ir pagarbos?
Ir dar apie meilę – kitokią
Sako, kad dešra, kurios pavadinimas „Tarybinė“, esanti geresnė už kitas tos rūšies dešras. Sausio 13-osios akcija „Maximoje“ – dvi „Tarybinės“ dešros už vienos kainą – sutrikdė ne vieną.
Kas tai, reklamos kūrėjų kvailumas ar sąmoningas įtvirtinimas, kad visa, kas buvo tarybinis, yra geriausias? Juk gal neatsitiktinai sako, kad tiesiausias kelias į širdį eina per skrandį? Viešumoje prof. Vytautas Landsbergis neretai yra pašiepiamas dėl to, kad vis nesiliauja priminti grėsmių iš Rusijos. Tačiau „Tarybinių“ dešrų akcijos tas grėsmes daro aiškiau matomas. Sausio 13 d. keturiolika žmonių atidavė gyvybes, tūkstančiai stovėjo prie parlamento, televizijos bokšto tam, kad Lietuvoje neliktų nė tarybinio kvapo. O praėjus 22-iems metams, prekybininkai siūlo dovaną tuo pačiu pavadinimu. Paradoksu to jau net nepavadinsi.
Kam reikia katedros, kai siūloma 1509 litai
„Maximų“, reklamų, dešrų, vartotojiškos visuomenės kontekste staiga išdygsta „Katedra“, kurią naujam gyvenimui prikelia Nacionalinis dramos teatras. Na ir kas, kam jos reikia, kai dvi dešras siūlo už vienos kainą, kai gali sėst į lėktuvą ir skristi užsidirbti keliolika kartų daugiau kitose šalyse.
O „Katedra“ siūlo kentėti, ieškoti, kurti, kalba apie katedros statybą kaip apie socialinio teisingumo, tikėjimo ir grožio idealą... Piliečiai per rinkimus aiškiai pasakė: jiems reikia 1509 Lt, nesvarbu, kad juos pasiūlė su „vokeliais“ siejami žmonės; žmonės, sėdintys teisiamųjų suole; žmonės, nuo teisingumo pabėgę į Rusiją ir iš ten pasauliui skleidė žinią apie šiokią, tokią ir anokią Lietuvą. „Vsio zakonno“.
Vietoj 25-to kadro
Per LRT televiziją žiūrėjau laidą, skirtą Sausio 13-osios įvykiams. Kiek kartų liudytojai apie tuos įvykius kalbėtų – jaudina. Bet net tokia laida be reklamos – nė iš vietos. Taip, laidų kūrimui, transliavimui reikia lėšų, valstybės biudžetas nepajėgus visko finansuoti.
Bet. Ar niekam neatėjo į galvą reklamos užsakovams pasiūlyti pilietišką sprendimą – tiesiog reklamos eilutę vietoj vaizdo siužeto? Arba tiesiog – reklamos užsakovus įvardinti laidos rėmėjais. Nemanau, kad verslas būtų tam prieštaravęs, nes tik dėl Sausio 13-osios aukų pagaliau yra ne visaliaudinės parduotuvės, gamyklos, o privatus verslas. Gal tiesiog reikia nuovokos, reikia pagarbos tam, kas įvyko 1991 m.
Kodėl tai svarbu? Kai reklama pertraukia sausio įvykių liudytojų pasakojimus, jie darosi panašūs į filmą, į kažką netikro. Kaip filmas, kuriame nieko tikro nėra arba tiesiog – sukurta tikrų įvykių pagrindu. Tai ir Lietuvos Nepriklausomybė darosi lyg nebe tikra, lyg filmas, per kurį rodant reklamą, galima nueiti atsinešti „siemkių“, „Tarybinės“ dešros.
Nebereikia nė mistinio 25-to kadro.