Kai 2000 m. vasarį Putino biografija buvo išleista, jis seniai nebebuvo jaunas, demokratiškas reformatorius. Jis tapo gangsteriu, valdančiu geležine ranka. Nežinau, ar jo įvaizdžio kūrėjai tai pastebėjo.
Vienas žmogus, negalėjęs įsivaizduoti, kad Putinas iš demokrato pavirs į stiprios rankos šalininką, buvo Sobčiakas. Juos vienijo antipatija demokratiniam procesui, bet dešimtojo dešimtmečio pradžioje viešas demokratinių principų gynimas buvo kaina, kurią reikėjo mokėti už viešą gyvenimą. Gerą gyvenimą.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje naujojo verslo ir politikos elito nariai visoje Rusijoje laužė senąją sistemą. Jie be jokių skrupulų dalinosi tai, kas buvo likę, o patys išradingiausi iš jų jau kūrė naują sistemą. Tokie žmonės kaip Michailas Chodorkovskis (buvęs komjaunimo funkcionierius, tapęs bankininku, o vėliau – naftininku), Michailas Prochorovas (prekiautojas drabužiais, tapęs metalų magnatu, o vėliau – tarptautiniu investuotoju) ar Vladimiras Gusinskis (importuotojas, tapęs bankininku ir žiniasklaidos magnatu) buvo savamoksliai verslininkai, kurie pradėjo nuo neaiškių piniginių schemų, bet, kai jų požiūris plėtėsi ir ambicijos augo, save pateikė ne tik kaip verslininkus, bet ir kaip filantropus, pilietinius lyderius ir vizionierius. Į naujos politinės sistemos kūrimą jie investavo pinigų ir energijos.
Kaip ir dauguma jo kartos sovietinių piliečių, Putinas niekad nebuvo politinis idealistas. Jo tėvai galėjo tikėti arba netikėti komunizmo visame pasaulyje idėja, galutine proletariato pergale ar bet kuria kita ideologine kliše, kuri buvo visiems įgrisusi. Kai Putinas augo, jis niekad net neketino būti ištikimas tokiems idealams. Tai, kaip jis pasakojo apie pionierių organizaciją, į kurią vaikystėje jam nebuvo leista įstoti, komjaunimą ar komunistų partiją, kurioje jo narystė tiesiog baigėsi kartu su pačia organizacija, parodo, kad jis niekad nematė daug prasmės priklausyti šioms organizacijoms. Kaip ir kiti jo kartos žmonės, Putinas tikėjimą į komunizmą, kuris neatrodė labai tikėtinas ar apskritai įmanomas, išmainė į tikėjimą institucijomis. Jis buvo ištikimas KGB ir imperijai, kuriai ši organizacija tarnavo ir ją saugojo – SSRS.
1994 m. kovą Putinas apsilankė Europos Sąjungos renginyje Hamburge, ten kalbėjo ir Estijos prezidentas Lenartas Meris. Estiją, kaip ir kitas dvi Baltijos respublikas, Antrojo pasaulinio karo pradžioje okupavo Sovietų Sąjunga. Vėliau prarado jas Vokietijai, o vėl atsikariavo 1944 m. Trys Baltijos šalys buvo paskutinės, prijungtos prie sovietinės imperijos, ir pirmosios, kurios iš jos ištrūko (iš dalies ir dėl to, kad jose buvo žmonių, dar atsimenančių gyvenimą iki sovietinės okupacijos). Pirmasis per pusšimtį metų demokratiškai išrinktas Estijos lyderis antisovietiniame išlaisvinimo judėjime buvo labai aktyvus. Kalbėdamas Hamburge, jis Sovietų Sąjungą pavadino okupantais. Tai išgirdęs Putinas, sėdėjęs su Rusijos diplomatais, atsistojo ir išėjo. „Atrodė įspūdingai, – atsiminė jo kolega iš Sankt Peterburgo, kuris, Putinui vadovaujant šaliai, tapo Rusijos Federacinės rinkimų komisijos vadovu. – Susirinkimas vyko Riterių salėje su dešimties metrų aukščio lubomis ir marmurinėmis grindimis. Kiekvienas jo žingsnis visiškoje tyloje aidėjo. Negana to, jis kurtinančiai trenkė didžiules metalines duris.“
Putinas mylėjo Sovietų Sąjungą ir KGB. Kai gavo galią valdyti antro didžiausio šalies miesto finansus, jis bandė sukurti panašią sistemą. Tai uždara, visiškai kontroliuojama sistema, ypač jei kas nors buvo susiję su informacijos ir pinigų sklaida. Tai buvo prieš bet kokią kitą nuomonę nukreipta sistema, skirta ją triuškinti vos tokiai pasirodžius. Tačiau iš dalies ši sistema buvo geresnė nei KGB ar SSRS: ji negalėjo išduoti Putino. Buvo tam per gudri ir per stipri. Putinas kruopščiai dirbo centralizuodamas ne tik prekybos su užsieniu, bet ir verslo mieste kontrolę. Jis stengėsi perimti kazino, kurie atsirado staiga ir labai sparčiai augo. Jis taip pat perėmė miesto ryšius su žiniasklaida. Atskyrė ją nuo miesto valdžios ir kruopščiai prižiūrėjo, kad reikiamos istorijos būtų pasakojamos tam tikru būdu.
Sobčiakas pasirinko tinkamą dešiniąją ranką: Putinas nekentė išskydusių demokratų dar labiau nei Sobčiakas. Putinas net geriau už jį sugebėjo vykdyti baimės ir godumo politiką.
Tokie politikai kaip Sobčiakas dažniausiai paskutiniai supranta, kad jų žavesys išgaravo. Kai Sobčiakas 1996 m. bandė dalyvauti rinkimuose, visas miestas jau jo nekentė. Jam valdant, Sankt Peterburgas tragiškai ir absurdiškai transformavosi. Tai atsitiko beveik vien dėl Sobčiako kaltės. Miesto ekonomika buvo subyrėjusi: daugiau kaip milijonas (iš penkių) gyventojų anksčiau dirbo karinėse gamyklose, kurios sulėtino gamybą arba išvis nustojo veikti. Kaip ir kitur Rusijoje, dalis žmonių labai greitai praturtėjo, pirmiausiai pirkdami ir parduodami viską (pavyzdžiui, eksportuodami rusišką medieną ir importuodami kinų gamybos skėčius), tuomet iš lėto privatizuodami sovietines gamyklas ir kurdami naujas institucijas. Daugybė rusų tuo pačiu metu nuskurdo ar bent jau jautėsi gerokai skurdesni: parduotuvėse atsirado tiek daug prekių, tačiau jie galėjo įsigyti tik labai mažą jų dalį. Beveik visi prarado tai, ko stagnacijos metu buvo gausybė: nepalaužiamą tikėjimą, kad rytojus bus toks pats, kaip šiandien. Dėl nežinios žmonės jautėsi dar skurdesni.
Nors miestas atrodė tragiškai, Sobčiakas vis tiek kūrė savo kaip sumanaus, pasaulinio lygio politiko, įvaizdį: visada skrupulingai atrodė su blondine žmona parankėje, keliavo limuzinais su gausybe asmens sargybinių. Jaunas demokratų aktyvistas Aleksandras Bogdanovas atsiminė, kaip Sobčiakas jį pažemino 1991 m., pora mėnesių po nepavykusio perversmo, per pirmąjį Revoliucijos dienos minėjimą posovietinėje Rusijoje: „Rūmų aikštėje vyko koncertas. Niekas nežinojo, mes turime švęsti ar paminėti kaip tragišką dieną. Dieną vyko mitingas, o vakare – šokiai. O Sobčiakas ir [jo žmona Liudmila] Narusova rengė priėmimą Tauridės rūmuose, į kur patekti kainavo penkis šimtus rublių! Viskas vyko dar prieš hiperinfliaciją, todėl tai buvo didžiulė pinigų suma... Mes vaikščiojome aplink šokių salę, nešiojome plakatus su užrašu „Nacionalinės tragedijos diena“ ir pasakiau, kad čia tiesiog gaištame laiką ir kad geriau eitume į Tauridės rūmus, kur žmonės puotauja. Į Tauridės rūmus atvykome, kai svečiai jau skirstėsi ir sėdo į automobilius. Sobčiakas buvo pasipuošęs fraku, o Narusova – gražia suknele ir į turbaną panašiu galvos apdangalu. Sobčiakas buvo su asmens sargybiniu, kuris vėliau tapo Putino apsaugos vadovu. Jis beveik visada užsipuldavo mane ir šaukdavo, kad aš jį nervinu ir pykdau. Todėl ir sakau Sobčiakui: „Kodėl Jūsų asmens sargybinis man visada grasina?“ O Liudmila Borisovna [Narusova] man sako: „O kodėl jūs visad elgiatės kaip idiotas?“ Sobčiakas buvo atsipalaidavęs, jautėsi baisiai svarbus ir lipdamas į limuziną man sušuko: „Užsičiaupk, žmonės mane išrinko!“ Šito neužmiršau visą savo gyvenimą. Jis buvo visiškas snobas.“
Eidamas Sobčiako pavaduotojo pareigas, Putinas darė darbus, kuriuos tradiciškai Sovietų Sąjungoje atliko KGB aktyvaus rezervo pareigūnai. Jis buvo atsakingas už prekybą su užsieniu, taip pat siekė kontroliuoti visą informaciją, patenkančią į miesto valdžią ir iš jos. Jurijus Boldyrevas, Jelcino valstybės kontrolierius, kuris nesėkmingai bandė tęsti Saljė pradėtą Putino veiklos tyrimą, 1994-1995 m. užėmė Sankt Peterburgo senatoriaus pareigas. „Per visą tą laiką man nebuvo leista kalbėti tiesioginiame Sankt Peterburgo televizijos eteryje, – vėliau pasakojo jis. – Kai tik nebebuvau senatorius, man leido kalbėti tiesiogiai, bet net ir tada laidos vedėjai nuolat pertraukinėdavo, todėl nieko tinkamai taip ir nepasakiau.“
Kaskart, kai vykdavau į Sankt Peterburgą rašyti straipsnio, pirmasis žmogus, su kuriuo susitikdavau, buvo Ana Šarogradskaja. Jos biuras buvo Nevos prospekte, visai netoli geležinkelio stoties, ir ji žinojo viską. Ji vadovavo Nepriklausomos žiniasklaidos centrui. Jo patalpose buvo leista rengti spaudos konferencijas visiems norintiems, taip pat ir tiems, kuriems rengti spaudos konferencijų neleista jokioje kitoje vietoje mieste. Ji visus pažinojo ir nė vieno nebijojo. Kai Sovietų Sąjunga sugriuvo, jai buvo beveik šešiasdešimt metų, todėl ji dar atsiminė laikus, kai viskas buvo daug baisiau. Kartą Šarogradskaja surengė spaudos konferenciją, kurioje demaskuota Sobčiako mėgta praktika įtaisyti klausymosi įrenginius žurnalistų ir politikų kabinetuose. Daug žmonių tai žinojo ar įtarė, tačiau vienintelis anglų kalba leidžiamas laikraštis, kuriame dirbo nevietiniai, drįso išspausdinti apie tai straipsnį. Šarogradskaja buvo įsitikinusi, kad Putinas, kuris buvo atsakingas už mero ryšius su žiniasklaida, organizavo pasiklausymą.
Tęsiant KGB tradiciją, informacija, kurią gaudavo Sobčiakas, buvo kruopščiai suredaguota. Iš dalies dėl to jis taip ir nesuprato, kokiu nepopuliariu politiku tapo. Dalis Sankt Peterburgo televizijos žiūrovų matė, kaip Sobčiakas tai sužinojo. „Per televiziją rodė tokią laidą „Viešoji nuomonė“, – pasakojo Šarogradskaja. – Per 1996 m. rinkimus laida buvo populiari. Kai Sobčiakas pamatė, kad jį palankiai vertina tik šeši procentai rinkėjų, jis sušuko „Tai nesąmonė!“, pašoko iš savo vietos ir išėjo iš studijos. Daugiau laidos neberodė. Laidos vedėja Tamara Maksimova buvo atleista. Jos vyras Vladimiras, laidos režisierius, man paskambino ir paprašė leisti surengti spaudos konferenciją. Pasakiau, kad mielai, todėl sutarėme, kad spaudos konferencija įvyks rytoj vidurdienį. Kitą dieną, likus trims ar keturioms valandoms iki konferencijos, man paskambino Vladimiras ir pranešė, kad ją reikia atšaukti: „Mes negalime nieko sakyti, mums grasino, kad gali blogai baigtis mūsų dukrai.“ Tada pasiūliau jiems tai pranešti žurnalistams, paaiškinti spaudos konferencijos atšaukimo priežastį. Maksimova ir Vladimiras atvyko į spaudos konferenciją ir visiems pranešė, kad jiems grasinama, todėl jie labai išsigandę. Žurnalistai bandė klausinėti, bet jie nieko neatsakinėjo.“
Nors autorė dėjo visas pastangas, kad interneto adresai būtų tikslūs, tačiau nei autorė, nei leidėjas neprisiima atsakomybės dėl galimų jų klaidų ar pokyčių, atsiradusių po knygos išleidimo.