Komplikuotą Lietuvos požiūrį į Klaipėdos kraštą liudija ir tai, kad Antantės valstybių 1923 m. vasario 17-ąją (vasario 16-osios data) paskelbtoji deklaracija, iš kurios kyla visos dabartinės Lietuvos teisės į Klaipėdos kraštą, yra absoliučiai užmiršta*, bet noriai prisimenamas sausio 15-ąją įvykęs „sukilimas“, kai Lietuva, susimokiusi su Vokietija ir Sovietų Rusija, pasiuntė kariuomenę prieš Antantės valstybių sprendimu Klaipėdos krašte dislokuotą Prancūzijos administraciją ir kariuomenę.
Seimas leido didžiuotis ir džiaugtis
Siekiant atkreipti dėmesį būtent į sausio įvykių 90-metį, buvo pasiūlyta 2013-uosius paskelbti Klaipėdos krašto metais. Priešpaskutiniame praėjusių metų Seimo posėdyje 2/5 parlamentarų šią idėją palaikė. Tai nereiškia, kad kas nors balsavo prieš, tiesiog tik tiek išrinktųjų tądien buvo darbe. Nutarimas – viso labo vienas netrumpas sakinys, tad nepatingėkime jo perskaityti:
„Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2013 metais bus minimas Lietuvos Respublikos ir Klaipėdos krašto susijungimas, įvykęs prieš 90 metų, turėjęs ypatingos reikšmės mūsų valstybei, nes šiandien galime didžiuotis ir džiaugtis, kad turime priėjimą prie Baltijos jūros ir esame jūrinė valstybė [kursyvas mano – V. S.], nutaria:
1) bendradarbiaujant su Klaipėdos krašto savivaldybėmis, sudaryti Klaipėdos krašto metų minėjimo komisiją ir jai pavesti parengti ir įgyvendinti Klaipėdos krašto metų minėjimo programą;
2) numatyti finansavimą Klaipėdos krašto metų minėjimo programai rengti ir įgyvendinti.“(1)
Ką gi, „provincijai“ liks tik „įsisavinti“ paskirtąją „malonę“. Kad sukaktis bus minima būtent šitaip, o sprendimas dėl to priimtas likus vos mėnesiui iki jubiliejaus, yra pernelyg tipiška Lietuvai, kad vertėtų tuo stebėtis. Bet šis faktas, manyčiau, dar sykį akivaizdžiai pademonstravo, kaip lėkštai suvokiama Klaipėdos priklausymo Lietuvai reikšmė. Tai verčia klausti, ar Lietuva apskritai supranta, ką jai reiškia turėti Klaipėdą? Anot Seimo narių, kūrusių įstatymo projektą, toji reikšmė yra viso labo tokia: a) Lietuva turi priėjimą prie jūros, b) yra jūrinė valstybė ir c) tuo „šiandien galime didžiuotis ir džiaugtis“. Atrodo, kad Klaipėdos kraštas vertinamas tarsi koks aksesuaras, kurio savininkas turi išskirtinę teisę prieiti prie jūros (gal net ir išsimaudyti joje), be to, jau pats aksesuaro turėjimas suteikia teisę laikyti šalį „jūrine valstybe“. Štai tuo dabar, Seimo nariams dosniai leidus, ir turėsime progą pasidžiaugti ir pasididžiuoti.
Kol Klaipėdos krašto savivaldybės planuoja, kaip geriau pasinaudoti Seimo geradarių suteikta malone, manyčiau, būtų vis dėlto pravartu, švenčiant 90-metį, skatinti ne tik didžiavimąsi, bet ir susimąstymą, net jei Seimas nepriėmė atskiro nutarimo tuo klausimu. Užuot manipuliavus neaiškaus turinio konstruktu „jūrinė valstybė“, siūlyčiau kelti klausimą, ar kas nors pasikeitė per 80 metų nuo to laiko, kai Kazys Pakštas konstatavo: „Mes esame pajūrinė tauta, bet dar ne jūreiviška.“ (3)
Ar šiandieninė šalies visuomenė, o ypač tie jos atstovai, kurie priima visai valstybei aktualius sprendimus, suvokia, ką Lietuvai reiškia turėti Klaipėdą? Ar jai ir toliau bus mėtomos nuograužos nuo puotos stalo, nors daugelis gėrybių ant jo atsiranda tikrai ne be Klaipėdos pastangų?
Neperprastoji Klaipėda
Tokie klausimai anaiptol nėra iš piršto laužti. Mat nuomonių apie tai, kas gi yra Klaipėda Lietuvai, esama įvairių. Štai kolega istorikas Algimantas Kasparavičius, pacituotas jau minėtame BNS pranešime, tarytum kokiam tarpukario oficiozui su visa tam metui būdinga retorika, pakomentavo, kad tai – 1923 m. atgautosios žemės, nes lietuviai grįžo „į Klaipėdą po 500 metų pertraukos“.(4) Išeitų, kad Klaipėda Lietuvai priklausė dar Vytauto laikais, maždaug apie 1420 m., nors tuo metu Memelburgo pilyje, dabar vadinamoje Klaipėda, ramiai sau sėdėjo Vokiečių ordino komtūras, o pats Vytautas 1422 m. sudarė su tuo ordinu Melno taikos sutartį, pagal kurią išsižadėjo bet kokių pretenzijų į Klaipėdą, niekada nepriklausiusią Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.
Kad toks Kasparavičiaus teiginys nėra tiesiog nesusipratimas, bet turi gilesnes šaknis, aiškėja iš kito istoriko, dėstančio Šiaulių universitete, palyginti neseniai išleistos knygos. Arūnas Gumuliauskas savo mokomojoje studijoje 1923 m. įvykius Klaipėdoje irgi vadina „atgavimu“.(5) Beje, ir Seimo valia 2013-uosius galėjome minėti būtent kaip „Klaipėdos krašto atgavimo metus“, bet parlamentarams vis dėlto pakako išminties po detalesnio svarstymo žodį „atgavimas“ išbraukti (žiniasklaida to nepaisė, ir paskelbė naujieną pagal projekto, o ne pagal galutinį įstatymo pavadinimą). (6)
Reikėtų pabrėžti, kad Klaipėda šiandien – ne vien atgautoji žemė. Pasak Seimo narių, todėl, kad Lietuvai priklauso Klaipėda, mes ne tik turime „priėjimą prie jūros“, bet ir esame „jūrinė valstybė“. Tai ypač paplitusi nuomonė, neturinti aiškaus turinio, užtat lydima daugybės šios nuostatos antrininkių, tokių kaip antai: tapusi Europos Sąjungos nare, Lietuva tapo europietiška. O, pavyzdžiui, Rusijoje vis dar labai gaji nuomonė, esą Klaipėda Lietuvai yra „Stalino dovana“, už kurią lietuviai iki šiol tinkamai nepadėkojo, maža to, dar reikalauja atlyginti okupacijos žalą. „Lietuviams Stalino dovaną reikia priminti“, – vis paragina vienas Rusijos profesorius, patarinėjantis šios valstybės Dūmai energetikos, transporto ir ryšių klausimais. Sovietų Sąjungoje mitą apie Stalino dovaną Lietuvai pradėta skleisti tuoj po Antrojo pasaulinio karo, tad jis yra gana giliai įsišaknijęs.
Esama ir daugiau ypatingo Klaipėdos sureikšminimo pavyzdžių. Kai Klaipėdos vadovai neseniai priminė naujajai Lietuvos Respublikos Vyriausybei, kad miestas, kurio žemės dalį užima vienintelis šalyje jūrų uostas, ir toliau tikisi padidintos paramos savo projektams, naujasis susisiekimo ministras socialdemokratas Rimantas Sinkevičius atkirto maždaug taip: o kur socialinis teisingumas? Juk Radviliškis ar Jonava nieko panašaus nereikalauja! (7)
Kaip smarkiai toks požiūris skiriasi nuo Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus prof. Mykolo Römerio žodžių, pasakytų prieš 80 metų: „Nėra aukų, dėl kurių Lietuva galėtų išsižadėti Klaipėdos, nėra aukų, kurių Klaipėda nebūtų verta.“ (8)
Apskritai daugumoje istorijos vadovėlių Klaipėdos problema šiandien geriausiu atveju apibrėžiama taip: Klaipėdos kraštas buvo „prijungtas“, o paskui jo „netekome“. Kam mums jo reikėjo? Ką su juo veikėme? Ar realizavome savo šalies siekius Klaipėdoje? Tokie klausimai išvis nekeliami. Pasitenkinama žinomų faktų kartojimu: Lietuva tarpukariu labai daug investavo į uostą; per Klaipėdą prieš pat jos „netektį“ jau ėjo 80 proc. Lietuvos eksporto. Štai ir viskas, ką turi žinoti bendrąjį išsilavinimą įgyjantis žmogus. Dažname vadovėlyje, tarsi sekant tautininkų propaganda tarpukariu, vis dar gerokai daugiau dėmesio skiriama ne Klaipėdai, o lietuvių „kovai dėl Vilniaus“. Taip ir norisi priminti tai, kas buvo pabrėžiama, minint Klaipėdos prijungimo dešimtmetį: „Vilnius yra svarbiausias mūsų praeities gyvenimo centras [...]. Bet Klaipėda – visi dabar aiškiai matome – yra Lietuvos ateities vienas svarbiausių, gal gyvybiškiausių centrų. Dabar Klaipėda Lietuvai yra nepalyginamai svarbesnė negu Vilnius. Klaipėda [...] yra Lietuvos savarankiškumo būtenybė, jos ateities laidas.“ (10)
Kodėl gi dabartinis požiūris taip skiriasi nuo to, koks diegtas prieš 80 metų? Žinoma, šiandien dėl Klaipėdos nebereikia kovoti, jos nebereikia „atlietuvinti“, bet ar tai reiškia, kad nebereikia į ją ir koncentruotis? Drįsčiau teigti, kad mintys, išsakytos anuo metu, kai siekta mobilizuoti visuomenę, kai valstybės vadovai buvo raginami veikti ryžtingiau, tebėra svarbios ir šiandien. Jos aktualios pirmiausia todėl, kad požiūris į Klaipėdą šiais laikais neretai primena poziciją, vyravusią tarpukariu, kai nacionalinį kapitalą skirstė apie jūrinius reikalus mažai ką išmanantys, viešąjį interesą paminti nesibodintys Laikinosios sostinės klerkai ir politikai.
Lietuvos patirtis tarpukariu. Ko galima iš jos pasimokyti?
Viena svarbiausių neišmoktų (ar net neišdėstytų?) pamokų apie Klaipėdos reikšmę Lietuvai yra susijusi su nacionaliniu interesu. Tai klausimas, ar Lietuvoje prieš 90 metų buvo suvokiamas toks interesas, juo labiau ar jis buvo realizuotas? To paties derėtų klausti ir šiandien: ar Lietuvoje egzistuoja nacionalinis interesas, jei taip, tai ar suvokiamas Klaipėdos vaidmuo, bandant šį interesą užtikrinti? Ar išsiaiškinta, kokia kryptimi plėtotina nacionalinė ekonomika? Ar suvokiama, kad norint vadintis tikra „jūrine valstybe“, anaiptol nepakanka kasmet vasaros sezonu užkimšti autostradą, bandant prasibrauti iki paplūdimių? Dar reikia ir nacionalinę kultūrą nuosekliai plėtoti marinistine linkme. Susitelkti į tokius klausimus labiau padeda ne raginimai „džiaugtis ir didžiuotis“, bet sėkmių ir nesėkmių įvertinimas, ypač žvelgiant iš laiko perspektyvos.
Tad į tarpukario Lietuvą žvilgtelėkime šiuo aspektu. Iš tikrųjų būtų sunku paneigti faktą, kad Lietuva, jeigu nebūtų įgijusi Klaipėdos 1923 m. pradžioje, būtų praradusi, ko gero, vienintelį istorinį savo šansą. Kita vertus, įvairios tiek išorinės, tiek, deja, ir vidinės priežastys lėmė, kad, įgijusi uostamiestį, šalis tarpukariu nepasikeitė tiek, kiek galbūt galėjo, jeigu šiuos pokyčius būtų artikuliavusi ir realizavusi kaip nacionalinį interesą.
Vienas išmintingiausių to meto politikų, ministras pirmininkas ir Klaipėdos prijungimo akcijos iniciatorius Ernestas Galvanauskas šį žingsnį žengė mainais į tai, kad Klaipėda atitektų Lietuvai, perduota Antantės, ir dar autonomijos pagrindais, o ne būtų traktuojama kaip iš Antantės išsikovota teritorija. Toks žingsnis to meto Lietuvoje atrodė kaip pataikavimas ir sukėlė radikalių dešiniųjų (pažangiečių) pasipiktinimą, net vertė juos manyti, kad laikas imtis valstybės perversmo. Neatsitiktinai tautininkai, įsitvirtinę valdžioje, įvykus 1926 m. perversmui, autonomiją laikė apynasriu, trukdančiu integruoti Klaipėdą. Neatsitiktinai ir vasario 17-osios deklaracija buvo paprasčiausiai užmiršta, o sausio 15-oji tarpukariu populiarinta kaip „Klaipėdos atvadavimo diena“.
Po 1923-iųjų valdžia ir visuomenė, užuot visas pastangas nukreipusios į Klaipėdą, toliau tuščiai eikvojo energiją, eskaluodamos Vilniaus klausimą, nors tarptautiniu lygiu jis buvo iš esmės jau išspręstas. Reikšdami pretenzijas į Vilnių, lietuviai turėjo dvi pagrindines sąjungininkes – Vokietiją ir Sovietų Sąjungą, o jos, žinoma, sumaniai kurstė įtampą tarp Lietuvos ir Lenkijos. Tokia „draugystė“ lėmė, kad iki 4-ojo dešimtmečio pradžios Lietuva, net jei būtų norėjusi, negalėjo imtis ryžtingesnių Klaipėdos integravimo veiksmų.
Bet koks Vokietijai nepriimtinas žingsnis būtų sukėlęs aršią reakciją, o ši valstybė tuo metu buvo pagrindinis Lietuvos prekybos partneris. Kai Lietuva 1934 m. pagaliau pabandė ryžtingai nusikratyti tokio santykių pagrindo, geopolitinė situacija Europoje buvo jau pasikeitusi ir šalies veiksmų niekas neparėmė. Faktiškai toks politinis kursas lėmė, kad Lietuva naudojosi buvusiu Vokietijos uostu, tarsi laikinai saugomu Vokietijos depozitu (12) – būtent taip ir planavo Vokietija, 1922 m. pati paskatinusi lietuvius užimti Klaipėdą jėga.
Klaipėdos krašto prijungimas 1923-iaisiais buvo parengtas ir įgyvendintas patyliukais, užėmimo operacijoje dalyvavo Lietuvos kariuomenė, Šaulių sąjunga ir savanoriai, užsirašę Lietuvoje. Tiesa, ideologiškai visuomenė jau kelerius metus buvo rengiama tokiam žingsniui, ypač intensyviai – prieš pat karinę akciją, tad sėkmingas krašto prijungimas prie Lietuvos sukėlė patriotinių nuotaikų proveržį, suteikė piliečiams pasitikėjimo jaunos valstybės jėgomis.
Tačiau bėda ta, kad to meto Kaune žmonių, kurie realiai suvoktų, ką su ta įgytąja Klaipėda reikėtų daryti, buvo ne tiek jau daug. Be to, kad ką nors darytum, reikėjo arba turėti pakankamą nacionalinį kapitalą (o valstybei, kurios ekonomikos pagrindas vis dar buvo žemės ūkis, to labai trūko), arba bent jau solidžiai atrodyti, tvarkantis viduje ir tarptautinėje arenoje, kad būtų lengviau gauti kreditą (deja, tuo Lietuva irgi nelabai galėjo pasigirti).
Jau anuomet, vos gavus Klaipėdą, buvo pradėta skleisti tuščiavidurę nuomonę, kad Lietuva dėl Klaipėdos prijungimo tapo „jūrine valstybe“. Reikėtų priminti, kad priėjimą prie jūros modernioji Lietuva gavo dar 1921 m., kai tarptautinis arbitražas šaliai pripažino Palangą ir Šventąją su 20 km ilgio jūros pakrante. Deja, Lietuvos valdžia anuomet neturėjo nei priemonių plano, nei išteklių, kaip efektyviai panaudoti šį laimėjimą nacionalinės ekonomikos labui. Mažai kas pasikeitė ir 1923-iaisiais, kai papildomai buvo gautas 70 km ilgio pajūrio ruožas. Tiesa, Galvanausko vyriausybė jau 1923 m. pradėjo rengti projektą, kaip Rusijos imperijos laikais nutiestą geležinkelį sujungti su buvusiu Vokietijos geležinkelio tinklu. Siekiant užtikrinti efektyvų krovinių gabenimą į Klaipėdą iš visos Lietuvos, o gal net iš Lenkijos, planuota nutiesti dvi geležinkelio linijas: pirmąją nuo Kazlų Rūdos per Šakius, Jurbarką iki Tauragės, antrąją nuo Kužių per Telšius, Plungę iki Kretingos. Tuo tikslu buvo parūpinta ir Didžiosios Britanijos paskola, tačiau, prasidėjus debatams Seime dėl iš esmės konjunktūrinių asmeninių ir partinių interesų, puiki proga išspręsti šį valstybės ekonomikai itin svarbų klausimą buvo prarasta. (13) Galvanausko vyriausybės nebeliko, geležinkelio atšaką tarp Kužių (Amalių) ir Telšių pradėta tiesti 1924 m., tačiau 1926 m., pasiekus Telšius, darbai sustojo. Pirmoji atšaka, turėjusi sujungti Suvalkiją su Klaipėda, nebuvo nutiesta apskritai. Taigi po 1923-iųjų traukinys tarp Klaipėdos ir Kauno dešimt metų kursavo per... Priekulę Latvijoje.
Kitas pavyzdys, rodantis valstybinio požiūrio stoką, susijęs su jūreivystės specialistų rengimu. 1923 m. visuomeninių organizacijų iniciatyva Kauno aukštesnioji technikos mokykla pradėjo rengti jūrininkus. Jau tada galvota apie nacionalinį laivyną ir jam reikalingus kadrus. Deja, mokyklos Jūrų skyrius išleido vienintelę laidą ir buvo uždarytas, mat absolventus, kad šie atliktų praktiką, reikėjo siųsti į Suomiją, o stipendijų pakako tik vienai praktikantų grupei. (14) Vėliau steigti naują mokyklą Susisiekimo ministerija nesiryžo.
1. Neretai pamirštama, kad Klaipėda per visą tarpukarį buvo pirmiausia importo, o ne eksporto uostas, apie 20 proc. sudarė tranzitiniai kroviniai. Taigi Lietuvoje uostu daugiau naudotasi įvežti prekėms, nupirktoms kitose šalyse, negu išvežti savajai produkcijai. Kitaip tariant, tai buvo uostas, per kurį keliavo daugiau Lietuvoje perkamos negu jos parduodamos prekės. Sykiu tai reiškė, kad daug laivų iš Klaipėdos išplaukdavo be krovinio, o tai mažino uosto konkurencingumą, palyginti su Karaliaučiumi ar Liepoja. Tai ypač pasakytina apie 3-iąjį dešimtmetį, kai Lietuvos prekyba per Klaipėdą sudarė vos trečdalį visos užsienio prekybos. (16) Neatsitiktinai 1929 m. Klaipėdos krašto gubernatorius Antanas Merkys rašė: „Lig šiol nesugebėta sudaryti jokio komercinio uosto eksploatavimo plano ir rezultate viso to Klaipėdos uostas šiandien tebėra dar juoduose sąrašuose pasaulio uostų tarpe.“(17)
2. Kalbant apie Lietuvos eksportą, iki 4-ojo dešimtmečio pradžios šalis aktyviai naudojosi ne vien Klaipėdos, bet ir Karaliaučiaus uostu (18) – per jį buvo eksportuojama beveik ketvirtadalis visų jūros keliu iš Lietuvos gabenamų prekių; atrodo, Lietuva ir pati tą paskatino, 1928 m. pasirašiusi prekybos ir laivininkystės sutartį su Vokietija, ne itin palankią prekybai per Klaipėdą.(19)
3. Eksporto per Klaipėdos uostą didžiąją dalį tarpukariu sudarė ne žemės ūkio produkcija, nors tuo vertėsi dauguma Lietuvos gyventojų, bet apdorota mediena, (20) kurios pardavimo pelnas tekdavo palyginti nedidelei pramonininkų saujelei. Be kita ko, 53,9 proc. visos Lietuvos medienos pramonės vertės 1937 m. buvo sukuriama Klaipėdos krašte,(21) taigi jo indėlis sudarė nemažą eksporto per Klaipėdos uostą dalį. Vadinasi, šis eksportas davė Lietuvai kur kas mažiau naudos, negu kartais įsivaizduojama.
4. Nacionalinė ekonomika ilgą laiką turėjo nedaug naudos iš eksporto būtent per Klaipėdą dar ir todėl, kad tarpukariu didžiąją krovinių tonažo dalį uoste aptarnavo Vokietijos, Švedijos, Didžiosios Britanijos, Nyderlandų ir kitų valstybių laivai. Be to, visus krovinius Klaipėdoje pakraudavo ir iškraudavo vokiečių firmos, kol 1930–1931 m. šioje srityje pradėjo stipriau reikštis privati lietuvių laivininkystės bendrovė „Sandėlis“. (22) Tik 4-ojo dešimtmečio pradžioje pagaliau imtasi realių veiksmų, užtikrinusių, kad 1935 m., praėjus trylikai metų po krašto prijungimo, būtų pradėta steigti Lietuvos valstybės prekybos laivyną. 1939 m. su Lietuvos vėliava plaukiojo 11 prekybinių laivų, kurių bendras tonažas buvo 11 358 BRT. (23) 1937 m. Lietuvos laivynas plukdė jau 10 proc. visų per Klaipėdos uostą išvežamų ir įvežamų krovinių, tačiau laivai su Vokietijos vėliava tais metais užėmė net 37 proc. uosto krovinių rinkos, su Švedijos vėliava – 18 proc., o daugumą laivų uoste vis dar aptarnavo vokiečių kapitalo įmonės. (24)
Palyginti su senas jūrines tradicijas turinčiomis valstybėmis, Lietuvos prekybinis laivynas 1939 m. buvo 100 kartų mažesnis nei Danijos, 130 kartų mažesnis nei Švedijos, 230–250 kartų mažesnis nei Olandijos ar Prancūzijos, 350 kartų mažesnis nei Vokietijos, jau nė nelyginant su Didžiąja Britanija ar JAV.(25) Net Latvijos laivynas 1939 m. buvo dešimt kartų didesnis pagal laivų skaičių ir dvidešimt kartų – pagal bendrą tonažą. Lietuvos prekybinis laivynas tarpukariu buvo mažiausias tarp visų Baltijos jūros valstybių.(26)
Agrarinis mentalitetas, vyravęs to meto Lietuvoje, tarpukariu nepasikeitė, nepaisant visų, daugiausia visuomeninių, iniciatyvų propaguoti jūrinę kultūrą. Galbūt tuo galima paaiškinti, kodėl daugumai didžialietuvių Klaipėdos kraštas tarpukariu buvo tarsi šių dienų Anglija – vieta, į kurią „apsimokėjo“ persikelti, ieškant uždarbio, nes atlyginimai čia buvo didesni negu vidutiniškai Lietuvoje, darbo vietų pasiūla – tokia pat kaip Kaune, o pramoninė gamyba – labiau mechanizuota, nors gyvenimo išlaidos Klaipėdoje buvo kiek didesnės negu vidutiniškai Lietuvoje. Be to, kaip ir šių dienų Londone, to meto Klaipėdoje atvykėliai iš Didžiosios Lietuvos kuo toliau, tuo dažniau išgirsdavo šen bei ten viešai kalbant lietuviškai.
Pabaigai dar apie pinigus. Per visą tarpukarį uosto direkcija investavo į Klaipėdos uosto infrastruktūros plėtrą beveik 40 mln. Lt. Daug tai ar mažai? Kasmet tam buvo skiriama vidutiniškai 1 proc. visų valstybės biudžeto išlaidų.(28) Palyginimui reikia pasakyti, kad nuolat eskaluojant visuomenėje įtampą dėl Vilniaus ir kasdien rengiantis karui su Lenkija, prasidėsiančiam vos ne rytoj, išlaidos krašto apsaugai kasmet sudarė 20–25 proc. valstybės biudžeto. Kadangi kariauti ketinta su Lenkija, jūrinei kultūrai plėtoti Krašto apsaugos ministerija, žinoma, irgi skyrė vos kruopelytę. Tad 1939 m. iš 42 pasaulio valstybių, turinčių savo karinius laivynus, Lietuva su vieninteliu mokomuoju kariniu laivu „Prezidentas Smetona“, kuris nebuvo skirtas kariauti, užėmė 40 vietą.(29)
Apibendrinant akivaizdu: Lietuvos valstybei ir visuomenei Klaipėda 1923-iaisiais visais atžvilgiais tapo istorine galimybe, kuria tarpukariu pradėta naudotis pernelyg vėlai ir pernelyg vangiai (dažnai dėl siaurų konjunktūrinių interesų). Klausimas – ar kas nors iš esmės pasikeitė šiandien?
* Čia, regis, pats straipsnio autorius „pamiršta“, kad be „sukilimo“ nebūtų buvę jokios deklaracijos, – red.
1 Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas Nr. XII-64 Dėl 2013 metų paskelbimo Klaipėdos krašto metais, 2012 m. gruodžio 18 d. Valstybės žinios, 2012-12-22, Nr. 152–7767.
2 Klaipėdos atgavimui – 90 metų, 2013-01-04. Portalas Lietuvos žinios ; Klaipėdos atgavimui – 90 metų: kaip atsiėmėme langą į Vakarus, 2013-01-04. Portalas Delfi ; Klaipėdos atgavimui – 90 metų, 2013-01-04. Portalas lrytas.lt .
3 K. Pakštas, Baltijos jūra: jos fizinė ir antropogeografinė studija. Klaipėda, 1934, p. 76.
4 Klaipėdos atgavimui – 90 metų…
5 A. Gumuliauskas, Lietuvos istorija (1795–2009 m.): studijų knyga. Šiauliai, 2010.
6 Žr., pvz., 2013-ieji paskelbti Klaipėdos krašto atgavimo metais, 2012-12-18. Portalas lrytas.lt .
7 D. Bikauskaitė, Naujasis ministras revoliucijų uoste nežada. Vakarų ekspresas, 2012-12-14, Nr. 292 (6253), p. 1, 4, 5; Naujoji vyriausybė gręžiasi nuo Klaipėdos? Vakarų ekspresas, 2012-12-18, Nr. 295 (6256), p. 5; A. Dykovienė, Ministrui Klaipėda – Radviliškis? Klaipėda, 2012-12-18, Nr. 295 (19596), p. 1–2.
8 Lietuwos Keleiwis, 1934-05-09, Nr. 105, Priedas.
9 A. E. Senn, The Great Powers Lithuania and the Vilna Question 1920–1928. Leiden, 1966, p. 108.
10 Klaipėda. Lietuvos žinios, 1933-01-14, Nr. 11 (4101), p. 1–2.
11 Plačiau apie tai žr.: 1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje (Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. IV). Klaipėda, 1995; Klaipėdos kraštas 1920–1924 m. archyviniuose dokumentuose (Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. IX). Klaipėda, 2003; V. Safronovas, Der Anschluss des Memelgebietes an Litauen. Die Tilsiter Akte und der Aufstand als Symbolen des Legitimationsmythos. Annaberger Annalen, 2009, Nr. 17, S. 5-40.
12 Depozito sąvoką Klaipėdos kraštui įvardyti pirmasis pavartojo R. Valsonokas, Klaipėdos problema, Klaipėda, 1932, p. 57.
13 Plačiau žr. A. Veilentienė, II Seimo požiūris į santykius su Didžiąja Britanija. Parlamento studijos, 2011, Nr. 10, p. 11–28.
14 L. Kdrcks, Mūsų prekybos laivyno pionieriai. Jūra, 1937, Nr. 11 (27), p. 327.
15 Statistikos biuletenis, 1939, Nr. 1 (183), p. 7.
16 Plg. B. Valaitis, Lietuvos išėjimas į jūrą. Vairas, 1939, Nr. 2, p. 26–27.
17 Klaipėdos krašto gubernatoriaus Antano Merkio PRO MEMORIA, 1929-11-20. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 922, ap. 1, b. 10, l. 15.
18 Plg. R. Valsonokas, Lietuvos tranzitas per Karaliaučiaus uostą. Jūra, 1938, Nr. 9, p. 292–295; R. Valsonokas, Klaipėdos uosto prekių apyvartos raida. Jūra, 1938, Nr. 10, p. 324–327.
19 G. Galvanauskas, Lietuvos jūrinė politika. Jūra, 1936, Nr. 7 (11), p. 1; R. Valsonokas, Lietuvos tranzitas per Karaliaučiaus uostą. Jūra, 1938, Nr. 9, p. 292.
20 R. Valsonokas, Klaipėdos uosto prekių apyvartos raida. Jūra, 1938, Nr. 10, p. 327.
21 Ekonominių informacijų biuletenis, 1939 04 01, Nr. 5, p. 3.
22 Lietuviškųjų organizacijų vykdomojo komiteto raštas Finansų viceministeriui p. Indrišiūnui, 1934-07-20. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 1498, ap. 1, b. 9, l. 3.
23 V. Bakūnas, Pernai Lietuva pirko 4 laivus. Jūra, 1939, Nr. 1, p. 11.
24 V. Bakūnas, Laivininkystė ir prekių apyvarta Klaipėdos uoste 1937 metais. Jūra, 1938, Nr. 3 (31), p. 93–95.
25 Plg. V. Bakūnas, Pasaulio prekybos laivynas. Jūra, 1938, Nr. 9, p. 296–297; Jūra, 1938, Nr. 10, p. 349.
26 G. Galvanauskas, Min. veik., p. 1.
27 K. Pakštas, Min. veik., p. 74.
28 Plg. Jūra, 1938, Nr. 1, p. 7; Lietuvos banko biuletenis, 1940, Nr. 47, p. 10.
29 P. Lb. Mažosios jūrų valstybės ir jų karo laivynai. Jūra, 1939, Nr. 3, p. 82.