Šiandien viskas kiek kitaip. Abejonių kelia šalių narių drausmė ir solidarumas, ne vieną reikia gelbėti lengvabūdiškai prašvilpusį europietiškus pinigus, šalys veikiau pyksta viena ant kitos nei myli, skurdesnės skaičiuoja turtingesniųjų pinigus ir derasi, kuriai daugiau priklauso, ir taip toliau ir panašai. Laikas pagalvoti, gal išties integracijos projektas išsisėmė ar pasuko klystkeliais? Jei taip kalbėtų priešai, sakytume – propaganda, juk, palyginus su likusiu pasauliu, Europoje dar labai gerai... Tačiau kai kažką panašaus kalba vienos didžiausių Europos Sąjungos šalių premjeras, laikas suklusti. Britų salų vadovai rimtai abejoja (ir jau ne pirmą kartą), ar jų gyventojams tikrai vieta kontinente.
Davido Camerono kalba gal ir nebuvo tokia lemianti ir tokia epochinė, kokią kažkada pasakė Winstonas Churchillis, pasižadėjęs ginti Britaniją visame pasaulyje, tačiau vien jau pasiūlymas surengti referendumą dėl Jungtinės Karalystės tolesnio buvimo Sąjungoje vertas dėmesio – pirmą kartą siūloma neprisijungti, o atsiskirti. Referendumas, žinoma, ne čia ir ne dabar, – tai galėtų įvykti apie 2017 metus, – gali ir iš viso neįvykti, jei pasikeis aplinkybės.
Kai kas mano, kad tos aplinkybės – viso labo nuolaida britams, o pats referendumas – tik smulkus šantažas, tačiau kur kas daugiau yra manančių, kad tai rimtas bandymas iš naujo spręsti visos Europos likimą. Tikimės, kad britai mūsų nepaliks, tiesiog ras pretekstą referendumo išvengti. Viskas dar gali pasikeisti „į gera“, dar daug laiko, bet įvykiai gali keistis ir „į bloga“, tam irgi laiko pakanka. Galima ginčytis, ar tai britaniškas projektas, ar tik konservatorių išmonė, ar kur kas daugiau. Pasakyčiau, kad kur kas daugiau. Nesu tikras, kad jie teisūs, bet reiškiu pagarbą britams ir konservatoriams už nepasinaudojimą galimybe patylėti.
Kad suprastume, kuo čia dėti konservatoriai, pabandykime Europos integracijos raidą suskirstyti į kelis „partinius“ etapus.
Niekas neabejoja, kad integracijos pradžia buvo krikščioniškai demokratiška, su nemažu konservatyvumo prieskoniu. Po Antrojo pasaulinio karo svarbiausi dalykai buvo ne kokia nors politinė sąjunga, o bendras Vakarų Europos saugumas, regiono sutvarkymas ir sovietų grėsmės sulaikymas. Siūlymai, beje, vienas už kitą radikalesni, įskaitant prancūzų siūlytą karinę sąjungą ir Jungtinių Europos valstijų viziją, kurią ištarė jau minėtas Churchillis.
Pirmasis integracijos periodas laikytinas sėkmingu todėl, kad integracijos idėja prigijo, o stalinistinės socialistinės revoliucijos eksportas nepavyko, tačiau po kelerių metų Europos bendrija ėmė skęsti vadinamoje eurosklerozėje, tiesiog nebežinodama, ką daryti toliau.
Tuomet prasidėjo socialistų valdymu paženklintas integracijos laikotarpis. Socialdemokratai, tapę didžiausi ir įtakingiausi bendrijoje, ėmė didinti biudžetą, įvedinėti vis daugiau sutartų reguliavimo mechanizmų, o tam reikėjo ir biurokratijos ir bent jau dalinės centralizacijos. Taip atsirado visokie „Delorso paketai“, didėjančios išmokos žemės ūkiui ir visa ta didelė pinigų paskirstymo mašinerija, kuri šiandien mus ir džiugina (pinigų juk yra), ir slegia (baisi konkurencija, biurokratija, pagunda nusikaltimams ir nesusipratimai). Gerai, kad atsirado bendrų pinigų, blogai, kad jų gavimo būdas pats nenašiausias – socialistiškai perskirstant.
Nors socialistus vėliau išstūmė jau minėti krikdemai-konservatoriai, jie pasirinko tikriausiai ne patį geriausią kelią – ne visai tikrą „politinį korektiškumą“. Konservatoriai ne kovojo su socialistais ir liberalais, o veikiau susitarė dirbti kartu bendram labui. Skamba lyg ir neblogai, tačiau įvyko ne skirtingų vertybių sinergija, o veikiau jų atsisakymas, politika ėmė virsti tiesiog administravimu. Vadinamieji administraciniai gebėjimai tapo svarbesni už sugebėjimą gyventi moraliai.
Panašias nuotaikas Europos klube radome ir mes, pravėrę jo duris. Viskas ten gražu, harmoninga ir suderinta, be abejonės, viskas mums naudinga ir reikalinga, nors kažkaip ne taip, kaip tikėjomės.
O kas toliau?
Rinkiminės ir porinkiminės nuostatos rodo, kad dideliu greičiu ritamės į populistinės politikos etapą, kuriame politikai pataikauja ne vieni kitiems, o vadinamiems „žmonėms iš gatvės“ – publikai, kuri nori vis daugiau turėti ir vis mažiau jaustis atsakinga... Rinkėjų valia tampa absoliučia tiesa, kurią reikia vykdyti, nors ta tiesa neretai tik saviapgaulė. Ar ne tokią tendenciją simbolizuoja vis didesnis vadinamųjų nesisteminių ar „vieno klausimo“ partijų skaičius?
Pratęsus populistinį laikotarpį galima susilaukti likimo, kokį patyrė senovės romėnai – „duonos ir pramogų“, – štai dėl ko Europa žavi.
Populistinės Europos piliečiai siekia ne kuo nors praturtinti sąjungą, bet reikalauja jau esančių turtų, ne kurti, bet vartoti... Liūdna ir gėda, tačiau diskusijose apie Europą savo šalyje girdžiu beveik vien kalbas apie tai, kaip iš jos daugiau paimti, o ne ką nors jai duoti. Taip ir skęstame ginčuose – kas kiek moka, kas išlaidauja. Jei klubas svarstys tik tokias temas, jo likimas liūdnas.
Britų elgesys šioje situacijoje nėra jau toks radikalus. Tai veikiau pasiūlymas stabtelėti ir susimąstyti, ar tikrai sukūrėme tai, apie ką svajojome.
Davidas Cameronas paneigia Briuselyje populiarią tezę „viskas arba nieko“ – arba tampame Europos tauta, arba viskas žlunga. O kodėl turi žlugti ekonominė sąjunga, jei negalioja politinė? Nebūtinai. Galima ir reikia stabtelėti nebūtinai ties Europos tauta, galima stabtelėti ties tokia integracijos forma, kuri šiandien veikia efektyviausiai. O politinė sąjunga, – galime rasti nemažai įrodymų, – veikia ne be trūkumų.
Pasirodo, kad teiginys „daugiau Europos“ ne visada yra neginčijamai geras. Kapodami nacionalizmą neturime nukirsti tautiškumo; kovodami prieš fanatizmą, neturime paminti tikėjimo; norėdami būti turtingesni, neturime pamiršti solidarumo su kenčiančiais. Ir jokie administraciniai gebėjimai neatstos jausmo. Tad jausmą gerai būtų palikti kiekvieno sąžinei, o ne perkelti į mažai ką sakančias sutartis. Tad gal ir nereikia „daugiau Europos“? Gal daugiau politinės sąžinės?
Pripažinkime, kad pastarųjų metų sutartys buvo gerokai skubotos ir pritemptos, jos prognozavo ramų ir neproblemišką pasaulį ir „istorijos pabaigą“, o pasaulis juk pilnas problemų. Įspėjamieji signalai buvo prieš kelerius metus nepavykę referendumai Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Airijoje, aktyvus Čekijos euroskepticizmas ar Vengrijos grįžimas prie tradicinių, nors gerokai pamintų vertybių. Vaizdelis sudėtingas.
Nepaisant to, kad mums visada buvo geriau prisijungti prie kad ir netobulų sutarčių, nei nesijungti, trūkumų galėjome pastebėti visai nesunkiai. Politinė sąjunga Lietuvai išties nėra blogai, tačiau blogai funkcionuojanti politinė sąjunga, ypač ciniškai sandoriaujanti su nedemokratišku pasauliu, gali pakenkti. Juk dauguma dabar esančių pretenzijų kyla kaip tik iš politinės sąjungos funkcionavimo problemų. Nereikia bijoti politinės sąjungos kaip idėjos, nereikia bijoti federalizmo. Viena ir kita yra decentralizuojančios politinės idėjos, kaip tik padedančios išlikti ir suklestėti tokiems kaip mes.
Europos politinis vienijimasis yra dėsningas Europos raidos procesas, jei jis natūralus, o ne sugalvotas taip, kaip moko kokia nors nebūtinai teisinga teorija. Lietuvai reikia integruotos Europos, reikia joje būti, tačiau ne paslaptis, kad atsiranda jausmas, jog geroje kompanijoje, kurios neniekiname, jaučiamės ne taip komfortabiliai, kaip tikėjoms. Lietuva pirmą kartą taip toli Vakaruose, ir tai labai gerai – matome, kaip gerąja prasme skiriamės nuo nespėjusių su mumis į tą patį traukinį.
Lietuvoje, deja, Europos ateitimi domimasi per mažai. Reakcija dažniausiai yra panaši į džiaugsmą dėl to, kad kažkas kažką kritikuoja... O koks gi Lietuvos interesas – ES griūtis, populistinė ateitis griebti iš maišo, kol jis dar populistinis ar konservatoriškas scenarijus?
Diskusija, jei ji prasideda, neturi būti nei per daug teorinė (neva, tai ne mūsų reikalas), nei labai fatališka (ach, mes negalime sau leisti atskiros nuomonės kaip britai). Gal tai lėmė Vytauto Didžiojo epochos klaidos, kad šiandien esame mažesni už kažkokius britus? Labai jau paika manyti, kad kokia nors šalis daro ką nori. Niekas nerašo pasaulio raidos scenarijaus su sau laiminga pabaiga, tad istorija nesibaigia. Britai, beje, nemano, kad gali išnykti sužlugus integraciniam projektui. Ir jie teisūs. Lietuviai mano, kad be Europos gali tapti lengvu Rusijos grobiu, ir yra taip pat teisūs. Neturime tapti Rusijos įkaitais, nes tai nėra kurianti teorija. Rusijai blogai ne tada, kai jai „atsikirtinėjama“, o kai gyvenama parodant, jog ne ji priima sprendimus, tiesiog nekreipiant dėmesio į jos gąsdinimus.
Tad mums reikia integruotos Europos, kurioje svarbiausia būtų ne pinigai ir žinojimas, kaip juos pasiimti. Svarbiau žinojimas, kaip norime gyventi, kad vakarais jaustumės dorai pavargę, o ne kieno nors sąskaita gerai privalgę. Galiausiai sutvarkius Europą racionaliai ir protingai, bus išties „daugiau Europos“.
Davidas Cameronas nepatylėjo, o mes neverkime. Išgirdome išties konservatyvią kritiką, į kurią vertą įsiklausyti.... ir netylėti.