Socialinio jautrumo nestokojantis žmogus mato ir išgyvena dvi lietuvas – daugumos ir mažumos. Jas skiria pilkoji zona, kurioje karaliauja visokio plauko kombinatoriai, kontrabandininkai, organizuotos gaujos ir pavieniai viešojo turto vagys, politikuojantys lobistai ir lobistiniai politikai. Zona beveik nepralaidi socialiniam mobilumui – šiandien retas kas sąžiningai panaudodamas savo kūrybingumą, iniciatyvą, kompetenciją įveikia tą prarają ir patenka iš žemesnio į aukštesnį socialinį sluoksnį.
Esant prastam mobilumui socialinis organizmas silpsta, kaip silpsta žmogaus kūnas, kai kraujagyslės netinkamai atlieka savo paskirtį. Žinoma, tai nėra apokalipsė, tačiau reikia pripažinti, kad Lietuvos visuomenės sandara netenka tam tikros vadinamos homeostaze pusiausvyros, o tai reiškia, kad pradeda stigti visuomenės atsinaujinimui reikalingo integralumo. Pakanka vieno kontraversiško įvykio ar atvejo ir visuomenė atsiduria ties skilimo riba, kaip jau ne kartą yra buvę.
Kodėl tie, kurie save išdidžiai vadina elitu, nesibaimina katastrofiškų nykimo padarinių? Galbūt tai – savotiškas socialinis vištakumas? Mąstoma maždaug taip: esame garbingoje tarptautinėje draugijoje; joje visi kažkur iriasi, tai ir mus, mažiukus, nuplukdys. Visuomenių istorijoje tokio vištakumo pavyzdžių – nors samčiu semk. Jei ši prielaida ryškina infantilumą ir socialinę nejautrą, tai kita gali būti tiesiog ciniška. Maždaug taip: mums gera, mūsų vaikai įšoks į europinį ekspresą, o po to – nors ir Litbelas, darbo jėgos nepritrūksime.
Mes vieni kitus gąsdiname galima intervencija, matyt įsivaizduodami komisarus su kalašnikovais. Paklupdyti valstybę šiandien visiškai nebūtinos marširuojančios divizijos. Štai mes krūpčiojame, patyrę kaimyninių valstybių politinį spaudimą Argi kelių pasaulio gamintojų pigus ir neretai toksiškas šlamštas neokupavo mūsų maisto, drabužių, elektronikos vartojimo? Argi popsas, kraugeriškas ir snukių daužymo „menas“, arba sekso ant darbo stalo per pietų pertraukėlę apologija netapo mūsų dvasinės okupacijos faktu? Šio skverbimosi neužblokuosi, kaip ir neužkardysi kiaulių gripo.
Valstybės ir visuomenės atsparumo globalizmą lydinčiai ekspansijai reikia ieškoti ne Briuselyje, ne Šiaurės Atlanto bloko štabe, o toje socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje, kurią mes šiandien turime, ir mūsų pačių viduje. Štai ir pasverkime – kaip mes kaupiame ir kiek sukaupėme to atsparumo.
Visame demokratiniame pasaulyje nacionalinė politika planuojama ir vykdoma ciklais – nuo rinkimų iki rinkimų. Tiek, kad daugelyje stabilios demokratijos valstybėse sugebama žvelgti į tolimą horizontą, kelti ir remti strateginius prioritetus nesaistant jų su politikų kaita. Ankstyvosios demokratijos šalyse cikliškumas ir politinių valdžių kaita kol kas yra neįveikiama aplinkybė ilgalaikėms strategijoms rengti ir vykdyti.
Valstybės raidai, funkcionalumui ir veiklų tęstinumui būtinas įstatymiškai sunormintas tam tikrų įsipareigojimų tęstinumas keičiantis valdžioms. Reikalinga detaliau nustatyta, didesnė nei dabar yra (išlaidų dalis šalies gynybai metiniame biudžete) valdančiųjų partijų ir valstybės institucijų atsakomybė už valstybės strateginių prioritetų tęstinumą. Tęstinumo susitarimas turėtų apimti naujų darbo vietų kūrimą, viduriniosios klasės stiprinimą, konstruktyvius santykių su emigracija, platų ir visapusišką socialinį dialogą. Vienokios ar kitokios strategijos gyvavimas įgyvendinant šiuos prioritetus neturi baigtis sulig vienos ar kitos partijos buvimo valdžioje pabaiga. Ligšiolinė praktika, kai vieni kažką nuveikia, o kiti valdžioms keičiantis naikina, sekina nedidelius išteklius turinčią valstybę.
Tęstinumo principas yra pagrindinių partijų politinio ir moralinio susitarimo klausimas, jis negali būti kliūtimi daugiapartiškumui ir valdančių politinių blokų kaitai. Man rodos, ši politinės tolerancijos atmaina gerokai sustiprėjo pastaruoju metu, bet išbandymų akivaizdoje ją reikia sparčiai praplėsti.
Šiandien akivaizdu, kad po visų du dešimtmečius išgyventų transformacijų ekonominė, socialinė ir kultūrinė visų lygių politika – nacionalinė, regioninė ir vietinė – nespėjo pasiekti tinkamos brandos. Dalis visų lygių politikų atėjo nuo žagrės spręsti valstybės reikalų. Jie stokojo ne tik strateginio, bet ir pilietinio mastymo. Dar gerai, jei tokio kalibro politikas užsibrėžia sau tikslą nuveikti ką nors „gera“, kad galėtų sąžiningai atsiskaityti savo rinkėjams. O kiek buvo besiveržiančių į politiką dėl „otkatų“, dėl žmonos (vyro) verslo, dėl perspektyvios karjeros vaikams? Per du dešimtmečius parlamentinė kultūra Lietuvoje ūgtelėjo neabejotinai. Deja, tai nepadidino atsparumo interesų konfliktams, neiškėlė viešojo intereso virš partinių siekių.
Lietuva, sėkmingai vykdžiusi nenutrūkstamas, besidengiančias transformacijas, tobulinusi politinę sandarą, besiintegruojanti į gynybinę ir europinę bendrijas, įsisavinanti naujausias technologijas, deja, įgijo ir daugybę negalavimų. Kertinis ir labiausiai gėdingas iš jų - fragmentuota prastai susaistyta tarpusavio priklausomybės ryšiais ir dėl to riboto pozityvo socialinė bendrija. Visuomenei naudingoje neatlygintinoje veikloje dalyvauja apie dešimtadalį Lietuvos gyventojų. Palyginimui – apie 40 proc. Vokietijos piliečių skiria laiko savanorystei. Lietuvai būdingoje situacijoje gerai organizuota ekonominė, politinė ar kitokio raugo grupė gali primesti savo valią kitai visuomenės grupei. Visi kiti, jei ir paburnos, tai pamažele susitaikys arba leisis suklaidinami
1994 m. Justinas Marcinkevičius, vienas įžvalgiausių Atgimimo valstybininkų, kreipėsi į visuomenę tokiais žodžiais apie santarvę: „suprantu ją ne kaip idilišką, meiliai besišypsančią ramybę, o kaip nuolatinį prieštaravimų įveikimą susitarimo būdu... Tik laisvas ir mylintis įstengia peržengti save, savo egoizmą – peržengti, kad prieitų prie kito, kad subendrintų savo buvimą su kitu tautoje ir valstybėje....santarvės idėjoje pagrindinis klausimas yra „santarvė – dėl ko?“, o ne „santarvė – su kuo?“. ...net mūsų partijų santykiai grindžiami principu „su kuo“, o ne „dėl ko“. Tai būtų lyg ir manifestas remti ir skatinti dialogą ir partnerystę, gaivinsiančią vis dar destruktyvią sociumo būseną, apie ką rašė K.Stoškus.
Lietuvoje vis dar labai skurdi socialinės partnerystės ir dialogo praktika. Jos, kaip gaivaus oro, reikia bent jau santykiuose tarp pagrindinių socialinių partnerių. Viena, dabartinę būseną apibūdinanti aplinkybė. Regis, 2005 metais šalyje inicijuotas judėjimas už socialiai atsakingą verslą. Beje, iniciatorius – tarptautinė organizacija. Kasmet skelbiamos ir apdovanojamos daugiausiai pasiekusios įmonės. Tenka pastebėti, kad dalis kasmetinių laimėtojų vis tie patys subjektai. Per beveik 10 egzistavimo ir, pastebėkime, aktyvaus rėmimo metų socialinę atsakomybę prisiėmė, atspėkite kiek? Oficialiai skelbiama - 76 įmonės ir organizacijos (2011 m.). Kokį procentą tai sudaro tarp tūkstančių Lietuvos įmonių ir organizacijų?
Siekiant trijų sektorių – valstybinio, nevyriausybinio (visos organizuotos piliečių iniciatyvos) ir verslo sanglaudos – vien epizodiškai susirenkančios Trišalės komisijos nepakanka. Trišalių sąveikų sistema turi būti smarkiai išplėtota ir reglamentuota. Pirmuoju smuiku joje turėtų groti ne tiek valdiškos ir verslo, kiek nevyriausybinės organizacijos, nes tai dinamiškiausia, socialiai jautriausia ir jauniausia mūsų sociumo dalis. Bet be valstybinių institucijų ir verslo paramos ir suinteresuoto dalyvavimo toks nacionalinio susitarimo procesas vargiai įmanomas.
Šiuolaikinis sėkmingų valstybių patyrimas, tokių kaip Vokietija (stipri, viešą interesą sergstinti savivalda, apskritieji stalai, socialinės analizės centrai, diskusijos socialiniuose tinkluose, trišalių konsultacijų principas, konfliktų sprendimo institucijos) daro įmanomą tokį procesą, o modernios technologijos – elektroninės komunikacijos kanalai – teikia technines prielaidas derybinės santarvės vyksmui. Tai būtų Nacionalinio tarimosi procesas, kuris iškelia virš viso kitko valstybės ir viešuosius prioritetus ir susaisto skirtingų interesų partnerius. Gal tai taptų gija valstybės konkurencingumui ir sociumo atsparumui?
Lietuvoje neišplėtotos arba tiesiog ignoruojamos tokios konsolidavimo ir socialinį integralumą palaikančios veiklos kaip socialinių įtampų analizė, priimtų įstatymų ir kitų teisinių aktų socialinių pasekmių sisteminga stebėsena, taikinamasis tarpininkavimas konfliktuose, diskusijų socialiniuose tinkluose analizė (nebent tai daroma paslapčiomis, dedant surinktą informaciją į seifus). Smagračiai lyg ir įsukti, bet bendros darnos nėra.
Inicijuoti ir skatinti dialogą, iki jis įaugs į santykių viešojoje erdvėje kultūrą, gali politinė valia. Valia, netelpanti į kadencijų, valdžios kabinetų dalinimosi, klusnių sąjungininkų paieškos matricas, suvokianti Lietuvą kaip savo likimą.