Antras tikslas – tai veržimasis į valdžios bei privilegijos centrus ir siekis išlaikyti savo šiltą, pelningą bei jaukią nišą Seime. Kitaip tariant, ilgam užsitikrinti sau vietą prie valdžios lovio, prieš kurio teikiamas lengvatas ir privilegijas jie taip aršiai, nuožmiai ir be kompromisų kovojo. Trečias tikslas – visais įmanomais ir neįmanomais būdais siekti, kad nebūtų panaikintas N. Venckienės imunitetas baudžiamajai jurisdikcijai ir kad ji išvengtų atsakomybės ir bausmės.
Tikslas pateisina priemones
Atidžiau panagrinėjus aukščiau įvardytus tikslus darosi visiškai akivaizdu, kad jie pasižymi viena išskirtine savybe. Būtent ta, kad N. Venckienės ir jos aplinkos deklaruojama bekompromisinė kova už teisingumą Lietuvoje yra ne tikslas, o tik priemonė siekti minėtų tikslų. Kai tikslas pateisina priemones, vargu ar vertėtų stebėtis netgi labai fantasmagoriškais violetinių publicistų išminties perlais ir tuščiažodžiavimo fejerverkais.
Pirmiausia turiu omenyje daugelio žmonių jausmus bei protą įžeidusį ir teisėtą pasipiktinimą sukėlusį N. Venckienės opusą, kuriuo Sausio 13-ajai tiesiog šventvagiškai buvo prilyginta gegužės 17-oji. Pagal šio opuso dvasią, gegužės 17-oji – tai savotiška juodojo kaspino diena, paženklinta „į mūsų vidų atšliaužiusiais tankais“, kurie pasak N. Venckienės, buvo „pažymėti nebe raudonomis, o trispalvėmis vėliavomis“.
Simptomiška, kad susireikšmindama ir dažnai kalbėdama apie save trečiu asmeniu, ką labai mėgo daryti draugas Stalinas, Neringa Venckienė vis dėlto neturi tokios „ydos“ kaip atsakingas kalbėjimas. Priešingai, ji kaltina sistemą, rezgančią prieš jos neįkainuojamą asmenį ir jos vadovaujamą partiją tokias sąmokslo teorijas, kurios atidžiau pažiūrėjus atrodo tarsi nurašytos nuo Iljičiaus lemputės.
Kita vertus, ši nuosekli kovotoja už teisingumą, kurios ir „bijo sistema“, atviru tekstu ir labai „principingai“ yra įvardijusi, kad Lietuvą valdo „išgamos“. Jeigu mes turime tokią valdžią, kokios nusipelnome ir esame verti, tai peršasi logiškas klausimas, ar tai reiškia, kad mes visi, kaip Lietuvos piliečiai ir rinkėjai, taip pat esame „išgamos“? Be jokių išimčių? O gal tik piliečiai, balsavę už šventą ir su jokiais įtarimais dėl žmogžudysčių nesusijusią „Drąsos kelio“ partiją, yra pirmarūšiai?
„Dąsiečių“ vedlė, įvertinusi savo partiją kaip „parlamentinę jėgą“, konstatavo, kad tokia ji tapo „be jokios finansinės injekcijos iš valstybės iždo, o tik už simbolines Lietuvos žmonių pinigines aukas“. Nors tai ir absoliuti tiesa, tačiau, kai nutylimos reikšmingos ir svarbios tokio reiškinio priežastys, tai tokiu atveju tiesa tampa ne ką geresne už atvirą ir cinišką melą. Reikalas tas, kad rinkimuose viską lemia ne pinigai, o nuomonė.
Žinoma, pati nuomonė apie partiją ir jos lyderius yra formuojama už pinigus, didelius pinigus, išleistus reklamai. Veiksmingai reklamai. Tačiau, kas galėjo būti veiksmingiau už tą reklamą, kurios dėka diena iš dienos nemokamai buvo kuriamas šviesus N.Venckienės, kaip kankinės ir moters iš metro dydžio raidės, įvaizdis? Esant tokiai situacijai, finansinės valstybės iždo injekcijos veikiau galėjo pakenkti „Drąsos kelio“ partijai, negu jai padėti.
Ištikimas Lenino priesakams
Visuotinės pajuokos objektu yra tapusi Lenino idėja, kad valstybę gali valdyti ir virėja. Nepaisant to, su trenksmu išmesta pro paradinį įėjimą, ši idėja Lietuvoje yra grąžinama pro tarnybinį. Išties, nors bufetava dar tik pareiškė apie savo ketinimus valdyti valstybę, klounai ir dainorėliai jau ją valdė. Taip pat ją valdė aršus ubagų karalius Vytautas Šustauskas ir tylus jo sūnėnas Antanas Nedzinskas. Tiesa, ne kraujo, o dvasios ryšiais saistomas sūnėnas.
Bet ne! Lenino priesakams atsidavęs ir iki galo jiems ištikimas Vytautas Matulevičius su panieka atmeta tokiu „išmislus“ ir Garliavos įvykių teisinį vertinimą patiki ne teisininkams, o menininkams. Įvardydamas daugelio iškilių menininkų nuopelnus tautai, šis violetinis publicistas savaime suprantamu dalyku laiko tai, kad menininkai, nepasitikėdami teisine sistema, „reikalavo Tie-SOS“. Kita vertus, šių meno virtuozų reakcija į Garliavos įvykius, pasak V.Matulevičiaus logikos, ir yra tiesa paskutinėje instancijoje.
Puiku, kai mes žinome, kur ieškoti tiesos ir teisingumo! Deja, idiliją griauna ir smarkiai griauna Čiurlionio opusus atliekantis Sąjūdžio patriarchas. Kai jis savo laiku bylinėjosi – ar dėl klėtelės, ar dėl tvartelio, o taip pat dėl savo garbės ir orumo – tai kažkodėl vis dėlto naudojosi advokatų paslaugomis. Taigi, kai liečiami menininkų interesai, jie be teisininkų pagalbos neapsieina, o kai reikalas liečia viešąjį interesą, juolab teisingumo vykdymą, tai kiekvienas, kas tik netingi, ne tik kad apsieina be teisininkų, bet juos dar ir moko.
Objektyvumo dėlei reikėtų pabrėžti – V. Matulevičius neneigia, kad yra ir padorių teisininkų. Kita vertus, jų pozicija iš esmės sutampa su pareiškimais tų veikėjų, kurie teigė, jog teisingumą paskutinėje instancijoje įkūnijo minios teismas. Tiesa, skirtingai nei bolševikų teismas, jis vadovavosi ne revoliucine teisine sąmone, o „tik“ primityviais instinktais. Ir, atvirkščiai, visokiomis taisyklėmis, procedūromis ir kitomis nesąmonėmis grindžiamas teismo sprendimas dėl mergaitės grąžinimo biologinei motinai buvo neteisingas. Pasak minios verdikto, žinoma.
Sutinku, viskas priklauso nuo įsitikinimų ir vertinimų. Violetinės publikos požiūriu, teisininkai, neigiantys būtinumą vykdyti minėtą teismo sprendimą, laikomi padoriais. Tuo tarpu absoliuti dauguma teisininkų, kurie neabejoja, kad teismo sprendimo nevykdymas griauna pačius valstybingumo pamatus, tyliai sau po nosimi niurna: šeima ne be sūnaus palaidūno. Deja, ir Seimas pluša ne be šauniosios septyniukės. Klaidžių kelių nevengiančios violetinės septyniukės.