Kodėl Lietuvos valdžia iki šiol taikosi su tokiu įžūliu ir cinišku elgesiu? Argi nėra visiškai akivaizdu, kad teisinis nihilizmas ir nepagarba įstatymams bei teismo sprendimui pakerta pačius valstybingumo pamatus? Kita vertus, jeigu yra realiai egzistuojančių, bet oficialiai neįvardytų lenkų elgsenos toleravimo priežasčių, kodėl valstybės institucijos netenkina šios tautinės mažumos reikalavimų?
Pagaliau, kodėl Respublikos Prezidentas, kaip Konstitucijos garantas, toleruoja tai, ko negalima toleruoti? Kodėl populiari ir kartu įtakinga šalies vadovė niekada nėra pareiškusi lenkų klausimu aiškios ir nuoseklios pozicijos? Ar aptakus kalbėjimas ir gebėjimas nieko konkrečiai nepasakyti yra laikomas prasmingos politikos ir gero tono ženklu? Ar nusišalinimas nuo aktualios problemos sprendimo yra naujausias lietuviškos politinės mados klyksmas?
Lenkų „suįžūlėjimo“ priežastys
Kodėl ne rusai, o būtent lenkai, pabrėždami savo skirtingumą ir tapatumą, ignoruoja Lietuvos įstatymus ir teismo sprendimą? Pokario metais rusai buvo sovietinės imperijos pakraščių rusifikavimo ir kolonizavimo, taip pat lojalumo ir atsidavimo šios imperijos interesams užtikrinimo garantas ir instrumentas. Taigi, išskyrus sentikius ir nedidelę dalį savo tautiečių, istoriniu požiūriu Lietuvoje neseniai gyvenantys rusai neturi nei moralinio, nei teisinio pagrindo kelti pretenzijų valdžiai. Bent jau akivaizdžiai nepagrįstų.
Minėti lenkų poreikiai, išsakyti centrinei valdžiai, virsta pretenzijomis. Atmetant šias pretenzijas kaip nepagrįstas, paprastai naudojamas argumentas, esą daugelis Lietuvos lenkų yra nutautėję lietuviai, kuriuos reikia lituanizuoti. Šis, nors paprastai ir buitiniu lygmeniu naudojamas, bet labai gajus ir tvarus argumentas, yra silpnas. Tragiškai silpnas.
Paradoksas, bet tautinių valstybių nacionalinius interesus bene ištikimiausiai gynė istorinės asmenybės, kurios priklausė ne tos tautos branduoliui, bet buvo kilusios iš jos paribio zonų. Pavyzdžiui, Napoleonas buvo ne prancūzas, o korsikietis, Stalinas – gruzinas, Hitleris – austras, o iškiliausi Lenkijos politikai – Jogaila ir Pilsudskis – lietuviai. Būtent pastarasis taip aršiai gynė lenkų interesus, kad, okupuodamas Vilnių, padarė lietuviams iki šiol kraujuojančią žaizdą.
Šis nedidelis istorinis ekskursas įtikinamai rodo: klausimas ne tas, kokia dalis Lietuvos lenkų yra nutautėję lietuviai, o tas, kad jie laiko save lenkais, mąsto kaip lenkai ir labai naivu stengtis atversti juos į lietuvybę. Bent jau naudojant tariamai teisingą, o išties visiškai klaidingą kreivo medžio ištiesinimo politiką, kuri paprastai duoda rezultatą, atvirkščią lauktajam.
Nepagarbos įstatymams ir teisinio nihilizmo šaknys
Lenkai turi ne tik tautinius lūkesčius bei interesus, bet ir ambicingus politikus, kurie mėgina įsiveržti į valdžios ir privilegijų centrus. Minėti, griežtai kalbant, smulkaus kalibro politikai, iškilo naudodami lenkų kortą ir mėgindami susieti bendruomenės praeitį, dabartį ir ateitį. Taip pat iškovoti lenkų mažumai teisę tvarkyti savo pačių reikalus.
Panašiai, kaip ir minėtos „iškilios“ asmenybės, lenkų kilmės gyventojai su pasitenkinimu ir giliai atsikrenkštę spjauna tiek į įstatymą, tiek į galutinį ir neskundžiamą Aukščiausiojo administracinio teismo sprendimą nuimti visus lenkų kalba parašytus vietovių pavadinimus. Tokios demonstratyviai įžūlios elgsenos priežastis yra nebaudžiamumas, kuris yra nulemtas valdžios bailumo ir neryžtingumo.
Savo ruožtu lenkų kilmės gyventojai veikiau intuityviai nei sąmoningai suvokia – Lietuva nenori ir nesuinteresuota konfliktuoti su kur kas galingesne Lenkija ir vietoj blogo draugo įgyti gerą priešą. Kadangi niekas ir niekada, naudodamas teisėtą prievartą nebandė nukabinti tokių lentelių, akivaizdu, kad toks suvokimas, nors ir intuityvus, turi realų pagrindą.
Ar įmanomas komplikuotos problemos sprendimas?
Įstatymas, draudžiantis rašyti vietovių pavadinimus lenkų kalba, pats savaime nėra nei teisingas, nei klaidingas, o yra tik galiojantis. Bet štai kur tiesos momentas! Ar galima laikyti galiojančiu įstatymą, kuris neturi jokių sąsajų su realiu gyvenimu, o „galioja“ tik popieriuje ar elektroninėje laikmenoje? Ar galima laikyti galiojančiu ignoruojamą ir niekinamą įstatymą?
Būtina įstatymo galiojimo sąlyga yra jo efektyvumo minimumas. Įstatymas, kurio niekas nesilaiko arba tyčiodamasis ignoruoja, negali būti laikomas galiojančiu iš esmės. Toks įstatymas yra gyvas lavonas. Priešingai, nei priešo lavonas, jis nekvepia. Priešingai, nei indėnas ar komunistas, kuriuos kai kas gerais laiko tik tuomet, kai jie yra negyvi, toks įstatymas nėra geras.
Paprasta, tiesa? Juolab, kad atsižvelgiant į 2012 m gegužės 17 d. įvykdytą teismo sprendimą, lenkų tautybės piliečiams negali būti taikomi dvigubi įstatymo ir teismo sprendimo vykdymo standartai. Lenkai, nors ir „honoravi“, bet nėra lygesni už kitus Lietuvos piliečius. Tai kodėl nedaroma tai, kas pagal elementarią logiką turėtų būti daroma? Neišvengiamai ir nenumaldonai?
Realūs valdžios veiksmai, tiksliau neveikimas, duoda pagrindą pateikti vienprasmišką atsakymą į šį klausimą. Esmė ta, kad Lietuva – tai ne Anglija, kuri neturi nei amžinų draugų, nei amžinų priešų, o turi tik amžinus interesus. Labai pažeidžiama Lietuva turi amžiną interesą turėti Lenkijos asmenyje, jeigu kitaip neįmanoma, tai bent jau blogą draugą, o ne gerą priešą. Būtent tokį priešą Lietuva neabejotinai įgytų, įvykdžiusi minėtą teismo sprendimą. Lydimą, galima neabejoti, sielą draskančių raudų, plaukų rovimo ir dantų griežimo. Tarptautiniu, o ne Garliavos lygmeniu.
Atsižvelgiant į tai, prievartos, nors ir teisėtos panaudojimas, būtų blogas politinis sprendimas. Ar nebūtų protinga iš dvejų blogybių – teisinio nihilizmo toleravimo ir lenkų mažumos lūkesčių tenkinimo, rinktis mažesnę? Juolab, kad nuogąstavimai, esą bet kokios nuolaidos lenkams kurstys jų separatistines nuotaikas, yra klaikiai naivūs. Išties, kam Lenkijai reikalinga tokia „dovana“– Vilniaus krašto tuteišiai, kai ji, turėdama savo sudėtyje vakarines, istoriniu požiūriu dar neseniai vokiečiams priklausančias žemes, iš esmės nesuinteresuota skatinti separatizmo?
Prezidentė, kuri tą puikiai suvokia, iš dalies yra ne tik nesutaikomos lenkų nacionalistų, bet ir nelanksčios tautininkų pozicijos įkaitė. Šalies vadovės prieštaringą poziciją minėtu klausimu atspindi ir jos reakcija į Lenkijos vadovų kvietimus dalyvauti jų tautai reikšminguose renginiuose. Priklausomai nuo Lenkijos prezidentų pasisakymų tono dėl to, kaip sprendžiamas lenkų mažumos Lietuvoje klausimas, prezidentė priima kvietimus vykti arba, motyvuodama užimtumu, mandagiai jų atsisako. Nepaisant to, kad tikroji atsisakymo priežastis yra vieša paslaptis.
Taigi, padėtis nepavydėtina: teisinis nihilizmas nėra toleruotinas, o aptarto teismo sprendimo vykdymas reikštų neišvengiamą tarptautinę konfrontaciją. Ar nederėtų prezidentei priimti mažiausią iš įmanomų blogybių – inicijuoti įstatymų pataisas, įteisinančias galimybę rašyti tam tikrų vietovių pavadinimus lenkų kalba ir pavardes dokumentuose – lenkų rašmenimis? Racionalu ir protinga siekti, kad Lietuvai nereikėtų taikstytis su piktybišku įstatymų ignoravimu. Ar to nepakanka, kad nepaisydama isteriško neatsakingų rėksnių ir gintarinių ultrapatriotų choro, prezidentė ryžtųsi pasinaudoti jai suteiktais konstituciniais įgaliojimais?