Tai buvo taip įdomu daugeliui, kad per aikčiojimus nesigirdėjo mokslininkų balsų, kurie tvirtino, jog tokios pranašystės nėra. Savo dėstymais jie tik trikdė pasiūlytą žaidimą siaubu. Kai laikas praėjo, ir dangus negriuvo, galime ramiai pažiūrėti, iš kur kilo šis triukšmas.
Seniausi majų kultūros pėdsakai aptinkami maždaug 1600 m. prieš Kr. Ramiojo vandenyno pakrantėse. Palaipsniui majai išplito po dabartinės Gvatemalos, Belizo ir pietų Meksikos teritorijas, apgyvendino visą Jukatano pusiasalį iki Atlanto. Šis ikiklasikinis laikotarpis truko nuo 1000 m.prieš Kr. iki 300 m. Majai radosi ne tuščioje vietoje, tačiau perimdami senesnės nuo 2000 m. prieš Kr. egzistavusios olmekų kultūros pasiekimus ir juos išvystydami.
Nuo 300 m. iki 900 m. skaičiuojamas majų klasikinis laikotarpis, kuris baigėsi dramatiškai staigiu suirimu. Jų kultūra apėmė maždaug du kartus didesnę teritoriją nei dabartinė Lietuva ir klestėjimo laikais buvo be galo tirštai apgyvendinta. Kai kurių tyrinėtojų skaičiavimu, prieš pat katastrofą majų skaičius siekė netoli 20 mln. Kada 16 a. pasirodė ispanai, majų tebuvo likę 1 mln. Jų palikuonys gyvena ir šiandien.
Majų raštas iki šiol nebaigtas šifruoti. Jį sudaro apie 900 hieroglifų. Tai per daug, kad raštas būtų fonetinis, nes nėra tiek garsų. Tačiau tai per mažai, kad hieroglifai reikštų vien sąvokas, kaip kinų rašte. Dešifruotojai nustatė, jog tai mišri sistema, kurioje hieroglifas gali reikšti ir skiemenį, ir sąvoką. Iššifravus apie 300 hieroglifų, šiandien galima perskaityti daug, bet toli gražu ne viską.
Seniausias rastas kalendorinis užrašymas olmekų kultūroje yra datuotas 31 m. per. Kr., o jų įpėdinių majų – 32 m. Jie skaičiavo laiką, naudodami dvidešimtainę sistemą. Yra išlikę jų paskaičiavimai, siekiantys 7 000 metų į priekį nuo mūsų dienų. Dabartiniai majai taip toli nežvelgia, ir jų kalboje likę žodžiai trumpoms laiko atkarpoms žymėti, pavyzdžiui, parai (kin), 20 dienų mėnesiui (uinal), 360 (20 d.x18) metams (tun). Penkias papildomas dienas prie metų majai kasmet pridėdavo saulės kalendoriuje „haab“, pagal kurį gyvename ir mes.
Visi 19 mėnesių turėjo savo vardus, o dienos – tik skaičius.
Lygiagrečiai buvo naudojamas apeiginis kalendorius „colkin“, kurį sudarė 260 dienų (20 d.x13 mėn.). Dienos turėjo savo vardus ir kartojosi po 13 kartų. Šie du kalendoriai sudarė bendrą 52 soliarinių arba 73 apeiginių metų ciklą. Kiekviena diena vadinama pagal abu kalendorius (gal atrodo sudėtingai, bet mes irgi sakome savaitės dienų vardus, o mėnesio dienų skaičius): 2012 sausio 20, sekmadienis, majiškai bus 8 oc (colkin) 13 muan (haab).
Didiesiems laiko tarpams majai turėjo Ilgąjį Skaičiavimą: 20 metų (tun, 360 dienų) sudarė 1 katuną, 20 katunų – 1 baktuną (144 000 dienų, apie 394,5 metų). Yra apskaičiuota, nuo kada jie pradėję savo skaičiavimą: tai 3114 m. rugpjūčio 11d. pr. Kr., o pagal majus tai buvo 13-to baktuno pabaiga. Todėl atsirado galvojančių, kad jei kalendorius prasideda 13-tu baktunu, tai juo turi ir baigtis. 2012 gruodžio 21 ir buvo diena 4 ahau 3 kankin, kurią baigėsi 13 baktunų. Tačiau ši diena yra paminėta tik dviejuose įrašuose, ir juose nekalbama apie jokią apokalipsę.
Perskaityta įrašų, kurie leidžia galvoti, jog senieji majai skaičiavo baktunų ciklą ne po 13, o po 20 baktunų, sudarančių 1 piktuną (apie 394,5 metųx20=7890 m.), o šie vėl skaičiuoti po 20, ir t.t. Majų žyniai mąstė milžiniškais laiko klodais, kurių pavadinimų dabartinės majų kalbos neišsaugojo. Vienas 7 amžiaus įrašas tiksliai nurodo, jog karaliaus Pakalio karūnavimo jubiliejų reikės švęsti 4772 metų spalio 13 d., kada baigsis pirmasis piktunas.
Majai baktuno pabaigą laikė svarbių pokyčių metu. Paskutinės majų valstybės prie Peteno ežero (Gvatemala) valdovas Kanekas 1617 m. pranešė ispanams, kad ateina 12-to baktuno pradžia (1618 m.), ir jo tauta, icos majai, pasiruošę permainoms. Ispanai žinią suprato savaip ir pasiuntė į majų sostinę misionierius, kurie buvo taikiai priimti.
Pasibaigus 9-tajam baktunui, po 830m., majai masiškai apleido daugybę savo miestų.
Akmens plokštė iš Tortuguero (pietų Meksika) pasakoja apie 6 a. valdovą ir pabaigoje pažymi išgarsintą kaip pasaulio pabaigos diena 2012-12-21, pagal majus 4 ahau 3 kankin. Tas plokštės apatinis dešinysis kampas yra nuiręs, ir tolesnio užrašo nelikę. Šalia pavaizduotas dievas Bolon Joktė, dalyvavęs kuriant pasaulį ir žmogų, vaizduojamas ir karo scenose. Jo vaizdavimas ties data, žyminčia vieno ciklo pabaigą, o kito pradžią, atitinka jo vaizdavimą dabartinio pasaulio sutvėrime ant vadinamosios Septynių dievų vazos.
Mįslingas staigus majų kultūros sunykimas, jų astronominės bei matematinės žinios sukūrė mistinį rūką apie šią civilizaciją, kurį kruopščiu darbu išsklaidė įvairių sričių mokslininkai.
Jų visuomenėje aukštuomenė buvo labai aiškiai atskirta nuo prastuomenės. Valdovas buvo sudievintas, ir jis lėmė daugiau, negu institucinis valdymas. Todėl valdininkijos būta nedaug. Kada dėl gerų gyvenimo sąlygų aukštuomenės labai padaugėjo, jos viduje prasidėjo kovos dėl nedidelio skaičiaus pareigybių.
Majai statėsi aukštikalnių dykumose, įsirengdami lietaus vandens saugyklas, ir žemumų džiunglėse, iškirsdami drėgnuosius miškus miestams ir laukams. Tyrimai rodo, kad vienam kvadratiniam metrui miesto įrengti reikėjo 20 medžių. Reikėjo rąstų statybai, medžio anglies – kalkėms išdegti. Miestai buvo baltutėliai, nes grindinys ir pastatai dengti kalkėmis.
Majų žemėse buvo per mažai paviršinio vandens, o gruntinio jie nemokėjo pasiekti. Todėl majai sukūrė puikią lietaus surinkimo sistemą, grioveliais surinkdami sezoninius kritulius į didžiules saugyklas, iš kurių po to laistydavo augantį derlių ir naudojo buičiai. Derliai buvo puikūs, civilizacija klestėjo, miestai augo, laukai plėtėsi, gyventojų daugėjo. Ir staiga 9 a. viskas griuvo. Mokslininkai, pagal namų liekanas Belizo džiunglėse skaičiavę majų populiaciją, nustatė, kad milijonai majų išmirė per labai trumpą laiką.
Ištyrus senus dumblo sluoksnius ežeruose buvo nustatyta, kad 9 amžius buvo pats sausiausias per paskutinius 7000 metų. Ledynų tyrimai Skandinavijoje rodo, jog 9 a. ten buvo labai šalta. Ir šiandien meteorologai fiksuoja, kad aukšto slėgio sritys iš Šiaurės Europos persikelia į Centrinę Ameriką. Kada lietaus Jukatano pusiasalyje sumažėjo iki 40 proc., garavimas viršijo kritulių kiekį. Išnyko vasaros audros, laisčiusios derlių ir pildžiusios rezervuarus.
Kompiuteriniai klimato kaitos modeliai nustatė, jog miškų kirtimas galėjo lemti apie 60 proc. sausros. Iš ežerų dumblo aiškėja, kad majai beatodairiškai naikino miškus: prieš pat majų katastrofą dumble randamos jau ne medžių, o tik piktžolių žiedadulkės. Šviesūs kukurūzų laukai labiau atspindėjo saulės šilumą, negu ją sugerianti tamsi džiunglių lapija, todėl sumažėjo garavimas, sutriko debesų formavimasis. Stichinę sausrą sustiprino žmogaus veiklos padariniai, ir gamtos pusiausvyra sutriko, sukeldama civilizacijos pražūtį.
Majai vystėsi, kol suvartojo savo terpę: kai daug maisto, didėja gimstamumas, tada reikia dar daugiau maisto (pagrindiniai produktai buvo kukurūzai, pupos ir moliūgai), tam reikia daugiau laukų, daugiau vandens, tada vėl maisto yra pakankamai, ir vėl žmonių daugėja, ir taip iki tol, kol civilizacija pažeidė savo ir gamtos pusiausvyrą ir prasidėjo apokalipsė.
Dėl vandens trūkumo prekybos sausuma kelius ėmė keisti prekyba laivais jūros pakrante, ir giliau žemyne įsikūrę miestai silpo. Valstiečiai derliaus nebeužaugindavo dėl nesibaigiančių sausrų. To meto žmonių griaučių tyrimai rodo, kad daugelis badavo. Nusilpusius žmones kamavo plintančios ligos.
Miestai pradėjo puldinėti vieni kitus, taip stengdamiesi papildyti atsargas. Valstiečiai dėl saugumo kėlėsi arčiau miestų. Anksčiau jie sėdami mėgdžiojo džiunglių įvairovę, o po kelerių metų palikdavo žemę pailsėti, imdamiesi naujų miško plotų. Dabar, dėl nuolatinio pavojaus nenorėdami nutolti nuo miesto, jie alino vis tuos pačius sklypus, kol plonas džiunglių dirvožemis nieko nebeužaugino.
Sudievinti valdovai sausros nesustabdė, taip įrodydami majams, kad jie neturi dieviškų galių arba atsisako jas panaudoti. Majai tikėjo, kad valdovas gali tiesiai kalbėtis su dievais. Visuomenė buvo stabili, kol tikėta valdovo dieviškumu. To nelikus, griuvo pagrindinis visuomenės ramstis.
Kiekvienas augimas turi savo pabaigą , kad ir koks įspūdingas ir gerovę didinantis jis bebūtų. Majų istorija rodo, kad nenustojus gyventi pagal principą „rytoj daugiau negu šiandien“ šaltiniai vieną dieną negrįžtamai išsenka.
Sausros, bado, karų ir ligų genami žmonės apleido savo miestus ir kėlėsi šiaurėn prie Meksikos įlankos, atnešdami savo patirtį ir darbo rankas. Gyventojų ten pagausėjo, vandens pakako, nes tame krašte yra daug požeminių šaltinių karstinėse įdubose. Augo nauji daugiaaukščiai statiniai, numelioruotose pelkėse noko derlius. Tačiau civilizacija buvo tiek išdraskyta, kad visa savo didybe atgimti nebegalėjo. Aukščiausias klestėjimo taškas jau buvo praeityje. Į savo didingus miestus, kurie galiausiai juos pražudė, majai niekada nebesugrįžo.