M.Širvinskas. Užkalnis, Račas, Ramanauskas ir kiti - ar dar ilgai toleruosime patyčias internete?

Savo publicistinėje puikybėje paskendę visuomenės veikėjai Andrius Užkalnis, Artūras Račas, Algis Ramanauskas-Greitai eina sėkmingai išbandytu leidėjo Vito Tomkaus keliu. Šių vyrų skleidžiamoms patyčioms, pažeminimui ir paniekai interneto bendruomenė turėtų paruošti atsaką – tiesiog ignoruoti.

Mano klasėje Palangos mokykloje kartu mokėsi ir viena mergaitė, kuri būdavo varganai apsirengusi, uždara, nedaug bendraujanti, visuomet sėdėdavo pirmame suole ir, žinoma, viena pati, be moksladraugio, o kompanionas šalia jos atsirasdavo nebent mokytojai liepus mokiniams pasimainyti vietomis. Per kažkurią Valentino dieną toji mano klasės draugė gavo keletą meilės raštelių, bet neilgai jais džiaugėsi: kitos panos netruko demaskuoti, kad prisipažinimus ji pati sau pasirašė ir sau adresavo, tad seklės negailestingai visų berniukų akivaizdoje falsifikuotoją pasmerkė, išjuokė ir išsityčiojo.

Atsimenu tuomet mane apėmus keistą jausmą: žinoma, atstumtoji mergaitė pasielgė nesumaniai ir negarbingai, bet pasidygėjimą sukėlė ir ją pajuokai išstačiusių kritikių elgesys. Tai buvo aštri patyčių situacija, su kokiomis šalies mokyklose vaikai susiduria kasdien ir šiame amžiuje, ir net dideliu ir grėsliu mastu: pagal programos HBSC statistiką, Lietuvoje vaikai dažniau tampa patyčių aukomis nei bet kurioje kitoje Europos šalyje – užgauliojimus ir priekabiavimą turi kęsti daugiau nei ketvirtadalis šalies moksleivių.

Nors per 15 metų patyčių kultūra buvo gerokai apmalšinta, ji vis vien lieka skaudi ir aštri problema. Kol kas tokia ir liks, nes Lietuvoje tyčiojimuisi yra susidariusi palanki terpė, o patyčios neretai toleruojamos ir net laikomos gero tono ženklu.

Pastaraisiais metais patyčių autoritetais, naujaisiais apaštalais, pelnytai galima įvardinti tinklaraštininkus, kurių užgauliojimai plačiai pasklinda „Facebook“ ir kituose interneto šaltiniuose nepaisant amžiaus ir statuso barjerų. Jie – tai Andrius Užkalnis, Artūras Račas, jaunas ir produktyvus pagiežingų tekstų autorius Žymantas Baranauskas, žinomas interneto anonimas Rokiškis Rabinovičius, prie šios draugijos galima priskirti Algį Ramanauską ir dar keletą kitų. Šių interneto erdvės lyderių vienas esminių kūrybiškumo šaltinių yra pažeminimo viršenybė, pažeminimo, kuris kaip užkratas persiduoda skaitytojams, „Facebook“ vartotojams, amebiškai dublikuoja, nevaržomai dauginasi ir plačiai pasklinda.

Patyčios mokykloje, kaip ir dauguma kitų žalingų reiškinių, yra kompleksinės. Jaunieji smurtautojai savo įgūdį išsiugdo šeimoje, kurioje pažeminimas ir užgauliojimas tapęs norma. Šeimoje, kur tėvas galbūt džiūgauja perskaitęs, pvz., krikščionis koneveikiantį tekstą su palinkėjimais užsikrušti, kuris pats entuziastingai rašinėja komentarus ir siuntinėja kitaip mąstančius po velnių. Šeimoje, kur mama galbūt nepraleidžia nė vieno „protokolų“ teksto, kad drauge su autoriumi manieringai išjuoktų kurią nors visuomenės grupę.

Patyčių mokyklose apibrėžimas žodis žodin tinka patyčių internete reiškiniui apibūdinti. Joms būdingi trys elgesio kriterijai: agresyvumas, pasikartojimas, jėgos persvara. Kaip mokykloje vienas patyčių atvejis liečia ne tik smurtautoją ir auką, bet dar ir keletą kitų mokinių, kurie palaiko stipresnį arba silpnesnį, o gal per atstumą stebi, taip ir internete taškymasis menkinančiais ad hominem argumentais patenka į daugybės nieko dėtų adresatų lauką, kurie turbūt mielai liktų tokios pamazgų vitrinos ar srutų duobės nuošalėje. Jeigu drąsesnis ir kultūringesnis interneto vartotojas pabando prieštarauti, pats išsyk tampa auka ir būna palydimas užgauliojimais, kaip antai nutiko vienam draugui, garbingam komunikacijos profesionalui „Facebook“: „Fuck off. Blokuotas, durniau.“

Tiek trumpai mano „Facebook“ bičiuliui palinkėjo populiarusis publicistas A.Užkalnis. Bet taip pat nuoširdžiai palinkėtų A.Račas ar A.Ramanauskas, tik galbūt kitais žodžiais. Stebina šių trijų visuomenėje žinomų veikėjų įsisenėjusi konfrontacija, pirmiausia dėl to, kad ji panaši į tūžmastį savo atspindžiui veidrodyje. Šie šnekoriai yra tik vienas kito verti pagiežingi viešosios erdvės despotai, kurie su sadistiniu pasimėgavimu menkina kitaminčius, nepripažįsta pagarbiai išsakomos priešingos nuomonės, dažnai užgauliai kritikuoja asmenis ir reiškinius be jokios teisės į repliką. Jų veikla analogiška patyčių mokykloje schemai: arba esi kartu su jais ir įsilieji į pažeminimo chorą, arba bandai užginčyti nepagarbų elgesį ir pats kaipsyk tampi auka.

Žinoma, patyčios tarp tinklaraštininkų yra subtilesnės nei tarp mokinių, įvyniotos į įmantresnį palyginimą, vaizdingesnį frazeologizmą, kiekvienas turi savitą publicistinį braižą. Tačiau jie galiausiai tampa panašūs į savo puikybėje neišsitenkančius „kietus“ paauglius, kai pratrūkę ima koneveiktis su užribio žargonu. Skriaudėjui, kuris tyčiojasi iš bendraamžio mokykloje, yra būdingi specifiniai bruožai, kurie stebėtinai tiksliai apibrėžia garsiųjų šalies tinklaraštininkų charakteristiką, tai yra: poreikis dominuoti, impulsyvumas, kaltės ir empatijos stoka, nepaklusimas taisyklėms, didesnis agresyvumas, efektyvūs bendravimo įgūdžiai, populiarumas, mokėjimas išsisukti iš situacijos, pasitikėjimas savimi ir per patyčias vis auganti savivertė.

Mūsų laikų interneto herojai ypač puikiai įvaldę gebėjimą išsisukti iš situacijos: kritiškai pastabai jie visuomet ras papildomą argumentą, net jei netikslų ir klaidinantį, o jei ir to neužteks, sugalvos menkinantį epitetą arba paprasčiausiu pelės klavišu blokuos prieigą. Ir šiam savo oponento malimui į miltus skirs stebėtinai daug kruopštumo ir energijos.

Įdomu pastebėti, kad nuomonės lyderiais kažkodėl iki šiol laikomi viešosios erdvės smurtautojai neatpažįstamai pasikeičia prieš televizijos kameras ir atrodo kaip daugmaž padorūs žmonės. Suprantama: už kameros tūno tik operatorius, o adresatas pernelyg toli, nepasiekiamas, anonimiškas, įsitaisęs savo namų svetainėje prie televizoriaus, kad jį būtų galima turiningai paniekinti ir sumenkinti. Užtat internetas intymus, čia gali jausdamasis išradingas ir iškalbingas tiesiai į ekraną savo aukai ištėkšti: fuck off! Arba: užsikrušk. (Prašau skaitytojų dovanoti už dauginamą interneto herojų leksiką, norėčiau dabar šitai ištrinti arba pasižadėti keiksmažodžių nebekartoti, bet tiek to, paliksiu kaip iliustraciją, kad tokia retorika yra gaji ir nevaržomai plačiai pasklinda – net į garbingo laikraščio puslapį.)

Faktas, kad aptariamų publicistų tekstai turi gausų pasekėjų būrį, yra simptomiškas: mūsų visuomenė, net pažangioji, internetą prisijaukinusi jos dalis, toleruoja patyčias. Nepagarbi viešojo kalbėjimo maniera yra daugiau skaitoma už turiningesnį, bet ramų ir jautrų rašymą; Andrius, Artūras ar Algis „Facebook“ sulaukia daugiau reakcijų nei mandagūs apžvalgininkai Ramūnas Bogdanas, Vladimiras Laučius, Andrius Navickas, Leonidas Donskis ar Vytautas V.Landsbergis.
Bet tai laikina. Graudus šiais metais įsiplieskęs interneto srutų karas bus trumpas mūšis, kurio pralaimėtojai jau žinomi. Apdergti galima kad ir kiekvieną lietuvišką raštą pažįstantį asmenį, bet tik vieną kartą. Kol kas manieringos ir įžeidžios retorikos apakinta publika dar iš inercijos užsuks paskaityti interneto kronikų, sukurtų orioje ir demokratiškoje visuomenėje netoleruotina maniera, bet tik kol kas: patyčiomis paremta kūryba yra pasmerkta pamažu išsikvėpti ir sunaikinti pati save. Apie tai ypač verta susimąstyti konservatoriams, kuriems kai kurių bičiulių draugija ne tik kad nekelia nepatogumų, bet net atrodo „kūl“.

Kai kuriose Lietuvos mokyklose diegiama įdomi ir graži patyčių prevencijos programa „Olweus“, kurios vienas kertinių principų yra visuomet reaguoti į skriaudą, įtraukiant absoliučiai visą bendruomenę – nuo įstaigos ūkvedžio iki direktoriaus. Internete panaši adaptuota programa neveiktų, internetas pernelyg laisvas ir demokratiškas, bet ir nereikia – skaitytojams užtektų tik vienas kito rašymo vertus patyčių publicistikos autorius ignoruoti, o galiausiai ir visai pamiršti.