Jei iš tiesų K. Jovaišas teisus, jei prezidentė vykdo tik “tariamai moralią politiką” ir “ne visuomet rodo deramą pagarbą įstatymams ir rinkėjų valiai”, tai iš to galima padaryti labai toli žengiančias išvadas tiek prezidentės ateičiai, tiek Lietuvos kaip teisinės valstybės ateičiai.
Bet pradėkime nuo pradžių. K. Jovaišas savo publikacijose eilinį kartą griežtai atskiria teisę nuo moralės. Jis neslepia, kad remiasi garsaus austrų teisininko Hanso Kelseno teorija ir atrodo neblogai ją išsistudijavęs. „Demokratinėje valstybėje teisė yra prievartinė normatyvinė tvarka, o ją šiurkščiai pažeidžiantis elgesys yra saistomas su prievartos aktu“, – skelbia K. Jovaišas. O prievarta, sekant Kelseno teorija, yra galima netgi tuo atveju, jei įstatymas kai kam atrodo amoralus. „Teisės norma gali turėti bet kokį turinį“, – yra pareiškęs H. Kelsenas. Todėl mums patinka ar ne, mes privalome besąlygiškai paklusti teisės reikalavimams.
Todėl laikausi nuomonės, kad ne tik šalies prezidentė, bet ir visi Lietuvos piliečiai tam kad vdovautųsi teisė privalo laikytis ir moralinių imperatyvų, o įstatymų leidėjui būtina rūpintis, kad moralė neprieštarautų teisei.
Kartu norėtųsi priminti gerb. K. Jovaišui tai, ką jau teko sakyti viešoje erdvėje, DELFI portale, kad šiais laikais vakarų teisės teorijoje ir praktikoje moralinį teisės turinį išreiškia žmogaus, taip pat ir vaiko teisės, kurių apsauga privalo būti užtikrinama visose teisinėse procedūrose. Valstybės pareigūnų kompetencijos bei teisės irgi yra moraliniai gėriai, kuriuos itin akcentuoja K. Jovaišas.
K. Jovaišas neišgalvoja problemų. Jis neišgalvojo ir pasakė tai, kas yra iš tiesų – Vyriausybės formavimo procesas, kai nepasitikima rinkėjų valia, yra nenormalus dalykas. Bet kitaip nei K. Jovaišas sako, norėtųsi pareikšti, kad tai ne prezidentės ambicijų, bet jos teisių ir statuso mūsų konstitucinėje sistemoje problema. Mūsų konstitucijos 96 straipsnio antroje dalyje aiškiai pasakyta, kad „Ministrai, vadovaudami jiems pavestoms sritims atsakingi...Respublikos Prezidentei...“ Argi tai nereiškia, kad prezidentui turi rūpėti kas bus ministru?
Manau, kad K. Jovaišas man pritars, kad mūsų judėjimas link prezidentinio valdymo būtų nepageidaujamas reiškinys. Tik būtų labai apmaudu, jei bijodami prezidentinės sistemos, atsisakytume prezidento aktyvaus statuso parlamentinėje sistemoje, kaip tai yra daugelyje Vakarų šalių ir įsteigtume prezidento instituciją tik su butaforinėmis galiomis.
Bene labiausiai K. Jovaišui užkliuvo prezidentės pasisakymai Garliavos įvykių tema. Jis primena, kad prezidentė teigė, esą „ponia Venckienė vykdo teismo sprendimą ir siūlo atiduoti mergaitę, jei ji pati su tuo sutinka ir pati nori eiti pas mamą“. K. Jovaišas tvirtina, kad „į vaiko norus turi būti atsižvelgta tik tuomet, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams“ ir kad „mergaitės interesai ir buvo išreikšti teismo sprendime, kuris įvertino visas bylos aplinkybes“.
Nesiginčysime, kokie buvo vaiko interesai. Bet prezidentės žodžiai nebuvo apie vaiko interesus. Prezidentės žodžiai buvo apie vaiko perdavimo motinai procedūrą. Ši procedūra yra numatyta Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekse. Kodekso 764 straipsnio 6 punkte pasakyta, kad „Vykdant šiame straipsnyje nurodytus sprendimus, turi būti užtikrinta vaiko teisių apsauga“.
Nesinori ginčytis su K. Jovaišu, kaip turi būti užtikrina vaiko teisių apsauga sprendimo vykdymo metu. Manau tai pasakyta Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje, o konkrečiau konvencijos 12 straipsnio pirmoje ir antroje dalyje.
Todėl turėčiau pasiūlymą gerb. K. Jovaišui atsiversti Vaiko teisių konvenciją, geriausiai anglišką tekstą, nes lietuviškas vertimas atrodo nevykęs, ir pabandyti viešai pakomentuoti, kokias teises ir pareigas Lietuvos Respublikos teisė numato šalims teismo sprendimo perduoti mamai vaiką vykdymo metu. Jei pavyks įrodyti, kad prezidentė buvo neteisi, sakydama, kad „N. Venckienė vykdo teismo sprendimą“, tuomet jos adresu mesti kaltinimai iš tiesų bus pagrįsti.