Deja, šitas požiūris anaiptol nėra viso labo tik pavienis ir izoliuotas atvejis. Jis primena apie tas nemalonias isteriškas reakcijas į kultūros reiškinius, kurios rodo, kaip provincialėja ir prastai atrodo nemaža mūsų politinės klasės dalis, o neretai ir ją kritikuojantys komentatoriai. Reakcijos į Romeo Castelluccio spektaklį – kurios buvo komiškos jau vien todėl, kad buvo pradėtas nirtulingai atakuoti spektaklis, kurio jo didieji skeptikai ir kritikai tiesiog neapsisunkino pamatyti, – rodo, iki kokio absurdo galima nusivažiuoti, atrodytų, kultūringoje ir europietiškoje šalyje. Nota bene, teatro šalyje, kurioje Jonas Vaitkus kažkada šokiravo giliai sovietinę publiką „Kingu“, „Karaliumi Ūbu“ ir kitais spektakliais.

Nekalbėčiau apie nenusisekusį šiaip jau kartais įžvalgaus autoriaus tekstą, jei už jo neglūdėtų tendencija, kuri nejuokais kelia nerimą. Pradėkime kad ir nuo to, jog menotyrininkams ir kultūros tyrinėtojams norom nenorom tenka studijuoti ir perprasti sovietinio laikotarpio meną ir kultūrą – jei, žinoma, mes nenorime dar ir šiame bare beviltiškai atsilikti nuo Vakarų Europos ir nebesusivokti nesenoje savo pačių istorijoje bei tapti liudininkais, kaip mus ir kitas Rytų Europos šalis tyrinėja ir intelektualiai kolonizuoja britų ir vokiečių istorikai, rašantys daktaro disertacijas apie mus ir visą Sovietų Sąjungą.

Reikalas tas, kad didžiosios rusų kultūrinės įtakos Lietuvoje ir Baltijos šalyse visada žengė koja kojon su laisvės ir orios kitamanystės dvasia.
Leonidas Donskis

Kad ir kaip būtų, jei dvidešimt trečiaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais propagandinis ir ideologizuotas sovietinis menas painiojamas su visiškai nepropagandiniu, kone atvirai apolitišku Eldaro Riazanovo filmu, kuriame skamba ilgai drausta Marinos Cvetajevos ir Belos Achmadulinos poezija (tik tiek jame politikos), išvada peršasi tik viena – tai visiškas mūsų išsilavinimo ir švietimo sistemos fiasko. Jei tik tiek tegali parašyti anaiptol ne paties menkiausio išprusimo publika, tada, kaip Stargorodo senučių prieglaudoje sakė NEP’o laikotarpio sovietinių rusų rašytojų Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romano „Dvylika kėdžių“ nemarusis personažas, turkų valdinio sūnus Ostapas Berta Marija Suleimanas Benderis, „liūdna, merginos“.

Gal tada stalinisto kapo pagerbimui prilygsta žiūrėjimas ir kitų Eldaro Riazanovo filmų (tokių kaip „Tarnybinis romanas“, kuriuose kartu su nuostabiąja Alisa Freindlich vaidina didis rusų aktorius Olegas Basilašvilis – beje, niekada nepataikavęs sovietiniam ir dabartiniam Putino režimui, o Rusijos karą prieš Gruziją ir propagandą juodu ant balto įvardinęs fašizmu)? O kaip tada naujieji moraliniai cenzoriai įsakys mums traktuoti Riazanovo atsisakymą pataikauti sovietiniam režimui ir akivaizdžias jo satyras – tokias kaip „Garažas“? Nejaugi ir čia mes matome stalinizmo vaiduokliją?

Man gerokai baisesnis ir mūsų visuomenę labiau demoralizuojantis atrodo, jei galima juos taip pavadinti, leidinių „Respublika“ ir „Vakaro žinios“ skaitymas, lydimas džiaugsmingo leidimo iš savęs tyčiotis ir traktuoti save kaip sanitarinį informacijos mazgą – ir dar sykiu visą tą paniekos žmonėms kloaką su jos lakštingalomis vadinant viešąja erdve. Čia į pagalbą ateina kalbos genijus – juk sovietmečiu ne kas kita, o tualetai buvo vadinami viešąja vieta. Ką gi, spręskime patys, kiek pasikeitė mūsų sąmonė ir gelminė, o ne fasadinė tikrovė.

Nuodija mus ne aukštoji rusų kultūra, kurios mums vis mažiau bereikia ir kuri jau baigia išnykti Lietuvos universitetuose ir žiniasklaidoje, o Rusijos politiškai proteguojamas (ir greičiausiai subsidijuojamas) agresyvus televizinis kičas – niekuo ne blogesnis, o neretai savo technine kokybe dar ir geresnis už mūsų pačių nuosavą kičą.
Leonidas Donskis

Jei jau eiti iki absurdo, tai netoli belieka iki Grigorijaus Kozincevo genialių Shakespeare’o tragedijų ekranizacijų ar Andrejaus Tarkovskio filmų bei juose skambančios jo tėvo Arsenijaus Tarkovskio poezijos atmetimo kaip sovietinių ir mūsų patriotizmą nuodijančių dalykų. Tik reikalas tas, kad didžiosios rusų kultūrinės įtakos Lietuvoje ir Baltijos šalyse visada žengė koja kojon su laisvės ir orios kitamanystės dvasia – ar tai būtų Jurijaus Lotmano semiotikos seminaras Tartu universitete, idėjiškai brandinęs daugybę rusų ir mūsų disidentų jų doktorantūros metais, ar ištikimo Lietuvos draugo ir tikro jos patrioto Mstislavo Rostropovičiaus kūryba ir filantropinė veikla. Pradėti į vieną gretą statyti rusų rašytojų Vasilijaus Aksionovo ir Roberto Roždestvenskio draugystę su Stasiu Krasausku ar Josifo Brodskio ryšį su Vilniumi, viena vertus, ir giliai sovietines kūrybines organizacijas bei jų nykius funkcionierius, kita vertus, nenusipelnytų nė trumpo komentaro. Tai tiesiog kompromituotų Lietuvą kaip europietišką šalį.

Ir apskritai norėčiau, kad man būtų palikta teisė niekam nesiaiškinti ir blogai nesijausti, jei aš noriu imti ir kartas nuo karto pasižiūrėti Sergejaus Eizenšteino „Aleksandrą Neviškį“ ir „Ivaną Rūstųjį“, Alberto Kalatozovo „Skrenda gervės“, Georgijaus Danelijos filmus ir Aleksandro Ptuško „Baubą“ bei jo ekranizuotas rusų liaudies pasakas. Sykiu ir Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ ir „Vienos dienos kroniką“ ar Almanto Grikevičiaus „Jausmus“. Arba net ir (horribile dictu!) „Septyniolika pavasario akimirkų“. Tai mano teisė ir mano reikalas, ką aš noriu žiūrėti ir analizuoti. Manęs rusų kino režisieriai, kurie nepataikavo sovietinei sistemai ir kurių vienintelė nuodėmė, kad jie tyliai kariavo su cenzūra ir darė kai kuriuos kompromisus, nes gimė ne laiku ir ne vietoje, tikrai nenuodija. Net ir sovietinės ideologijos bei propagandos analizė nenuodija, nes aš noriu ir privalau suprasti, kaip veikė ta šėtono valstybė Rytų Europoje.

Putino režimo manipuliacijos ir melas, Lietuvos nekilnojamojo turto masinis supirkinėjimas, atviras spaudos ir žurnalistų pirkimas, Rusijos stambiojo kapitalo gebėjimas orkestruoti visą mūsų politinį gyvenimą ir vieną po kito čia gimdyti „Gazprom“ vietinių įgaliotinių politinius pavainikius, kuriuos mes skambiai pavadiname partijomis, – štai tos tikrosios strateginės grėsmės.
Leonidas Donskis

O nuodija mus ne aukštoji rusų kultūra, kurios mums vis mažiau bereikia ir kuri jau baigia išnykti Lietuvos universitetuose ir žiniasklaidoje, o Rusijos politiškai proteguojamas (ir greičiausiai subsidijuojamas) agresyvus televizinis kičas – niekuo ne blogesnis, o neretai savo technine kokybe dar ir geresnis už mūsų pačių nuosavą kičą. Dar labiau mus nuodija Rusijos pseudodemokratija ir korupcinis kapitalizmas, „apvalytas“ nuo laisvės, pliuralizmo ir net minimalios pagarbos žmogaus teisėms.

Visa tai ataidi centralizuotos, unitarinės mūsų valstybės politikoje bei silpnoje, deformuotoje demokratijoje – be jokios savivaldos ir be iš tikrųjų nepriklausomų universitetų bei minties centrų. Putino režimo manipuliacijos ir melas, Lietuvos nekilnojamojo turto masinis supirkinėjimas, atviras spaudos ir žurnalistų pirkimas, Rusijos stambiojo kapitalo gebėjimas orkestruoti visą mūsų politinį gyvenimą ir vieną po kito čia gimdyti „Gazprom“ vietinių įgaliotinių politinius pavainikius, kuriuos mes skambiai pavadiname partijomis, – štai tos tikrosios strateginės grėsmės. Nematyti jų gali tik tie, kurie šito matyti tiesiog nenori.

Ir vargas mums, jei mes visa tai pradėsime painioti su rusų kultūra. Galima kuo puikiausiai tapti Putino Rusijos mažąja kopija kalbant vien tik lietuviškai ir pabrėžiant savo priešiškumą Rusijai – pakanka perimti Rusijos fundamentaliai neigiamą nuostatą europietiško pliuralizmo ir pagarbos žmogaus orumo bei teisių atžvilgiu.

Tad ne Riazanovo filmų žiūrėjimas naujametinę naktį yra mūsų gėlių puokštė stalinizmui, o Vakarų kosmopolitizmo ir nedvasingumo keiksnojimas, neapykanta kitaip mąstantiems ir apskritai kitokiems, kurios apstu Lietuvos žiniasklaidoje. Lygiai kaip ir policinės valstybės – šio rusiško tipo anoniminio ir policinio monstro, masiškai šnipinėjančio savo piliečius ir ypač viešas figūras, – kūrimas yra ne kas kita, o tiesiog pomirtinės Sovietų Sąjungos grimasos Lietuvoje. 

Apskritai visa mūsų antirusiška isterija yra naudinga tik Putino režimui. Kiekvienas išpuolis prieš kultūrą ir meną Rusijos propagandos visada bus panaudotas kaip neatremiamas įrodymas, kad lietuviai taip ir netapo tikrais europiečiais, kad jie lengvai išprovokuojami kolektyvinėms politinėms isterijoms ir yra apsėsti rusofobijos, nors jau seniai sėdi ES ir yra ginami NATO. Dar daugiau – kaip sovietmečiu, taip ir dabar bet kokia neapykanta ir fobija tampa pačia vertingiausia politine valiuta ir brangiausia dovana Rusijos opričninai ir putinistiniams maliutoms skuratovams.

Nes ji tik įrodo Kremliui, kad mes taip ir neatitrūkome nuo jų nei savo mentaliniu žemėlapiu, nei vertybinėmis orientacijomis. Autentiškai rusų kultūrai (nepainioti su kiču ir masine kultūra TV!) tai niekada nebuvo problema – ji visada buvo traktuojama kaip Rusijos autokratijos priešas Nr. 1. Atrodo, kai kam mūsuose į priešų tarpą vėl knieti įtraukti kultūrą. Tik bėda ta, kad po rusų kultūros anksčiau ar vėliau ateis eilė ir savai.

O gal jau ir atėjo.