Šiandien Viešpaties Krikšto iškilme užbaigiamas Kalėdų laikas. Evangelijos tekste šv. Lukas visų pirmiausia pastebi, kad žmonių lūkesčiai stiprėjo (Lk 3, 15). Taip jis pabrėžia Izraelio laukimą, nurodo tų žmonių, kurie paliko savo namus ir kasdienius darbus, naujo pasaulio troškimą. Jonas juos krikštija atgailos krikštu, raginančiu atsiversti, pakeisti gyvenimą, nes artinasi Tas, kuris krikštys Šventąja Dvasia ir ugnimi (Lk 3, 16). Išties negalima laukti naujo pasaulio liekant panirus į egoizmą ir nuodėmingus įpročius.
Jėzus taip pat palieka namus ir įprastus užsiėmimus, kad pasiektų Jordano upę. Jis įžengia į žmonių minią, kuri klausosi Krikštytojo, ir laukia savo eilės pasikrikštyti. Jonas, vos tik Jėzų pamatė artinantis, pajuto, kad šis Žmogus yra ypatingas, slėpiningasis Kitas, kurio jis laukė ir į kurį buvo nukreiptas visas jo gyvenimas. Jonas suvokia, kad stovi priešais Tą, kuris yra didingesnis už jį, kuriam jis nėra vertas atrišti net kurpių dirželio.
Prie Jordano upės Jėzus parodo nepaprastą nuolankumą, kuris primena Kūdikio, paguldyto ėdžiose, vargingumą ir paprastumą, ir iš anksto nurodo tą vidinę laikyseną savo žemiškojo gyvenimo dienų pabaigoje, kai pasilenks plauti mokinių kojų ir patirs siaubingą Kryžiaus pažeminimą. Dievo Sūnus – Tasai, kuris nėra padaręs nuodėmės, atsistoja tarp nusidėjėlių, – parodo Dievo artumą žmogaus atsivertimo kelyje. Numatant Kryžiaus slėpinį, Jėzus ant savo pečių paima visos žmonijos kaltės naštą, pradeda savo misiją atsistodamas į nusidėjėlių vietą.
Kai susitelkęs maldoje po krikšto Jėzus išlipa iš vandens, atsiveria dangus. Tai daugelio pranašų laukta akimirka. „O, kad perplėštum dangus ir nužengtum!“ (Iz 63, 19), – maldavo Izaijas VII a. pr. Kr. Šią akimirką ši malda yra išklausyta. Išties, „atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis“ (Lk 3, 21–22); pasigirdo niekad anksčiau negirdėti žodžiai: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Lk 3, 22).
Jėzus, išlipdamas iš Jordano upės, kaip pastebi šv. Grigalius Nazianzietis († 389), „regi skylantį ir atsiveriantį dangų, tą dangų, kurį Adomas buvo užvėręs sau ir visiems savo palikuonims“. Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia nužengia tarp žmonių ir mums apreiškia jų gelbstinčią meilę. Angelai neša Išganytojo gimimo žinią piemenims, žvaigždė – išminčiams iš Rytų, o dabar paties Tėvo balsas nurodo žmonėms savo Sūnaus buvimą pasaulyje ir kviečia žvelgti į Prisikėlimą, Kristaus pergalę prieš nuodėmę ir mirtį.
Lygiai prieš 600 metų šią Gerąją Naujieną išgirdo ir į ją atsigręžė žemaičių tauta. Verta prisiminti katalikiškos Žemaitijos istorijos pradžią. Kaip žinome, vienas svarbiausių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių – Vytauto ir Jogailos – sprendimų buvo integruoti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę į Vakarų Europos kultūrą 1387 metais krikštijant ją Romos katalikų apeigomis. Tačiau dėl tuo metu susiklosčiusių istorinių aplinkybių ne visa Kunigaikštystė buvo pakrikštyta. Žemaičių krikštas Vytauto ir Jogailos buvo pradėtas tik 1413-aisiais, o baigtas 1417 metais, įsteigiant Žemaičių vyskupystę.
Susijungus Livonijos ir Vokiečių ordinams, šių ordinų atstovai ginklu ir jėga bandė nešti į Žemaitiją krikščionybę. Po Žalgirio mūšio Žemaičių krikščioninimo ėmėsi Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ir Lenkijos karalius Jogaila. 1413 metais Vytautas ir Jogaila plaukė laivais per Žemaitiją Dubysos upe, kelionę baigė pėsčiomis prie Luokės ant Šatrijos kalno. Per šią kelionę įvairiose Žemaitijos vietovėse buvo pakrikštyta keletas tūkstančių žemaičių.
Tų pačių valdovų paakinta 60 žemaičių didikų delegacija nukeliavo į Konstancą, kur vyko visuotinis Bažnyčios Susirinkimas. Ten jie perskaitė žymųjį žemaičių skundą prieš Livonijos ir Vokiečių ordinus ir prašė įkurti atskirą vyskupystę. Paskui buvo surengtos diskusijos, kuriose pirmą kartą iškeltos tautų ir žmogaus teisių idėjos, tapusios moderniųjų laikų tautų ir žmogaus teisių deklaracijų pagrindu. Tai buvo pirmas kartas, kai gausi delegacija iš Lietuvos ir Žemaitijos dalyvavo tokiame tarptautiniame tuometinės Europos Bažnyčios vadovų ir valstybių valdovų forume.
1417 metais Konstanco visuotinio Bažnyčios Susirinkimo įgalioti Vilniaus vyskupas ir Lvovo arkivyskupas atvyko į Žemaitiją, įsteigė Žemaičių vyskupystę su centru Medininkuose (dabar – Varniai) ir konsekravo pirmąjį Žemaičių vyskupą Motiejų. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto rūpesčiu Varniuose buvo pastatyta Šv. Aleksandro bažnyčia, įkurtas Žemaičių vyskupystės centras.
Įkūrus Žemaičių vyskupystę, pamažu plėtėsi parapijų tinklas. Dėl Reformacijos įtakos daugelis turtingų didikų remiamų parapijų atiteko protestantams. Tačiau skaitant Ragainės klebono Martyno Mažvydo laišką, rašytą XVI amžiaus pirmojoje pusėje, aiškėja, jog per pusantro šimto katalikybės gyvavimo metų paprasti žmonės Žemaičių vyskupystėje jau buvo sąmoningai perėję prie katalikiškų tradicijų ir apeigų. Martynas Mažvydas liudija, kad jo parapijiečiai, formaliai protestantai, vyksta iš Mažosios Lietuvos į kitą Nemuno pusę – Didžiąją Lietuvą, kur katalikiškose parapijose švenčiami popiežiaus įsteigti atlaidai.
Žemaičių krikštas sudarė sąlygas lietuvių ir žemaičių tautoms susivienyti vieno tikėjimo pagrindu (tai to meto Europoje buvo be galo svarbu) ir sukūrė prielaidas tolesnei Lietuvos valstybės, kaip vientiso kultūrinio, politinio subjekto, raidai. Tai leido lietuviams ir žemaičiams perimti katalikiškosios Europos kultūros, ekonomikos laimėjimus ir įsilieti į tuometinę Europos tautų aplinką.