Tik kartais ji nukreipia dėmesį nuo to, kad ir be įmantrių išradimų kine galime patirti, kad mūsų jutimai nėra hermetiški, o dažnai jie sąmoningai nepaaiškinami. Kino salėje regėdami lytėjamą odą kartais tariamės beveik jaučią jos kvapą. Arba pašiurpstame, kai ekrane liežuvis perrėžiamas peiliu. Šis fenomenas, kai vieno jutimo stimuliavimas nevalingai sužadina ir daugiau juslių, vadinamas sinestezija.
Antrasis režisierės Kristinos Buožytės pilno metro filmas „Aurora“ (2012) – unikalus įvykis Lietuvos kine tuo, jog sukuria svaigiai jutimus dviems valandoms sujaukiantį patyrimą. Ne vien kūrybingai į mokslinės fantastikos žanrą įvilktą istoriją (scenarijaus autoriai – K. Buožytė ir Bruno Samperis), bet ir vizualinę puotą (operatorius – Feliksas Abrukauskas, montažas – Suzanne Fenn, vizualinės stilistikos režisierius – B. Samperis). Choreografiškai judančių spalvų ir hipnotizuojančiomis bangomis besiritančios muzikos (kompozitorius – Peteris von Poehlas) dermę. Ir lietuviškam kinui nebūdingai organiškai suvaidintas erotines scenas. Jos, balansuodamos tarp trapumo ir pasileidimo, į ekraną perkelia paprastą mintį: meilė – tai jutimus sujaukianti patirtis. Tuo kartais tampa ir kinas.
Tokia jausmų trajektorija brėžiama K. Buožytės „Auroroje“. Ji užsimezga tarp moksliniame eksperimente dalyvaujančio bioinformatiko Luko (akt. Marius Jampolskis) ir eksperimente naudojamos komoje vegetuojančios Auroros (akt. Jurga Jutaitė). Eksperimento tikslas – išsiaiškinti, kas vyksta neuronų lygmenyje, kai sąveikauja dviejų žmonių smegenys. Tyrimui parankus sąmonės netekęs individas, nes kitaip smegenys generuoja pernelyg daug informacijos.
Filmo ašis – aštuoni laboratorijoje mokslininkų stebimi pasijungimai tarp Luko ir Auroros. Aurora jų metu guli už baltos širmos, bet maždaug pusę filmo laboratorijoje mes jos, kaip ir Lukas, net nematome. Šioje erdvėje ji mums tėra garsinis triukšmas, skleidžiamas jos gyvybę palaikančių šnypščiančių ir pypsinčių mechanizmų. Lukui nevalia matyti ir negalima nieko žinoti apie tyrimo Šaltiniu vadinamą Aurorą. Pirma jis net nežino, kad Šaltinis yra moteris. Tik nuo mokslininkų komandos nuslėpdamas pasijungimų metu išgyvenamas patirtis jis pamažu suvokia, kad sąveikauja ne su Auroros neuronais, o su jos – ir savo – pasąmone.
Čia mokslinės fantastikos tonas filme papildomas erotiškai prisodrinto psichologinio trilerio pustoniais ir vizualinėmis citatomis iš Davido Lyncho „Tvin Pykso“, Bernardo Bertolučio „Paskutinio tango Paryžiuje“ ar net siurrealistiškai trikdančio Nikoso Nikolaidiso „Singapūro slingo“. Šaltą laboratorijos monochromą dienomis čia pakeičia išblukusios pajūrio spalvos, o naktimis – dramatiškai sodrus raudonis ir mėlis. Vietoje uždarų, dažniausiai dirbtine šviesa apšviestų patalpų Luko pasaulyje išvystame kinematografinę erdvę išplečiančius panoraminius kadrus, kuriuose šviesą skleidžia saulėtekis ir mėnesiena. Žargonu prisodrintų mokslininkų pokalbių ir garsinio laboratorijos triukšmo nebelieka. Čia apskritai beveik nelieka dialogo, nes susitikimai tarp Luko ir Auroros vietoje žodžių įvilkti į minimalistiškai ciklišką muziką. Komoje snaudžianti išbalusi plikai nuskusta Aurora su jos blauzdas nužymėjusiomis pragulomis savo pasąmonės gelmėse tampa chameleonu. Čia ji – ir seksą inicijuojanti pasileidėlė, ir fatališka moteris, ir nekaltai atrodanti mergaitė, ir apleista meilužė.
Deja, būtent toks supaprastintas filmo pristatymas jau išplito mūsų žiniasklaidoje, nors tarptautiniai festivaliai „Aurorą“ įvertino ne vien dėl išrengtos deiviškai gražios J. Jutaitės. Tiesą sakant, erotinėmis scenomis režisierė dažniausiai kankina: tai Luko partnerę Liną (akt. Martina Jablonskytė), kai susijaudinęs jis verčia ją pasimylėti mėnesinių metu; tai Luką, kai jis negali atsipalaiduoti atsigulęs ant keliolikos lyg gyvatės gniutule besirangančių nuogų, nuo prakaito ir lubrikanto blizgančių kūnų; tai žiūrovą, kai kamera neparodo, ar Aurora iš tiesų stimuliuoja Luko prostatą.
Erotinės scenos filme lyg šokyje tampa tais segmentais, kurie žymi ne vien jaukų intymumą, bet ir neišvengiamai išliekantį ar atsirandantį atstumą – tarp emocijų, pojūčių ar kūnų. Net pirmasis kartas, kai išgirstame Aurorą balsu kreipiantis į Luką (beveik pasibaigus pirmajai filmo valandai), tampa ir pirmuoju ženklu, kad tarp jų akimirksiu užsimezgusi euforija netruks amžinai.
„Įkask man“. Šiais žodžiais Aurora pirmąkart prabyla į Luką vienoje įdomiausių filmo scenų – nepadoriai prabangioje vakarienėje dviems po atviru dangumi prie aštuonkojais, moliuskais, austrėmis, jūrų ežiais, gervuogėmis, dumbliais ir kitomis egzotiškomis gėrybėmis nukrauto stalo. Vakarienės metu šias gėrybes godžiai ragaujantis Lukas net nepastebi, kai Aurorai kyla nerimas, nes ji suvokia, kad jos skonio receptoriai nefunkcionuoja. Skausmo ji taip pat nejaučia, nes net nemirkteli, kai peiliu įsipjauna liežuvį. Todėl ji prašo Luko įkąsti jai į pėdą, tarsi mazochistiškai mėgintų įsitikinti, ar tikrai jos jutimai atbukę. Ir jis sąžiningai kanda. Vis stipriau. Paklusdamas Auroros prašymui, kol galiausiai ji apsiverkia, o jis pasimeta suglumęs, kad galbūt visai nesupranta Auroros. Ir todėl Lukas vis neria į vandens rezervuarą mokslininkų laboratorijoje. Tam, kad pažintų Aurorą geriau. Nors jos niekas neklausia, ar ji nori būti pažinta.
Pagrindinių personažų artumą draskantys prieštaravimai ir nenuilstamai filme pinami kontrastai yra stipriausi „Auroros“ bruožai. Jie įtraukia mus į klaidžiojimus jutiminiais registrais (šios užduoties K. Buožytė ėmėsi ir savo pirmajame pilno metro filme „Kolekcionierė“). „Aurora“ kviečia mus įbristi į tylą, triukšmą, spalvas, monochromą, judesį, pauzes, faktūras ir skonius. O šie įvairūs – tai ir austrės, ir gervuogės, ir Lukui makabriškai besibučiuojant su Šarūno Barto lavonu čiulpiamas mirusiojo kraujas.
Š. Bartas filme vaidina drauge su Aurora avariją patyrusį partnerį. Tiesą sakant, net nevaidina, o kaip sako režisierė, tiesiog būna kadre ir per minimalų laiką įkūnija ilgam atmintyje įstrigsiantį vaiduoklišką vaidmenį. Š. Barto personažas net neturi vardo – jis filmo titruose tiesiog vadinamas vyru Auroros name, kuris lyg nemari šmėkla drumsčia Luko ir Auroros susitikimus. Šis vyras ne tik neapleidžia Šaltinio pasąmonės, bet vis labiau panešėja į progresyviai agresyvėjantį ir aplinkinius vis labiau žeidžiantį Luko veidrodinį atspindį, kurio Lukas pirma vengia, o po to nekenčia.
Pirmąkart žiūrint „Aurorą“ labiausiai įtraukė chameleoniškai kintantis J. Jutaitės personažas, kuriam atsiskleisti leidžiama gana minimaliomis priemonėmis ir dėl to kamerai kiek per dažnai užsihipnotizuojant žydrai rainoje J. Jutaitės akių bedugnėje. Antrąkart žiūrint filmą įdomiau buvo stebėti M. Jampolskio personažo frustracijas: staiga sprogusį ir nebevaldomą seksualumą, negebėjimą jausti, kad Aurorą gąsdina jo agresija, nepavykstantį siekį tapti herojumi. Gaila, kad K. Buožytė neleidžia Lukui filme patirti visiško fiasko ir mesti dar stipresnį iššūkį vyriškumo idealizavimui mūsų kultūroje. Toks idealizavimas, deja, praslysta ir mokslinėje laboratorijoje, kur dirba vieni vyrai (vienintelė moteris čia yra Aurorą globojanti slaugė).
Tiesa, keturias minutes beveik pačioje filmo pabaigoje trunkanti scena, kurioje žiūrime į nuogutėlį Luko pasturgalį, kai jis klumpčiodamas per tamsią pievą vejasi irgi nuogą, bet vos įžiūrimą ir niekaip nepavejamą Aurorą, gana stipriai užtvirtina K. Buožytės pretenzijas vis dėlto netraktuoti vyriškumo ir moteriškumo tradiciškai. Šioje scenoje beveik įtiki, kad Aurora pabėgs, o gelbėtojo sindromo kamuojamam Lukui teks pripažinti savo fiasko ir plikutėliam grįžti į technologinę gimdą nieko nepešus. Tokios akimirkos ir žiūrint „Aurorą“ iššaukiami įvairūs jutiminiai registrai įrodo, kad Lietuvoje turime kūrėją, kuriai kinas rūpi ir kaip turinys, ir kaip forma. Šios sintezės čia labai trūksta.