Ir iš tiesų nei liberalai, nei konservatoriai nesivargino darbo grupių sudarymu arba bent kiek gilesniu aptarimu, pavyzdžiui, kad ir "naktinės" mokesčių reformos atveju. Per kelias dienas, greičiausiai komercinių bankų patarti, neįsigilinę į galimas pasekmes, pakeitė per pusšimtį mokestinių įstatymų. Suvėlė visą šalies ekonomiką, pagilino finansinę krizę, iš kurios po to vadavosi pačiu brangiausiu skolinimusi Europoje.
Įdomu tai, jog "naktinės" 2008-jų dešiniųjų mokesčių reformos, apie kurią per rinkimus jie nė neužsiminė, niekas nevadino "Molotovo kokteiliu", kaip šiuo metu p.Nausėda kalba apie A.Butkevičiaus Vyriausybės ketinimus peržiūrėti kai kuriuos mokesčius didesnio socialinio teisingumo linkme...
Be to, dabartinė Vyriausybė, neabejoju, tarsis su profsąjungomis, verslu, taip pat ir su bankais, tačiau ne tik, derins interesus. Galimi pakeitimai neįsigalios kitą dieną, kaip tai atsitiko 2008-aisiais, o ne anksčiau nei su kitų metų biudžetu, t.y.verslui bus suteikta laiko pasiruošti. Kur čia "Molotovo kokteilis"?
Darbo grupės demokratinėse šalyse, beje, yra labai paplitusi forma, tiesą sakant, geresnės niekas lig šiol nesugalvojo. Ji naudojama gilesniam problemų suvokimui, ekspertų pritraukimui, įvairių nuomonių įvertinimui. Darbo grupės veikia demokratiškai, pateikia alternatyvas, tačiau politikai priima galutinius sprendimus, atrenka alternatyvas. Lietuviškų dešiniųjų valdžia paprastai nesivargino kitokių nuomonių išklausymu, juolab įvairiausių interesų grupių derinimu. Ir būtent todėl, kad jie viską "iš anksto žinojo", nekreipė dėmesio į visuomenės nuomonę. Nesivargino ir kokiu nors platesniu savo sprendimų aiškinimu, jau nekalbant apie kokį nors dialogą su kitomis politinėmis jėgomis, būtent todėl žmonės referendume dėl AE, nepaisant grubios ir primityvios užsakomosios propagandos, nubalsavo prieš.
Kodėl jie, atsidūrę opozicijoje, suskato šaukti apie tariamą naujosios valdžios revanšizmą? Prisiminkime dabartinių opozicionierių, konservatorių ir liberalų su jau amžiną atilsį Tautos prisikėlimo partija smaginimąsi valdžia. Viską, ką prieš tai nuveikė kiti, reikia pakeisti ir pakeisti radikaliai. Nes viskas esą blogai, arba keisti reikia dėl prastų intencijų. Niekas, pasirodo, be mūsų dešiniųjų, nesupranta energetinės nepriklausomybės, ne patriotai, parduos Maskvai ir pan. Viską sugriauti ir pradėt iš naujo - ar kažkur jau negirdėta ir nemėginta?
Tačiau gal todėl jų ketverių metų veiklos rezultatai valdžioje daugiau nei apgailėtini - keletas protokolų keitimų energetikos srityje, pati didžiausia per visą atkurtos valstybės laikotarpį energetinė priklausomybė nuo energijos importo iš Rusijos, nors kalbėta priešingai. Nė nepradėta renovacija, keliskart išaugusios šilumos, elektros, kitų paslaugų kainos. Santykiai su visomis kaimyninėmis šalimis (ir dėl paminėtų priežasčių) - paties žemiausio lygio po nepriklausomybės atgavimo.
O mūsų dešiniųjų baimė dėl tariamo naujos valdžios revanšizmo - suprantama. Jie tiesiog neįsivaizduoja, kad galima veikti kitaip, be pykčio, be pagiežos, be keršto. Jiems, matyt, sunkiai suvokiamas demokratinis, nuosaikus veikimas, kitokie sprendimų priėmimo būdai.
Tačiau demokratija, nors ir turi daug silpnybių, tuo ir stipri, jog suteikia galimybę keistis. Keistis, veikiant opozicijoje, ilsintis nuo valdžios svaigulio, suteikia gražaus laiko apmąstymams. Tikiuosi, kad ir mūsų dešinieji šį kartą tokia galimybe tikrai pasinaudos.