Vis dėlto Sveikatingumo metų plane, o konkrečiau – sveikai mitybai skirtuose punktuose, praslydo elementarus faktas: sveika mityba daugiau susijusi ne su nusiteikimu maitintis sveikai ar jo trūkumu ir net ne su informacijos apie sveiką mitybą sklaida, o su galimybe įpirkti sveiką maistą ir skirti laiko jo gamybai.
Mūsų mityba ir su ja susijusi kultūra – nuo kulinarinių šou turinio iki prekybcentrių reklamos strategijų – neatsiejama nuo ekonominių klausimų. Norint keisti vis prastėjančią sveikatingumo situaciją Lietuvoje būtina kalbėti apie jos santykį su ekonomine nelygybe. Būtent tai visiškai ignoruojama Sveikatingumo metams skirtame priemonių plane. Dabar jis savo logika tiesiog panašus į Marijai Antuanetei priskiriamą patarimą, kurį karalienė ištarė sužinojusi, kad paprasti žmonės nebeturi duonos. „Lai valgo pyragą,“ – atšovė ji.
Sveiko maisto industrija Lietuvoje, kaip ir daugelyje Vakarų valstybių, sparčiai plito pastaraisiais metais. Mūsų prekybos centruose atsirado ekologiškai augintų produktų lentynos, po Vilnių ir Kauną keliauja mobilieji ūkininkų turgeliai (net „Akropolis“ kartą per savaitę po savo galingais sparnais glaudžia ūkininkus), atsidarė žaliavalgiams skirti restoranėliai. Prieš keletą metų Justiniškių turgelyje Vilniuje su žiburiu ieškojau moliūgų, o šiemet prieš šalnas iš apylinkių suvažiavę ūkininkai jų jau gausiai siūlė – ir įvairių rūšių. Sveikų maisto produktų parduotuvėse (kurios kol kas, deja, beveik be išimties egzistuoja kaip parduotuvių tinklai) galima rasti ir bolivinės balandos (kynvos), ir burnočio sėklų. Net lapinių kopūstų, kuriuos Niujorko hipsteriai laiko viena madingiausių daržovių, sezono metu galima aptikti ne vien klomboje S. Skapo gatvėje (jo garbiniuoti lapai primena dekoratyvinį augalą), bet ir keliuose Vilniaus hipsteriams skirtuose restoranėliuose.
Ne veltui užsimenu apie Niujorką. Būtent gyvendama JAV aiškiausiai suvokiau, kad galimybė gyventi sveikai yra privilegija. Tą supranta ir patys amerikiečiai, todėl vis garsiau kalba apie tai, kad sveikatingumo skatinimas neįsivaizduojamas be ekonominės nelygybės mažinimo.
Europoje vyrauja stereotipas apie amerikiečius, esą jie visi nutukę. Šis stereotipas – neadekvatus. Nutukimas Jungtinėse Valstijose neabejotinai pasiekęs epidemijos lygį, jis susijęs su mityba, tačiau labiausiai į nutukimą linkusios grupės JAV yra mažiausias pajamas turinčios grupės, ypač etninės mažumos. Vadinamose kampinėse parduotuvėse vidutiniuose JAV miestuose (ne didmiesčiuose ir ne ten, kur gausiai gyvena daug studentų iš turtingų šeimų) siūlomos daržovės ir vaisiai dažnai yra apgailėtinos būklės. Didžiuosiuose prekybos centruose pirkti konservuotas daržoves yra tiesiog keletą kartų pigiau nei šviežias.
Be to, dėl vadinamųjų „maisto dykviečių“ – miestų prieigose esančių vietovių, kuriose nepakanka parduotuvių su šviežių maisto produktų pasiūla – labiausiai nukenčia automobilių neturinčios vargingiausios šeimos. Ekologiškai augintų – taigi, ir brangesnių – maisto produktų pigesniuose prekybos centruose tiesiog nėra. Esu girdėjusi kolegas studentus sakant, jog į vieną prekybos centrą, kuriame daugiausia perka iš Lotynų Amerikos kilusios šeimos, jiems net nejauku eiti, nors ten daržovių, vaisių, ankštinių ir pieno produktų pasiūla pranoksta prašmatnaus, didesnes pajamas turinčiam pirkėjui skirto prekybos centro pasiūlą.
Neretai kylant pajamoms didėja ir išrankumas maistui bei skirtingų virtuvių išmanymas. Žinios apie tai, kaip pasigaminti bulgogi, kimchi ar kada galima įsigyti topinambų, tampa statuso žyme, nors dažnai vadinamieji egzotiški, ar kaip ypač Lietuvoje linkstama piktnaudžiaujant sakyti, gurmaniški patiekalai nėra įmantrūs – tereikia apsilankyti keliose etninėms mažumoms priklausančiose parduotuvėse, įsigyti keletą padažų, prieskonių ir virtuvės rakandų. JAV ne kartą teko stebėti – ir pačiai dalyvauti – suneštinėse doktorantūros studentų vakarienėse, kurios tapdavo ne ką mažesniu žinių ir asmenybių teatru nei seminarai universitete.
Propaguojant sveiką mitybą galima ir maskuoti ekonominę nelygybę. Apie tai nemažai kalbama kulinarinėmis televizijos laidomis garsėjančioje Didžiojoje Britanijoje. Gražuolis virtuvės šefas Jamie Oliveris kartais pašiepiamas, kad vargingesnėse šalies vietovėse skleisdamas namuose gaminto maisto kultūrą jis neretai ne visai vykusiai mėgina priderinti savo anglų kalbos akcentą prie tų britų, kurie neturėjo tokio išsilavinimo kaip jis. Kitas virtuvės šefas – riebaus žodžio kišenėje neiškantis Gordonas Ramsay – laidose pateikiamas kaip machizmo, vulgarumo ir arkliškos ištvermės įsikūnijimas, su kuriuo tapatintis turėtų būti lengviau darbo klasės vyrui – ypač dar ir dėl to, kad G. Ramsay geba jaustis kaip žuvis vandeny elito sluoksniuose, nors jis neatsisako tradiciškai su vyru darbininku siejamų būdo savybių.
Apie tai, kiek panašūs dėsningumai pasireiškia ir mūsų šalyje populiariuose kulinariniuose šou, galima kelti atskiras diskusijas. Tačiau ir kitaip Lietuvoje skleidžiant idėjas apie sveikesnį maistą ekonominė nelygybė neabejotinai maskuojama. Tarkim, pasiūlant pigesnį alyvuogių aliejų (kad bent iš tolo būtų priartėta prie šios prabangos prekės, kurios iš esmės su lietuviškais atlyginimais ir esama pasiūla apskritai beveik niekas mūsų šalyje respektabilios kokybės nevartoja – šio teksto autorė taip pat). Arba įkuriant pirmąjį ekologišką turgelį Vilniuje Užupio – vieno brangiausių sostinės rajonų – papėdėje.
Tokie turgeliai, kaip ir dauguma į Vilnių iš vojažų po Vakarus importuotų Artūro Zuoko idėjų, populiarūs Londone, Amsterdame, Brukline. Dažniausiai produktai tokiose turgavietėse yra brangūs. Labai. Ne vien dėl to, jog ekologiškos produkcijos gamybos kaštai yra didesni, bet ir dėl to, jog jie turi daugiau išlaidauti galintį sau leisti pirkėją. Galima ironizuoti, kad šykštumu garsėjantys olandai Amsterdamo Nieuwmarkt skvere esančiame ekologiškame turguje beveik nesilanko, bet čia apstu turistų. Savaitgaliais Brukline vykstančiame turguje perkasi tik tie, kurie išgali už obuolį ir kriaušę sumokėti penkis dolerius.
Kaip mėginu pademonstruoti, sveika mityba neabejotinai turi ir teatro, ir miglos pūtimo elementų, nors ji neabejotinai susijusi su geresne savijauta. Manau, kad Lietuvoje ypač didesnė turgaus kultūros (ne vien ekologiško, ne kompaktiškai įsprausto po stogeliais, ne su lyg banke caksinčiais kasos aparatais, o tiesiog ūkininkų turgaus, kuris neatsiejamas nuo miesto gyvenimo) sklaida gali labai padėti spręsti antsvorio bei širdies ir kraujagyslių ligų problemas. Be to, mūšiai dėl Kalvarijų turgavietės Vilniuje (nors tiksliau būtų sakyti, Šanchajaus prieigų) ir kasos aparatų lauko prekyvietėse įrodė, kad turgus su jo chaosu (kvapais, skoniais, ragavimais, derybomis, purvu, pažintimis, triukšmu, prakaitu ir šalčiu) tampa vis sunkiau suderinamas su Lietuvos miestų plėtros politika. Turgaus chaosas kelia grėsmę tiems, kurie miestą sieja su tvarka ir teisingumu. Gerame turguje nėra nei vieno, nei kito, nes čia prasisukti įmanoma tik tampant šio chaoso dalimi.
Beje, gali skambėti paradoksaliai, bet kol kas įspūdingiausią, būtent į vietos bendruomenę orientuotą ūkininkų turgų aptikau JAV. Niujorko valstijos šiaurės vakaruose esantis Ročesteris dar nuo postindustrinės revoliucijos yra iki ausų įklimpęs finansinėje krizėje. Nuo 1960-ųjų Ročesteris, kaip ir daugelis vidutinių Amerikos miestų, patyrė viduriniosios klasės migraciją į priemiesčius, o vėlėliau tarp miesto turtingesnės ir vargingesnės dalių buvo pastatytas greitkelis, dar labiau padidinęs atskirtį tarp pasiturinčių ir vargingų šeimų. Kartą su vienu dėstytoju juokavau, kad jei Ročesteryje įvyktų revoliucija, nebūtų erdvės, kurioje vietiniai žmonės galėtų mobilizuotis ir atkreipti į save dėmesį. Tuomet nutarėme, kad tokia vieša erdve vis dėlto galėtų būti šeštadieniais vykstantis ūkininkų turgus.
Čia pardavėjai įsimena porą kartų apsilankiusių pirkėjų veidus ir čia visuomet jaučiasi, kad Niujorko valstijoje yra ketveri metų laikai. Drauge keičiasi ir siūlomas asortimentas. Maždaug spalį baigiasi vietiniai pomidorai – slyviniai, vyšniniai ir didžiuliai mėsingieji. Juos vėlyvą rudenį pakeičia įvairiausių formų, spalvų ir dydžių moliūginės daržovės. Jau ir mūsų prekybcentrius užkariavusius „Granny Smith“ ir „Gala“ obuoliuos čia perka retas, nes Niujorko valstija yra rojus obuolių mėgėjams. Manhetene vieną semestrą kasmet praleidžiantis dėstytojas svaigsta nuo Ročesterio turguje populiariausios vietinės „Honey Crisp“ rūšies. Šių traškių ir tik vos rūgštokų obuolių sezonas prasideda maždaug spalio vidury. Drauge su šviežių obuolių sezonu pagreitį įgauna ir vietinio obuolių sidro prekybos pagreičiai. Šis sidras – nealkoholinis, skirtingų jo rūšių niuansus galima išragauti nemokamai, o orams atvėsus jo šlakelis su taurele burbono ir žiupsneliu cinamono yra galingas ir pasiutiškai gardus užtaisas kovoje su peršalimu.
Vasarį turguje tebekaraliauja žieminės daržovės. Jei oras prastesnis, prekeiviai baigia dirbti anksčiau, nes stovėti lauke, kuomet siaučia pūga – ne juokas. Jei būtų užsiminta apie kasos aparatus, ūkininkai įsiustų ir pasiūlytų patiems politikams padirbėti spaudžiant 20-ties laipsnių šalčiui. Žiemą ir prekystalių nuomos kainos mažesnės – galima mokėti už dieną, mėnesį ar visą sezoną. Turgaus jautrumą socialiniam miesto audiniui iliustruoja ir tai, jog socialinę paramą gaunantys miestiečiai čia gali naudoti maistui skirtus talonus.
Šioje turgavietėje yra ir ekologiškų produktų. Jie truputėlį brangesni, bet apskritai vaisių ir daržovių kainos čia mažesnės nei didžiuosiuose prekybos centruose. Visa, kas guli medinėse pintinėse ant prekystalių, – ne tik gražu, bet ir kvepia, o abejojantys visuomet gaus paragauti. Pats gražiausias prekystalis turguje – pipirų. Tiesa, jis veikia tik šiltesniu metų laiku. Čia – ir mažučiukai čili, ir nykščio dydžio jelapeno, ir vengriški vyšniniai pipirai, ir habanero. Pipirai čia raudoni, tamsiai žali, ryškiai geltoni, oranžiniai. Į juos miela tiesiog žiūrėti.
Užpernai šį turgų Amerikos pirkėjai išrinko geriausiu šalyje. Antroje vietoje liko Daviso miesto turgus Kalifornijoje. Konkuruoti su Kalifornija šiaurėje esančiai valstijai tikrai nėra lengva, o Niujorko miesto turgavietėse egzotiškų vaisių ir daržovių daugiau nei Ročesteryje. Bet čia yra ir okros, ir janų, ir ne per daug vandeningų vietos ūkininkų augintų Azijos kriaušių. Žuvies ir šviežios mėsos pasiūla irgi nebloga, nors dar geresnė mėsa yra mieste esančioje halal mėsinėje. Prieskonių visuomet galima nusipirkti indiškoje parduotuvėje. Ten pat yra ir labai neblogo paneer sūrio. Lietuvos vegetarus nustebintų ir šiame amžinos finansinės krizės pakastame mieste veikiančios azijietiškos parduotuvės. Jose parduodamas ne tik kelių rūšių tofu sūris (minkštas, kietesnis ir parūkytas), bet ir tokie produktai, kurių prisireikia kolegai iš Japonijos, kuomet jis gamina tradicinį japonišką patiekalą. Taigi, šiame mieste puoselėti sveiką mitybą taupiai galima net nesilankant prekybos centre.
Galbūt būtent nuo tokių alternatyva prekybcentriams tampančių parduotuvyčių, kurias dažniausiai įkuria imigrantai, skatinimo ir turgaus kultūros sklaidos, o ne dusinimo, buvo galima siūlyti pradėti Sveikatingumo metus.