Pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais Lietuvos saugumo tarnybos vienos apygardos vadu dirbo šaltkalvis, nagingas meistras. Bet su žmonėmis vengdavo bendrauti, užsidarydavo savo dirbtuvėse ir meistravo. Kitai apygardai vadovavo mūrininkas. Jis į Vilnių atvykdavo su megzta rezgine pirkiniams susidėti. Kartą jis susitiko su Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku. Viršininkas paklausė pirmininką, ką šis patartų jam daryti. Komiteto pirmininkas jam patarė mūryti. 

Tuo metu sklido toks pasakojimas. Viename priėmime kultūros ministras/ministrė maloniai šnekučiavo su pagyvenusiu vyriškiu. Pokalbio pabaigoje ministras/ministrė pasiteiravo: „Kas tamsta būsi?“. Šis atsakė esąs vieno periferinio teatro aktorius. Tai buvo Donatas Banionis, vienas garsiausių Lietuvos kino bei teatro aktorių.

Tuos įvairaus laikmečio žmones vienija vienas bendras bruožas – diletantizmas. Tai toks dalykas, kai žmogus dirbą darbą, kurio neišmano. 

Mūsų dienomis diletantizmas tampa visuomeniniu politiniu reiškiniu. 

Stojamieji egzaminai į ministrus

Jurgis Jurgelis
Jokio čia asmenybės pažeminimo nėra. Visi norintys dirbti valstybės tarnyboje pereina rimtą žinių patikrinimą. Egzaminas – dalykas elementarus. Kad diletantai nepapultų į valdžią, kad žalos nepridarytų Lietuvai.
Tie egzaminai – tai metų politinis išradimas. Jo autorė yra mūsų šalies prezidentė. Ji pasakė, kad asmenys, norintys būti ministrais, turi išmanyti Lietuvos problemas, šį tą žinoti, kas dedasi Europoje, ir dar mokėti kalbėti angliškai arba prancūziškai. Pasakė, jog ji pati juos egzaminuos. Taip ir padarė. It lapai vienas po kito ėjo ir krito kandidatai, ypač iš Darbo partijos. Kai kurių silpnesnių kandidatų prie egzamino neprileido premjeras. Vaizdelis buvo nekoks. 

Sunkiausiai sekėsi kultūros kandidatams. Politiniuose sluoksniuose prasidėjo bruzdėjimas – „Konstitucija jai (prezidentei. – J. J.) nesuteikė teisės taip žeminti mūsų kandidatų“. Šalis atsidūrė ant politinės krizės slenksčio. Tada prezidentė nuleido egzaminų kartelę, ir paskutiniai kandidatai nesunkiai ją peržengė.

Galima ginčytis dėl egzaminų metodikos. Galima svarstyti šių egzaminų etinius aspektus (reiktų net negabų kandidatą pagirti už drąsą). Gal egzaminuoti turėtų ne prezidentė, o speciali stojamųjų egzaminų komisija. Kandidatas tik parodytų prezidentei pažymėjimą, kokį pažymį gavo. O prezidentė spręstų, ar to pažymio pakanka. Beje, žinomus išsilavinusius asmenis būtų galima atleisti nuo egzamino. 

Ir jokio čia asmenybės pažeminimo nėra. Visi norintys dirbti valstybės tarnyboje pereina rimtą žinių patikrinimą. Egzaminas – dalykas elementarus. Kad diletantai nepapultų į valdžią, kad žalos nepridarytų Lietuvai.

Diletantizmą generuojanti politika

Sėkmingiausiai politiniame gyvenime diletantizmą generuoja populistinės partijos. Populistai sako, kad žmonės jais tiki. Juos renka. Tokia esanti tautos valia. Bet čia tautos valios yra nedaug. Čia daugiau tautos apgaulės. Populistai klaidina žmones gražiais pažadais. Ir mažiau išsilavinę ar į neviltį puolę, ar šiaip ant pasaulio supykę žmonės atiduoda balsus už pažadukus. 

Lietuvoje pirkti rinkėjų balsus draudžiama, o apgaudinėti rinkėjų nedraudžiama. Nors apgaudinėjimas yra amoralesnis už pirkimą. Balso pardavėjas, realizuodamas (parduodamas) savo konstitucinę teisę rinkti, gauna iš pirkėjo dešimt ar dvidešimt litų ir yra patenkintas. Jis daugiau iš politikos nieko nesitiki. Tuo tarpu žmogus, atidavęs balsą už pažadus, nors ir tikisi, bet nieko negauna, nebent nusivylimą dėl neišsipildžiusių lūkesčių. Beje, progai pasitaikius populistai nesidrovi balsų ir nusipirkti.

Jurgis Jurgelis
Lietuvoje pirkti rinkėjų balsus draudžiama, o apgaudinėti rinkėjų nedraudžiama. Nors apgaudinėjimas yra amoralesnis už pirkimą.
Dar populistai sako, kad žmonės nori permainų, todėl balsuoja už juos. Bet populistų žadamos permainos yra miglos pūtimas. Jie ir patys tomis permainomis netiki. Po rinkimų populistų pažadai ištirpsta kaip šiemet nuo lietaus ištirpo prieš šv. Kalėdas iškritęs sniegas. O pažadais, kaip ir sniegu, pūgos buvo storai užklojusios visą Lietuvą.

Prieš rinkimus „Tvarkos ir teisingumo“ partija žadėjo minimalią algą kelti iki 1 800 litų. Dabar nebesigirdi tų kalbų. Nebežada ir Darbo partija likviduoti bedarbystės per du metus. Turbūt net į Vyriausybės programą neįtraukė tokių dalykų. Nors buvęs ministras Remigijus Šimašius likvidatoriui už tokį likvidavimą pažadėjo duoti Nobelio premiją. Tarp kitko, žiniasklaida skelbia, kad darbiečiams Šimašiaus kandidatūra netinka į Seimo vicepirmininko postą. Girdi, Šimašius per daug išsilavinęs. Jis gadins kompaniją.

Būsimi ministrai – katės maiše

Populistinės partijos negali išugdyti išsilavinusių, atsakingų kadrų šaliai valdyti. Tokie kadrai prieštarauja populistinės partijos prigimčiai. Protingi žmonės suvokia tuščių pažadų žalą visuomenei. Populizmas nedera su išmintimi, jis dera su diletantizmu.

Darbo partijos lyderis šnekėjo, kad partija turinti bent po dešimtį protingų kandidatų į kiekvieno ministro krėslą. Bet atėjus laikui paaiškėjo, kad ir vieną sunku rasti. Su kokiu vargu buvo ieškoma kultūringo žmogaus į kultūros ministro postą. Žinoma, kad ieškojimo rezultatai priklauso ir nuo paties ieškotojo kultūros bei kompetencijos.

Labai panaši situacija buvo praeitą kadenciją su Tautos prisikėlimo partija. Prieš rinkimus prisikėlėliai – nuogi, tik kai kurias vietas prisidengę vantomis, strikinėjo prieš fotoaparatus, žadėjo Dievo įsakymų prisilaikyti, dorai dirbti ir dar Seimo narių skaičių smarkai sumažinti. Žmonės patikėjo. Išrinko. Tada prisikėlėliai užmiršo tuos pažadus ir viską užmiršo, tik cirkus krėtė, nes nieko daugiau nemokėjo. Jie irgi sakė turį pakankamai kvalifikuotų kadrų, tinkamų visokiems postams, bet neturėjo.

Jurgis Jurgelis
Lietuvoje iki paskutinės akimirkos partijos slepia savo kandidatus į ministrus. Kitaip sakant, laiko kates maiše ir šneka, kad katės labai geros, kad gaudo peles. Bet kai ateina laikas atrišti maišą, pasirodo, kad maišas arba tuščias, arba katės leisgyvės ir jos siaubingai bijo pelių.
Lietuvoje iki paskutinės akimirkos partijos slepia savo kandidatus į ministrus. Kitaip sakant, laiko kates maiše ir šneka, kad katės labai geros, kad gaudo peles. Bet kai ateina laikas atrišti maišą, pasirodo, kad maišas arba tuščias, arba katės leisgyvės ir jos siaubingai bijo pelių.
Reiktų įvesti tokią tvarką. Gerokai prieš rinkimus partijos turėtų paskelbti savo kandidatus į ministrus. Tegul žmonės žino, tegul svarsto. Gal paaiškės, kad vienas kandidatas neturi tinkamo diplomo, kitas mėgsta kyšius, trečias piktnaudžiauja alkoholiu ir jau turi problemų su kepenimis. Būtų pravartu kandidatus parodyti žmonėms per TV. Gal kai kurie prieš egzaminą atkris, nebereiks ir pas prezidentę eiti. 

Ministras diletantas – Dievo rykštė

Iš pradžių ministras diletantas, papuolęs į mažai jam suvokiamą ministeriją, nežino, ką daryti. Jis bando aiškintis, susipažinti, skaityti įstatymus. Kol viską ar ką nors sužino, supranta, žiūrėk jau pusė kadencijos praėjo (Lietuvoje ministro kadencija vidutiniškai trunka pusantrų metų). Taigi kai ką nors ministras sužino, jį apima nerimas – nieko čia vargšas žmogau nepadarysi. Ir pradeda ministras sukti uodegą, imituoti, kad dirba. Ima rūpintis, kaip čia ramiai be triukšmo ištraukti iki kadencijos galo. 

Panašiai atsitiko praeitos kadencijos aplinkos ministrui su namų šiltinimo vargais. Ministerija, vadovaujama ministro, tame fronte nieko nepadarė. Bet užtat sugalvojo „objektyvią priežastį“, pateisinančią neveiklumą: –„žmonės nenori šiltintis. Mes gerbiame žmonių nenorą ir per prievartą jų nešiltinsime.“ Ši nedidelė gudrybė padėjo ministrui per interpeliaciją Seime išsaugoti ministro kėdę.
Tačiau neduok Dieve, kai ministras, nežinodamas, ką daryti, stveriasi daryti. Vėlgi buvo Vidaus reikalų ministerijoje toks vienas ministras. Jis pareikalavo iš policijos departamento, kad šis staigiai kokią nors reformą padarytų, berods, iki rudens. O jau orai buvo gerokai atšilę, artinosi vasara – atostogų metas. Policijos generalinis komisaras sirgo. Jis kėlėsi iš patalo ir su temperatūra atbėgo į darbą reformuoti tarnybos. Bet viskas baigėsi gerai. Ministras labai trumpai ministravo. Tai niekas reformos nespėjo padaryti. Bet būna, o varge, kad suspėja. 

Lietuvos politinės partijos (ne tik populistinės) neugdo aukštos kvalifikacijos kadrų šaliai valdyti. Kuri partija šiandien gali pasigirti jau turinti žmonių, baigusių Oksfordo, Kembridžo, Harvardo, Jeilio universitetus, įgijusių praktikos pažengusiose Europos šalyse, gerai išmanančius Lietuvos problemas ir žinančius, kaip jas spręsti. 

1990 metais dėl objektyvių priežasčių tokių kadrų šalis negalėjo turėti. Dabar privalu turėti. Bijau suklysti, bet pirmoji Vyriausybė nebuvo silpnesnė už naujausių laikų vyriausybes. O kai kuriais atžvilgiais gal ir stipresnė. Dvidešimt dveji metai praėjo. 

Pabaigai viena pastabėlė apie ministrų patarėjus. Visai neseniai naujo vidaus reikalų ministro patarėjas/patarėja pokalbyje su pavaldžių institucijų pareigūnais pasiteiravo, ar muitinė pavaldi Vidaus reikalų ministerijai. Matyt, patarėjui/patarėjai knieti ten tvarką daryti, automobilių eiles mažinti ar korupciją žaboti. Pareigūnai nuo tokio klausimo apšalo: „Viešpatie aukščiausiasis, jis/ji net nežino, kad muitinė pavaldi Finansų ministerijai. Tad ką ir kam jis/ji patarinės?“.

Bet tai jokia naujiena. Kai ateina naujas ministras ir kai atsiveda komandą, sudarytą iš savų žmonių, tai net eiliniai ministerijos klerkai šiurpsta nuo komandos išprusimo lygio. 

Dar grįžtant prie egzaminų temos galima būtų pasakyti, kad jie turėtų būti privalomi ne tik ministrams, bet ir ministrų politinio pasitikėjimo komandoms. Mokesčių mokėtojai neturėtų mokėti algų diletantizmui. Geriau tuos pinigus paaukoti „Bėdų turgui“. Jeigu ministrui savi labai reikalingi, tegul moka algas ir premijas ar išeitines iš savo kišenės. 

Žinoma, šis paskutinis mano pasiūlymas per daug emocingas ir neprotingas. Iš savosios kišenės niekas nemoka. Bet sumaniai tuština valstybės kišenę. Šitoje vietoje (valstybės kišenėje) diletantizmas baigiasi. Prasideda profesionalumas.