V.Matulevičius. Politinė pornografija – mūsų demokratijos kaina

Ne vieną Oskarą pelnęs režisierius Milošas Formanas be kitų savo įstabių darbų yra sukūręs biografinį filmą apie pirmojo JAV pornografinio žurnalo „Hustler“ leidėją „Visuomenė prieš Larį Flintą“.

Tabu griovimą pavertęs aukso gysla Laris Flintas įsivėlė į aršią kovą su konservatyviąja opinija ir galiausiai šioje kovoje susilaukė netikėto Aukščiausiojo Teismo palaikymo. Tačiau, vos tik nugalėjęs jo leidinį uždrausti siekusius priešininkus, Laris Flintas buvo pašautas prie teismo rūmų ir visam gyvenimui įkalintas invalido vežimėlyje.

Vien ši kolizija tikriausiai būtų patenkinusi net ir paties reikliausio Holivudo režisieriaus poreikius. Bet Milošo Formano jaunystė prabėgo komunistinėje Čekoslovakijoje, į ją po 1968 metų įvykių jis apsisprendė nebegrįžti. Tad ir Lario Flinto istorijoje jis pirmiausia įžvelgė tai, kas jam labiausiai rūpėjo – išskirtinę teismo sprendimo prasmę. Žinia, kurią buvęs socialistinio „lagerio“ kūrėjas pasiuntė demokratiškų Vakarų žiūrovams, skambėjo maždaug šitaip: nekliudoma pornografijos magnato veikla yra ta kaina, kurią visuomenė privalo mokėti už žodžio laisvę. Norite pradėti riboti ir drausti tai, kas jums nepatinka ar žeidžia jūsų supratimą apie vertybes, anksčiau ar vėliau tie apribojimai ir draudimai neišvengiamai palies ir jūsų pačių teises.

Kitaip sakant, arba – arba. Arba visiška asmens saviraiškos laisvė, arba tos laisvės apskritai nėra.

Galbūt Milošui Formanui ši radikali priešprieša buvo būtina ir kūrinio įtaigumui sustiprinti. Bet viena yra neginčytina: tai, ką jis siekė pasakyti savo filmu, yra aktualu bet kuriai laisvių ir suvaržymų dilemą sprendžiančiai bendruomenei – ar tai būtų tokia brandžios demokratijos šalis, kaip Jungtinės Valstijos, ar, tarkime, autoritarinė Baltarusija (pastarąją apskritai būtų galima laikyti pačiu iškalbingiausiu Milošo Formano teisumo patvirtinimu – kaip ir buvusią Sovietų Sąjungą, kurioje pornografijos ar net erotikos draudimas tebuvo milžiniško suvaržymų aisbergo viršūnėlė). Visa tai galioja ir Lietuvai, ir tam, kad tuo įsitikintume, užtenka paieškoti ryšio tarp įvairiausių draudimų bei apribojimų ir vis dažniau pasigirstančių kalbų, kad mes gyvename kontroliuojamos demokratijos sąlygomis.

Tačiau bene aštriausiai Flinto dilema Lietuvoje pasireiškia šiek tiek kitoje plotmėje, kuriai apibūdinti jau tektų pasitelkti ne tradicinės, o politinės pornografijos sąvoką (dėl to, kad irgi niekas nepridengta).

Kaip ir minėtame filme, mūsų visuomenei jau seniai iššūkį meta vienas garsus asmuo, kuris taip pat nepripažįsta jokių tabu. Tarkime, televizijos žurnalistei pasidomėjus, kas jį sieja su ką tik išvogtu banku, šis vyriškis atsako:
„O tu dar paklausk, kokios spalvos mano triusikai!..“
Tai eina į eterį, į žinias, ir nors šis asmuo yra į valdančiąją koaliciją įeinančios Seimo frakcijos lyderis, jo elgesio niekas nepasmerkia ir net nesvarsto.

Gyvename laisvoje valstybėje, kurioje kas ką nori, tą sako. Kartais net susidaro įspūdis, kad demokratinė sistema Lietuvoje tik tam ir buvo įtvirtinta, kad šis asmuo turėtų galimybę ja neribotai naudotis – net paversti parlamentą kaltinamųjų užuovėja.

Tie, kurie norėtų matyti kitokią Lietuvą, visa tai bejėgiškai stebi, gniaužia kumščius ir nieko nesugeba padaryti. Patys nekantriausi net tvirtina, kad jeigu Lietuva būtų „normali“ valstybė, šis reikalas jau seniai būtų išspręstas. Bet vietoj laukto sprendimo ateina eiliniai rinkimai, ir minėtas asmuo ir vėl įgyja naują mandatą.

Taigi, mums tiesiog nebelieka nieko kito, kaip dar sykį prisiminti Milošo Formano išmintį ir sau pasakyti: Viktoras Uspaskichas ir yra ta kaina, kurią mes esame priversti mokėti už mūsų pačių galimybę gyventi ir veikti demokratijos sąlygomis.

Ši kaina, deja, yra gerokai didesnė už tą, kurią mums tektų mokėti toleruojant kokį nors vietinį Flintą. Juk jokia pornografija taip neišplautų smegenų, kaip prikišamai parodytas pavyzdys, kad net ir pačias aukščiausias pareigybes valstybėje įmanoma derinti su sėdėjimu kaltinamųjų suole. Lygiai taip pat net ir labiausiai drastiškos pornoscenos nepadarytų tokios žalos visuomenės dorovei ir jos vertybinėms nuostatoms, kaip politinių lyderių įsitikinimas, kad dėl valdžios įmanoma eiti į sandorį su kuo tik nori – kad ir su asmenimis, kuriems inkriminuojamas metų metais trukęs valstybės apgaudinėjimas, disponavimas milžiniškomis neaiškios kilmės lėšomis ir jų panaudojimas Seimo rinkimuose.

Tačiau tai jau – mūsų specifika. Lietuvoje draudžiama tik tradicinė pornografinė produkcija. Politinei jos atmainai šis draudimas nėra taikomas.