Siekiant greito susidorojimo, apie kurį nuolat kalba kaltinamieji, užtektų išskirti kelis epizodus ir pagal juos nuteisti. Kaip JAV nuteisė gangsterį Al Kaponę ne už daugybę nužudymų, o už nesumokėtus mokesčius. Būtų buvę greičiau, bet ne iš pagrindų.

Tiesa, pilnam vaizdui trūksta vienos labai svarbios dalies. Schemos rodo, kaip sukosi tie pinigai, bet lieka neaišku, iš kur jie apskritai atsirado. Bet jeigu nei teisėsaugai, nei Mokesčių inspekcijai nerūpi, iš kur atsirado dvidešimt du gerumo angelai, kurie apimti kalėdinio priepuolio, 2012 sausio 4 padovanojo Vladimirui Romanovui kiekvienas po 10 mln. lt be vieno lito, kodėl šitoje schemoje reiktų tikėtis Darbo partijos angelų tapatybės? Matyt, anapusinio pasaulio tyrimai nuvestų į begalybę, kurios nesiekia baltos pirštinės ir kurioje tyrimai niekada neturi pabaigos, todėl tarp mūsų gyvenantys tyrėjai lieka šiame pasaulyje su jo baigtiniais dydžiais.

Jeigu nei teisėsaugai, nei Mokesčių inspekcijai nerūpi, iš kur atsirado dvidešimt du gerumo angelai, kurie apimti kalėdinio priepuolio, 2012 sausio 4 padovanojo Vladimirui Romanovui kiekvienas po 10 mln. lt be vieno lito, kodėl šitoje schemoje reiktų tikėtis Darbo partijos angelų tapatybės?
Ramūnas Bogdanas

Bet ir tas baigtinis darbas ilgas kaip kelionė per kopas, ir viešai kaltinami tie, kurie tokiam žygiui susiruošė, o ne tie, kurie tas kopas supylė. Pažiūrėjus į bylos eigą, plika akimi matosi pagrindiniai gumos tempėjai: 470 dienų byla buvo gaišinama dėl Viktoro Uspaskicho imunitetų, 442 dienos prarastos dėl kurio nors iš kaltinamųjų nebuvimo Lietuvoje, 363 dienas kas nors iš kaltinamųjų sirgo, ir t.t. Šių skaičių niekas labai neviešina, tik apskritai piktinamasi bylos vilkinimu, rodant pirštais į teisėsaugą.

Sąžiningai politinės korupcijos schemą tyrę pareigūnai lieka be teisės apsiginti, nes jiems nepriklauso nei mikrofonai, nei žiniasklaidos dėmesys. Tuo tarpu kaltinamieji ir jų pagalbininkai, tarp kurių ir savo biografiją pamiršęs buvęs generalinis prokuroras Artūras Paulauskas, gali valstybės politinio kraštovaizdžio valytojus maišyti su žemėmis, vaizduodami juos kraugeriais vardu „teisėsmauga“.

Pareigūnams paguodai lieka atliktos pareigos valstybei jausmas ir miglota viltis sulaukti visuomenės supratimo, kad korupcijos sąskaitas galiausiai apmoka visi gyventojai. Deja, pakankamai yra nesuprantančių, kad bendrai savijautai pagerinti yra geriau apsikuopti su baltomis pirštinėmis nei kartis ant mėlyno šaliko.

Net populiarioji prezidentė, bandžiusi paaiškinti šią elementarią tiesą, patenka į tikinčių gydymu kilpomis nemalonę. Tie patiklūs žmonės, ko gero, atsikvošėtų tik gerai prismaugti. Tačiau pavasariais nuperkama vis daugiau baltų pirštinių, nes į akciją „Darom“ kasmet renkasi vis daugiau žmonių, ir tai suteikia apybraižas vilčiai.

Jau ne vienas apžvalgininkas atkreipė dėmesį, kad Seimas trijų Seimo narių neliečiamybės klausimui skyrė keliskart daugiau laiko negu tą dieną tvirtintam biudžeto įstatymui, pagal kurį Lietuva gyvens visus ateinančius metus.

Kada Vitalijos Vonžutaitės balse iš tribūnos suskambo ašara, rodėsi, kad ji stovi ant ešafoto prieš nuožmius teisėjus, kurie ją tuoj pasiųs po budelio kirviu. Sunku buvo patikėti, jog tai ta pati mano matyta švytinti moteris prabangiais kailinukais, kuri prieš kelias dienas praplaukė tarp restorano staliukų ant aukštos begalinio pasitikėjimo savimi bangos. Jos bosas V.Uspaskichas svarstymo metu stiprino įbaugintos gimnazistės įvaizdį, vadindamas ją ir Vytautą Gapšį vaikais.

Deja, pakankamai yra nesuprantančių, kad bendrai savijautai pagerinti yra geriau apsikuopti su baltomis pirštinėmis nei kartis ant mėlyno šaliko.
Ramūnas Bogdanas

Sklando visokių kalbų apie Seimo narių gundymus pinigais nedalyvauti balsavime, tačiau V.Uspaskichas nesivaržydamas tiesiog iš tribūnos siūlė sandorį įstatymų leidėjams: jis sumokėsiąs kiek ten reikia milijonų, ir baigiame šitą reikalą. Laužotės paimti į kišenę, bus įmoka į biudžetą. Toks yra jo neslepiamas teisingumo supratimas.

Šitoks spektaklis neatsirado tuščioje vietoje. Per dvi dešimtis metų susikūrė tam tikros Seimo darbo tradicijos, įprastos laikysenos. Niekas sau neleidžia –išskyrus V.Uspaskichą - kviesti premjerą lyg vežiką: „Ei, premjere, ei!“. Yra ir kitokių tradicijų.

Viena iš jų gimė 1999 metais per Seimo nario Audriaus Butkevičiaus apkaltos istoriją, kada Seimas pradėjo jaustis esąs lyg teismas virš teismų sistemos. Vėliau imunitetas imtas naudoti net svarstant atsakomybę už eismo taisyklių nesilaikymą. Seimo nario neliečiamumą nustato Konstitucijos 62 straipsnis, kur sakoma, kad „Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn...“. Tačiau imunitetu pradėta piktnaudžiauti.

Kaip teigia prof. Egidijus Kūris savo kaip mokslinio redaktoriaus komentare Vilniaus universiteto vadovėlyje „Lietuvos teisinės institucijos“, „Seimo nariai taip pat neturi imuniteto nuo administracinės atsakomybės, nebent ji susijusi su laisvės varžymu“. Tą patį detaliai aiškina ir prof. Vytautas Sinkevičius „Parlamento teisės studijose“. Tačiau neliečiamybės ribotumas netrukdo Seimui išsaugoti ją savo kolegoms Kazimierui Uokai ir Petrui Gražuliui, kuriems už chuliganišką elgesį grėsė administracinės baudos. O kaip įvardinti politiniu persekiojimu kaltinimus vairavimu išgėrus, žino tik Seimas. Tas pats Seimas, kuris nemoka atsisakyti privilegijų, moka jomis naudotis kiek tik galima, ir dar šiek tiek daugiau: kiek reikia nedrumsčiamam komfortui. Imunitetas yra turbūt atsakingiausia privilegija.

Imunitetas įstatymų leidėjams taikomas daugelyje šalių, tačiau jis yra skirtingas. Pavyzdžiui, Olandijoje parlamentaro neliečiamybės nėra, jiems įstatymas taikomas kaip ir kiekvienam piliečiui. Jeigu yra pasitikima daugiapakope teismų sistema, toji neliečiamybė tikrai atrodo kaip nereikalingas išskirtinumas. 

Nuo 1969 m. po rinkimų pradėjęs posėdžiauti naujas Bundestagas kaskart priima rezoliuciją, kad, reikalui esant, leidžia atlikti ikiteisminius tyrimus deputatų atžvilgiu. JAV kongresmenų ir senatorių imunitetas naikinamas labai lengvai. Tas pats ir Didžiojoje Britanijoje, ir Vokietijoje. Prancūzijoje imunitetas netaikomas jokiems kriminaliniams nusikaltimams ir už jo negalima pasislėpti, jei teisiniai veiksmai pradėti iki rinkimų. Tačiau Ispanijoje, kaip ir Lietuvoje, rinkimų laimėtojas pasislepia nuo teisingumo už imuniteto. 

V.Uspaskichas nesivaržydamas tiesiog iš tribūnos siūlė sandorį įstatymų leidėjams: jis sumokėsiąs kiek ten reikia milijonų, ir baigiame šitą reikalą. Laužotės paimti į kišenę, bus įmoka į biudžetą. Toks yra jo neslepiamas teisingumo supratimas.
Ramūnas Bogdanas

Tvarkiečio Evaldo Lementausko byla turėjo būti sustabdyta iki baigėsi jo kadencija Seime. Vien todėl, kad balsuojant pritrūko balsų. Niekam Seime nekilo klausimas kreiptis į Konstitucinį teismą, ar tai, kad dalis Seimo narių neatlieka savo pareigos ir nedalyvauja balsavime yra pakankamas argumentas teigti, jog neliečiamybė išsaugoma. Niekas šiandien negali pasakyti, kokios yra Seimo nesutikimo ribos, nes konstitucija tesako „be Seimo sutikimo“.

Imuniteto taikymas labai glaudžiai siejasi su politine šalies kultūra. Šiaurės šalyse prašymai jį naikinti yra itin reti, o Pietų Europoje gana dažni. Italijos ir Graikijos parlamentai dažnai atsisako naikinti imunitetą kolegoms. Ispanijoje 1979-1999m. iš 67 prašymų 27 buvo nepatenkinti. Italijoje teko net siaurinti imuniteto veikimą dėl piktnaudžiavimo juo: vien tik 1992-1993m. dėl neliečiamybės panaikinimo Italijoje kreiptasi daugiau nei 200 kartų, o kai kurie deputatai, pasinaudoję išsaugotu imunitetu, pabėgo iš šalies.

Lietuvoje jau turime pakankamai daug piktnaudžiavimo atvejų, kad vertėtų rimčiau apmąstyti ir teisiškai apibrėžti neliečiamybės privilegijos taikymą. Europos Parlamentinių tyrimų ir dokumentų centras savo tyrime nurodo, kad imuniteto paskirtis yra apsaugoti įstatymų leidžiamosios valdžios atstovus nuo galimų teisinių persekiojimų iš vykdomosios valdžios pusės, kad ji negalėtų neleisti parlamentarams atlikti savo pareigų.

Ar Lietuvoje valdžios struktūra sukuria sąlygas, kad toks persekiojimas būtų įmanomas? Juk pagal dabartinę tvarką imunitetą politikam oponentui gali panaikinti paprasta dauguma. Ar galime tikėti politinių persekiojimų grėsme ES valstybėje, saistomoje tarptautinių įsipareigojimų?

Ar imunitetas turi įsigalioti automatiškai ir veikti visą kadenciją? Belgijoje, JAV jis veikia tik sesijų metu. Galimas ir variantas, kad imunitetas yra ne gaunamas su Seimo nario pažymėjimu, o suteikiamas, jei Seimo narys kreipiasi šiuo klausimu į Seimą, kada jaučia politinį persekiojimą.
Tačiau greičiausiai mes matysime ne pastangas apsibrėžti konstitucines nuostatas, kad posėdžiai su tokia dienotvarke ateityje nebevirstų farsu. Laukia titaniškos tvarkiečių pastangos reanimuoti konkretų asmenį per konstitucines pataisas. Ir vėl kasdieniai rūpesčiai užgoš pamatinius klausimus.

Didžiausia intriga liks, ar Ezoterikas tikintysis V.Uspaskichas, kaip jis prisistatė savo gynybos kalboje, ims kaišioti pagalius vyriausybės veiksmams ir įstatymų leidybai, keršydamas už balsavimą. Greitai matysime, ar ezoterinės (t.y., prieinamos tik išrinktiesiems, slepiamos nuo pašaliečių) galios leis jam krikščioniškai susitaikyti su pralaimėjimu, ar jos vėl užspirgins jį kilti į sceną ir kartoti per nevalią : „Mes žinome kaip“.