Truputis synthy pop („Gerai gerai & Miss Sheep“), truputis skoningos erotikos ir aktoriškumo (Giedrė Smolskaitė), vienas kitas išsiskiriantis balso tembras ir įdomesnis veidas (Girmantė Vaitkutė, „Multiks“, „Saulės broliai“), truputis linksmo balagano („Timohi“), truputis įdomesnės aranžuotės (Linas Adomaitis).

O daugiausia laiko užėmė reklama, vertinimo komisijos liaupsės arba patyčios atlikėjų atžvilgiu ir atrankos vedėjo bei vienos žiuri narės seksualios intermedijos.

Ekskursas į tikrąją „Euroviziją“

Pagrindinis „Eurovizijos“ dainų konkurso įstatymas yra Europos transliuotojų sąjungos (EBU) išleistos „Eurovizijos dainų konkurso taisyklės“ („Rules of the Eurovision Song Contest“). Deja, šio įstatymo (nei viso, nei sutrumpinto) Lietuvos Respublikos transliuotojo (LRT) internetiniame tinklapyje nerasi. Todėl kai kurias jo nuostatas norėčiau perkelti į mūsiškių atrankų lauką.

Taisyklėse sakoma, kad svarbiausia „Eurovizijos“ dainų konkurso pusfinalių ir finalo ypatybė –

Andrius Pojavis, iki šiol buvęs beveik nežinomu atlikėju, yra išbandęs jėgas dainų kūryboje, grojęs jaunimo grupėse. Jis iš Jurbarko, dabar gyvena Italijoje, emigrantas. Užslėpta, tačiau ori ir rami išeivio nuotaika dvelkia ir jo dainoje „Kažką“ („Something“). Koks nuostabus Kalėdinis kontrastas nerimastingai mūsų politinei dabarčiai! „Aš turiu jums kažką pasakyti/Tai mano galvoje buvojo taip ilgai/Aš tai turiu pasakyti/Tai mano minčių kely buvo per daug ilgai/ Vieni gyvena meile/Kiti sielvartu“.
Kazimieras Šiaulys

sklandžiai pristatyti artistus (būtent taip yra vadinami atlikėjai), jų biografijas ir jų nacionalines dainas. Dainas konkurso dalyviai gali dainuoti savo nacionalinėmis kalbomis ir netgi savo gyvenamosios vietos tarmėmis. Dainų žodžiai turi būti išversti į anglų ir prancūzų kalbas, kad jas konkursų metu būtų galima platinti ir skleisti informacijai.

Jokio anglų kalbos diktato ir iškėlimo į pirmą planą nėra, priešingai – skatinamas konkurso dalyvių dainavimas visomis Europos Sąjungos tautų kalbomis. Ši kryptis jau davė gerų rezultatų: paskutiniaisiais metais kone kas trečias „Eurovizijos“ konkurso dalyvis dainavo nacionaline kalba.

Dažnai taisyklėse pasikartojanti sąvoka „national song“ (nacionalinė daina) neprimeta jokio vieno muzikinio stiliaus pirmenybės kito atžvilgiu. Tad gali skambėti tiek roko, popmuzikos, tiek operinio pobūdžio ar folkloro įtakoti kūriniai. Viskas priklauso nuo to, kokias išraiškos priemones pasirenka dainos autoriai turiniui išreikšti.

Šia prasme galima paminėti tris charakteringas skirtingo pobūdžio dainas, „Eurovizijos“ dainų konkursų nugalėtojas: graikės Helenos Paparizou „My Number One“ (2005), suomių grupės Lordi „Hard Rock Hallelujah“ (2006), serbės Marijos Šerifovič ir vokalinės grupės baladė „Molitva“ (2007). Apie pastarąjį kūrinį, ekspresyviai išreiškusį buvusios Jugoslavijos tautų dramą, dienraštyje „The New York Times“ rašė JAV sociologas Duncan J. Watts.

Dainos afrikietiškai

O kaip pas mus? Pas mus yra taip, kad tenka priminti, kas apskritai yra daina. Daina, paaiškino Antanas Krutulys „Muzikos terminų žodyne“, labiausiai paplitęs, nesudėtingas vokalinės muzikos žanras, kuriame jungiama poetinis ir muzikinis vaizdas. Dainavimas – vokalinis menas, muzikos atlikimas balsu, su žodžiais.

LRT studijoje vykstančios atrankos ugdo kitokį dainų pateikimo ir suvokimo būdą, kur kažkokiems poetiniams vaizdams, t.y. dainų eilėms, vaizdingesniems dainų žodžiams nebelieka vietos, todėl ir gilintis į juos esą nebereikia. Išeina, kad dainas lietuviškoji „Eurovizija“ siūlo vertinti afrikietiškai, tik pagal ritmą, ir būna didelė laimė, kai jautresnį muzikai klausytoją paliečia ir dainos motyvas, melodija, jeigu tokia yra.

Antra vertus, 99 procentai mūsų „nacionalinių“ dainų tekstų sudėlioti angliškai, o išvertus juos į lietuvių kalbą, pakviptų didelėmis banalybėmis, kaip antai baby boy ar kas antroje dainoje skambantys tonight tonight ir kt. Paprastai banalūs žodžiai atitinka banalią (nuvalkiotą) dainos muziką.

Apie ką daina, klausė konferansjė Andrius Rožickas atlikėjų, nors pats tų dainų turinį turėjo žinoti ir žiūrovams pasakyti. Bet kas tą milžinišką darbą atliks, kas išvers dainų tekstus iš anglų kalbos… į nacionalinę kalbą ir parengs trumpas jų santraukas sklaidai? Matyti, kad LRT tokių redaktorių neturi ir pasimeta, kai pats, apžvalgininkas, paprašai nacionalinės atrankos dainų angliškų „originalų“. Esą jų niekam negalima duoti.

Tuo metu pasaulyje, Jungtinės Karalystės dainų kūrėjų konkursuose (UK Songwriting Contest) ir Didžiajame Amerikos dainų konkurse (Great American Song Contest) dainų tekstų kūrėjai, poetai, yra tame pačiame lygmenyje kaip ir muzikos autoriai bei atlikėjai, aptariama jų kūryba, paskelbiami nugalėtojai.

Andrius Pojavis išsiskyrė iš nacionalinės atrankos banalybių

Lyg užkeikimas vis kartojama, kad nuvalkiotų motyvų ir skurdžių tekstų dainos esančios „Eurovizijos“ dainų konkurso standartas ir neišvengiama siekiamybė, nes kitokios dainos, alternatyva, esą nesusilauks pasisekimo. Iš vienos pusės standartai kritikuojami, iš kitos lyg ir skatinami – konstruok ir daryk tai, kas gali daugumai iškart patikti. Kitaip tariant, iškart rašyk populiarų kūrinį.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedros vedėjas prof. Rytis Mažulis pasakojo, kaip Suomijoje muzikams buvo pademonstruota iškart „populiarių“ dainų kūryba. Į specialią kompiuterinę programą buvo įkeltos kelios dešimtys dainų. Kompiuteris gavo užduotį iš tų dainų parašyti vieną naują, ir netrukus ta nauja sintetinė daina atsirado.

Taikliai apie vienokios ar kitokios pakraipos sintetinę dainų kūryba po vienos „Eurovizijos“ dainų konkurso nacionalinės atrankos komentaruose parašė DELFI portalo skaitytojas: „Sukuriamos tokios dainos, kad net ir labai norėdamas neištrauksi visu tonų – jie nepritaikyti balsui, labai nuobodūs, neturi erdvės, bukina, nekelia jokio jausmo ar virpesiuko. Balsas gęsta prie dainininko burnos ir niekaip neina į auditoriją“.

Andrius Pojavis, iki šiol buvęs beveik nežinomu atlikėju, yra išbandęs jėgas dainų kūryboje, grojęs jaunimo grupėse. Jis iš Jurbarko, dabar gyvena Italijoje, emigrantas. Užslėpta, tačiau ori ir rami išeivio nuotaika dvelkia ir jo dainoje „Kažką“ („Something“). Koks nuostabus Kalėdinis kontrastas nerimastingai mūsų politinei dabarčiai! „Aš turiu jums kažką pasakyti/Tai mano galvoje buvojo taip ilgai/Aš tai turiu pasakyti/Tai mano minčių kely buvo per daug ilgai/ Vieni gyvena meile/Kiti sielvartu“.

Čia taip pat visko po truputį: gyvenimo filosofija, užuojauta, geras ir šiltas žvilgsnis, įtaigiai nuo pradžios iki galo pulsuojanti muzika, tikras, iš sielos ateinantis balsas. Ir, viską sudėjus, išeina gyvas, užkrečiantis ir nemažas kūrinys. Ar jis palietė tik Lietuvą? Gal sklis ir toliau.