R.Bogdanas. Darbiečiai drožia gegnes iš socdemų. Kažin, ar pavyks

Gegnės yra namo konstrukcijos dalis, skirta stogo dangai laikyti. Nors Viktoras Uspaskichas yra ne dailidė, prispirtas bėdos žmogus stveriasi, ko tik gali. Meistrauti stogus jis ėmėsi Maskvoje, tęsė Vilniuje ir Briuselyje, bet jie visi griuvo. Dabar bando suręsti dar vieną – šįkart Lietuvos socialdemokratų balsais.

Kol Jungtinėje Karalystėje neprasidėjo dviejų Rusijos oligarchų Boriso Berezovskio ir Romano Abramovičiaus tarpusavio teismas, Londono teisėjams stogas reiškė tik namo dangtį, ir iš pradžių klausydami paaiškinimų per vertėją jie niekaip nesuprato, ko tiedu milijardieriai taip rūpinosi stogais, būdami Rusijoje. Paskui išsiaiškino, kad šis žodis turi dar vieną, kriminalinę reikšmę, nusakančią saugią užuovėją nuo nepalankių įstatymų veikimo ir teisėsaugos ar kitų struktūrų vėjų.
Anglijos teismų kalba praturtėjo žodžiu „kryša“ (rus. stogas). Jo nevertė kaip svetimkūnio anglų politinei ir verslo kultūrai. V.Uspaskichas su savo palyda siekia, kad „stogas“ taptų kasdieniu Lietuvos politinio gyvenimo reiškiniu ir kad žodžio krikštatėviais būtų viena iš svarbiausių mūsų valstybės politinių jėgų socialdemokratų partija.

Antradienį Seime vykusiam pasityčiojimo iš Seimo statuto spektakliui vadovauti pradėjo seimo pirmininkas Vydas Gedvilas. Paaiškėjo, kam darbiečiams reikalingas šis postas – ne įstatymu priėmimu rūpintis, o savo vadui ginti nuo teisinės atsakomybės. Kad jų rinkėjai darbiečiams mažiausiai rūpi, parodė balsavimas prieš valstybės biudžetą ir prieš „Sodros“ biudžetą. Jų ministrai paskutinę minutę gavo nurodymą spausti „prieš“. Lengva atspėti, kas tokį sprendimą priėmė ir kodėl per svarstymą neišdėstė motyvų. V.Uspaskichui jo paties neliečiamybė yra svarbiau, nei valstybės ir visų jo partijos rinkėjų rytojus.

Rinkėjų nepaisymas buvo labai akivaizdžiai pademonstruotas, antradienį asmeniniams išsisukinėjimams nuo teismo panaudojus balsavimą dėl svarbiausių būsimųjų metų klausimų. V.Uspaskicho vėlesni pasiaiškinimai dėl balsavimo „prieš“ motyvų yra kazačiokas rinkėjų akyse parodžius iltis socdemams.

Liberalams pasiūlius pirmininkui V.Gedvydui nusišalinti dėl interesų konflikto svarstant neliečiamybę jo bendrapartiečiams, po pertraukos laukė dar didesnis akibrokštas: V.Gapšiui nepritrūko įžūlumo sėsti pirmininkauti savo paties imuniteto klausimo svarstymui.

Apgailėtinu poelgiu savo politinę biografiją papuošė antros kartos tvarkietis jaunasis Andrius Mazuronis, pakišęs ranka taisytą rezoliuciją vietoj pagal statutą registruoto projekto. Neturint švietalų, trauktos bet kokios kortos, kad tik nustumtų balsavimo skelbimą. Atrodo, lyg tas balsavimas kažkam lemtų gyvenimą ar mirtį.

Seimas turi lemti tik vieną dalyką: leisti teismui atlikti darbą ir baigti bylą. Politinės korupcijos bylą, kuri kažkodėl sutartinai vadinama juodosios buhalterijos byla. Mat taip nekalčiau atrodo, bet nukreipia nuo esmės. Juodoji buhalterija – tai atlyginimų mokėjimas vokeliuose, o čia susiduriame su neaiškios kilmės pinigų voratinkliu, apraizgančiu rinkėjus ir politikus, veikiančiu per žiniasklaidos geluonį ir sukuriančiu iškreiptą politinę konkurenciją valstybėje, kada ne savo idėjomis, o papildomais slaptais pinigais sukuriamos palankesnės sąlygos populiarumui užkariauti. Ar Lietuvai reikia perkamosios demokratijos, ar geriau atstovaujamoji demokratija?

Negaliu čia nepaminėti socialdemokrato Vytenio Andriukaičio, kuris parodė aukščiausią politiko moralės lygį, sustabdęs savo narystę partijoje iki baigsis teisminis tyrimas jo atžvilgiu ir grįžęs į politiką tik tada, kai teismas patvirtino jo nekaltumą. Desperatiškai bandantys išsisukti darbiečiai yra priešingoje politinės dorovės skalės pusėje. Greitai ir jų rinkėjams nesiliaujantis kraipymasis ir panieka įstatymams ims darytis atgrasūs kaip slidūs sliekai, kurie įdomūs tik tol, kol duoda naudos.

Algirdas Butkevičius po darbiečių balsavimo labai aiškiai pabrėžė, jog imuniteto klausimas ir biudžetas yra nesietini dalykai, užimdamas vienintelę teisingą poziciją kaip politikas, kuris rūpinasi valstybės ateitimi. Tai du neadekvatūs dydžiai, o V.Uspaskichas su savo kompanija bando šalies stabilumą paversti savo lošimo įkaitu.

Jau ne pirmą kartą palyginu V.Uspaskicho elgesį su lošimu. Taip, jis lošėjas, ir dar pasiduodantis nevaldomam azartui. Toks gali pastatyti ant vienos kortos viską ir tikėtis stebuklo. Jei prisiminsite seniai aprašytą istoriją, į kurią jis buvo patekęs viename Vilniaus kazino, sutiksite, jog azartiškumo V.Uspaskichas turi daug ir dar truputį. Tąsyk, pralošęs viską, ką turėjo su savimi, jis siuntė vairuotoją dar atvežti pinigų, kad bandytų atsilošti.

Dabar jis elgiasi panašiai, tik žaidžia ne kazino žetonais, o balsavimo Seime pulteliais. Lošėjas niekada nesirūpina lošimo namų likimu. Natūralu, kad V.Uspaskichui jo paties neliečiamybė jam svarbesnė už bet kokį metinį biudžetą, už Vyriausybės stabilų darbą ar koalicijos išlikimą. Lošėjas ima visą banką, jeigu laimi.

Svarstomųjų trijulė dabar yra priremta prie sienos artėjančiu balsavimu, todėl per dvi išplėštas atokvėpio dienas imsis visų įmanomų žygių „stogui“ gauti. Kada įtampa pasiekia kulminaciją, ima trūkinėti silpniausios vietos. Jei socialdemokratai nepajėgs atlaikyti ir atsitrauks ar skils, tai bus jų pralaimėjimas Darbo partijos vadui, kuris tikrai vien tuo nepasitenkins ir taps neformaliu koalicijos lyderiu, primetančiu savo reikalavimus A. Butkevičiui, o galiausiai palikdamas socdemus atsakingus už visus sprendimus. Jei socdemai išsigąs Vyriausybės griuvimo, kuriuo jiems neabejotinai grasins, artimiausius metus visų laukia murkdymasis pasekmių purvynėje.

Kitas įvykių variantas, manau, yra tikroviškesnis. Silpnesnė grandis dabar esančioje priešpriešoje pasirodys Darbo partija. Tai nėra vienalytis monolitas, o įvairių žmonių sambūris. Idėja, dėl kurios jie verčiami kovoti, labai svarbi tik trims iš jų bei artimiausiam V.Uspaskicho rateliui. Silpnoji trijulės vieta yra tai, kad dalis partijos narių į ją stojo, tikėdami galintys kažką duoti savo valstybei, kažką pakeisti joje į gerą, dalis tikėjosi padaryti karjerą su V.Uspaskicho populiarumu. Dabar jiems siūloma bendradarbiauti dangstant kriminalizuotą veiklą. Turbūt savijauta nekokia, kai pamatai, kad esi naudojamas toli gražu tam, dėl ko ėjai.

Kitas svarbus faktorius yra jau paskirstyti postai Seime ir Vyriausybėje. Išeiti iš koalicijos vardan V.Uspaskicho, V.Gapšio ir Vitalijos Vonžutaitės reiškia amžinai vardan jų paaukoti galimybę dalyvauti valstybės valdyme ir įgyvendinti savo idėjas. Ar toks neįveikiamas prieraišumas sieja darbiečius, kad jie sutiks skęsti drauge su kaltinamaisiais? O jei socdemai išmes gelbėjimo ratą ir priims norinčius dirbti į savo laivą? Atsiveria visai kitos perspektyvos. Ne vienas politologas yra pastebėjęs, kad darbiečių ir socialdemokratų elektoratai yra panašūs.

Neaišku, kaip stipriai ir kokiais nematomais saitais V.Uspaskichas pririšęs prie savęs Darbo frakcijos Seime narius ir kiek jie laisvi priimti savo sprendimus. Nors kalbame apie kriminalinę istoriją, gal partijoje nėra taip, kaip gaujoje, kur kiekvienas narys supančiojamas dalyvavimu nusikaltime ir negali atsitraukti, nesukeldamas pavojaus sau. V.Uspaskichas teturi vieną galimybę – laikyti visus už pavadžio, kiek jo galios leis.

Kuo ilgiau jis bus priremtas prie sienos, tuo pavojingesni darysis jo veiksmai. Juk net į Maskvą bėgti beprasmiška – ten jis mušta korta, kurių nei Kremliui, nei „Gazprom“ nereikia. O Vytautas Gapšys su Vitalija Vonžutaite neturi jokio atsitraukimo. Todėl V. Gapšys antradienį seime ir pirmininkavo taip brutaliai. Kupinoje įtampos situacijoje, kai nėra kelio atsitraukti, galima tikėtis visokių blaivam protui netikėtų veiksmų. Ko vertos demokratinės normos ir statutai, palyginus su pavojumi asmeninei laisvei? Reikia suprasti esamą įtemptą padėtį ir supratus valingai išspręsti.
Nukėlus sprendimą, ateities oras persismelks tvyrančiu neaiškumu, kuris paženklins visą politinį Lietuvos klimatą. Nemanau, kad socdemai save suvokia kaip gegnes V.Uspaskich stogui. Trošku būtų po juo, ir raudoni gvazdikai nuvystų. Paliktų vien tik pasitvarkymas po savimi.

Tokią niekam nepalankią situaciją gali išspręsti tik ryžtingas veiksmas, po kurio visiems palengvės. Net ir kaltinamiesiems. Ateities baimė visada yra didesnė už pasitiktą tikrovę.