Jeigu perskaitėte tik įvadinę, pirmąją programos dalį („Svarbiausios mūsų vertybės“) ir tuo susipažinimą su ja baigėte, tai turėtumėte likti patenkinti. Tiesą sakant, ir bet kuris konservatorius pasirašytų tokias nuostatas, kuriose darbas įvardytas pirmuoju, kaip pagrindinė vertybė, o solidarumas ir socialinis teisingumas įrašyti tuoj po jo.

Netektų kritikuoti ir tų vertybių detalizavimo. Jei mokyklose būtų rašomos vyriausybių programos, už šią autorius gautų dešimtuką, nes ne tik nieko nepraleido, bet ir surašė „politiškai korektiškai“, be klaidų ir originalumų. Kas tik kada buvo pasakyta visų penkiolikos atkurtos Lietuvos Respublikos vyriausybių, taip pat – Europos Komisijos, svarbiausių tarptautinių nevyriausybinių organizacijų bei Jungtinių Tautų dokumentuose apie ekonominės, socialinės, kultūrinės, aplinkosaugos politikos problemas ir jų sprendimą – viską rasime programoje. 

Bet jei skaitėte toliau, tai nuomonė turėtų keistis.

Išpilti paplavų kibirą ant buvusios valdžios galvos gali būti laikoma pakęstinu (ypač nebrandžiose valstybėse) politinės kovos veiksmu, tačiau nepastebėti XIV Vyriausybės metais vykusio ekonomikos perkaitimo, įsisiūbuojančios infliacijos ir atsėlinančios lito devalvavimo nelaimės – jau laikytina neprofesionalumo pademonstravimu.
Jonas Čičinskas

Pirma, visiškai atsisakyta jaunesniojo partnerio – Darbo partijos – nuostatos „mes žinome, kaip“. Sudarant programą pasirinkta nuostata „mes nežinome, kaip“ ir pridėta – „bet viskas bus pagerinta“.

Tai irgi neblogai. Tiks išklausant ataskaitas. Galima teigti ir kategoriškiau – konkretumo programoje nedaug, bet joje brėžiamas Vyriausybės veiklos turinys aiškus. XVI Vyriausybė sieks: pirma – dirbti, antra – sieks dirbti gerindama padėtį visos šalies gyvenimo srityse ir trečia – ji kol kas net šiek tiek tiki (bet menkai – dėl to tas nekonkretumas) tuo, kad šen ir ten kai ką galės padaryti.
Tikro pasiruošimo visa tai iš tikrųjų nuveikti nėra. Jei atsiverstume XV Vyriausybės programą, joje rastume nepalyginamai daugiau konkretumo, kategoriškumo, aiškios veiklos krypties matymo kiekvienoje Vyriausybės veiklos srityje. Naujasis premjeras turėtų arba atšaukti savo pareiškimą apie tai, kad jo kabinetas profesionalumu nenusileis ankstesniajam, arba išsunkti vandenį iš programos. 

Net tokie konkretūs įsipareigojimai, kaip seniai klajojantis siekis skirti krašto gynybos reikmėms 2 proc. BVP arba kiekybiniai rodikliai, būtini įgyvendinant Nacionalinę reformų programą bei Konvergencijos programą ir kasmet teikiami Europos Komisijos peržiūrai Europos semestro metu, yra pamiršti.

Antra, keistas turinys sudėtas į skyrių labai normaliu pavadinimu „Paveldimos padėties Lietuvoje apžvalga“. Jame pasakojama apie tai, kad „prieš konservatoriams ir liberalams 2008 m. pabaigoje ateinant į valdžią, šalies ekonomika aštuonerius metus nepertraukiamai augo“, bet – čia jau aš pratęsiu – tie kvaišos rinkėjai ėmė ir išrinko konservatorių valdžią (!). Tiesa, iškart po to, kaip rodo tolesnis „apžvalgos“ tekstas, jie, tie rinkėjai, gavo, ko nusipelnė – visi rodikliai siaubinga trajektorija smuko į giliausią duobę. Programos autoriai dedasi nepastebėję, kad jau 2005 m. šalies ekonomika viršijo savo potencialą ir ėmė perkaisti. Iš spartėjančios infliacijos bei jos nemalonių pasekmių išgelbėjo krizė, čia suvaidinusi giljotinos, kaip vaisto nuo slogos, vaidmenį. 

Naujasis premjeras turėtų arba atšaukti savo pareiškimą apie tai, kad jo kabinetas profesionalumu nenusileis ankstesniajam, arba išsunkti vandenį iš programos.
Jonas Čičinskas

Išpilti paplavų kibirą ant buvusios valdžios galvos gali būti laikoma pakęstinu (ypač nebrandžiose valstybėse) politinės kovos veiksmu, tačiau nepastebėti XIV Vyriausybės metais vykusio ekonomikos perkaitimo, įsisiūbuojančios infliacijos ir atsėlinančios lito devalvavimo nelaimės – jau laikytina neprofesionalumo pademonstravimu. 

Trečia, šia programa naujoji valdžia netiesiogiai (labai netiesiogiai) atsiprašo rinkėjų už savo principines (daugeliui rinkėjų – vieninteles ką nors reiškiančias) priesaikas: įvesime 1800 Lt minimalią algą (Tvarkos ir teisingumo partija) arba 1509 Lt minimalią algą jau iki 2013 m. pabaigos (Darbo partija) arba iki 1000 Lt „nedelsiant“ (Socialdemokratų partija). Dabar programoje sakoma: „Atsigaunant ekonomikai, nuosekliai didinsime... šalies minimalų darbo užmokestį.“ (Atrodo, kukliausias – 1000 Lt – variantas vis dėlto bus realizuotas.) Nors toks nuoširdus atsiprašymas už rinkėjų smegenų susukimą – kiek pavėluotas, nors į atsiprašymą jis net ir nepanašus, bet vis tiek geriau atsikratyti pažadų „nedelsiant“, nei mulkinti ir galop visai užsiutinti rinkėjus kitų metų ar kadencijos pabaigon, kad šie vėl imtų ieškoti naujų „mes žinome, kaip“.

Programa pažeria pažadų kelti atlyginimus atskirų sektorių darbuotojams, didinti įvairių veiklos rūšių finansavimą, įvesti visuotinį vaikų maitinimą mokyklose ir dar kitų gerų dalykų. Lėšų tam atsiras iš verslo „skatinimo“, naujų darbo vietų kūrimo, kas, suprantama, didins biudžeto pajamas ir Vyriausybės galimybes. 

Kadangi Sutartis dėl stabilumo, koordinavimo ir valdysenos Ekonominėje ir pinigų sąjungoje jau ratifikuota, tai yra – įsipareigota beveik visiškai likviduoti valdžios sektoriaus deficitą, – Vyriausybė negalės pasinaudoti net Graikijos patirtimi ir skolomis finansuodama pažadus pražygiuoti tuos ketverius metus jos keleliu. Belieka pasitikėti Fortūna, kuri dinamizuotų Vokietijos, Rusijos ir kitų mūsų prekybos partnerių ekonomikas – nes tik jų pagyvėjimas gali užtikrinti didesniosios programos dalies įvykdymą.

Truputį pagyrėm programą, truputį papeikėm. Mūsų šalis – demokratinė, todėl, kaip ir visais mūsų viešojo gyvenimo atvejais, turėsime pagelbėti naujajai Vyriausybei daryti tai ir tik tai, kas šalies ekonomikai ir kiekvienam visuomenės nariui reiškia pažangą ir gerovę.