M. Garbačiauskaitė-Budrienė kelia abejones buvusios valdančiosios koalicijos vertybiškumu remiantis prielaidomis esą vyriausybė darė „miglotus“ sprendimus dėl elektros pirkimo, o į kadencijos pabaigą „pasipylė skandalai“ dėl ministerijų viešųjų pirkimų.
Antai teigiama, girdi vyriausybė „be jokių konkursų“ leidžia užsidirbti Kauno verslininkams Garbaravičiams ir tvirtinama, girdi jie „artimi konservatoriams“. Visa tai esą vyksta, nes „vyriausybė rugsėjo mėnesį priėmė nutarimą, pagal kurį beveik pusė šalies gyventojams būtinos energijos – už 160 mln. Lt. – valstybė kitąmet ketina įsigyti iš importuotojų. Be jokių konkursų, paprasčiausių dvišalių derybų būdu, už didesnę kainą nei šiemet ir greičiausiai iš Rusijos tiekėjo“.
Reikia pastebėti, jog vyriausybė nepriėmė jokio nutarimo, kuriuo valstybė kitąmet įsigytų elektros energijos už 160 mln. LT iš kokių nors importuotojų. Veikiausiai šiuo atveju turima galvoje elektros skirstymo tinklų bendrovė LESTO, kuri kitais metais įsigys elektros energiją kaip ir kiti elektros energijos tiekėjai (tai paaiškinta LESTO pranešime spaudai ).
Daugiausia elektros energijos Lietuva importuoja iš Rusijos, ir tai daroma per bendrovę „Inter RAO Lietuva“, su kuria siejama Garbaravičių giminė. Skirtingu laiku skirtingi šios giminės atstovai buvo siejami su skirtingomis partijomis, apimančiomis visą politinį spektrą. Tačiau „Lesto“ priverstas pirkti elektrą per šią bendrovę ne dėl jos savininkų partinių priklausomybių, bet todėl, kad Rusijos elektros gamintoja „Inter RAO“ yra nustačiusi tvarką, kad elektrą Lietuvoje ji parduota išimtinai per „Inter RAO Lietuva“. Tad kur kas prasmingiau būtų piktintis tuo, jog dėl nesugebėjimo susitarti dėl Visagino AE Lietuva neturi pakankamai savų generavimo pajėgumų ir priversta tiek daug elektros energijos importuoti per monopolinius tarpininkus, kuriuos paskiria rytų kaimynai.
Nenorėčiau sutikti ir su paviršutinišku M. Garbačiauskaitės-Budrienės kaltinimu permainų vyriausybei girdi Visagino AE su „Hitachi“ niekuo ne geresnė už konservatorių „džiugiai sugriautą“ Leo.lt. Pastaroji buvo pagal atominės elektrinės įstatymą sukurta akcinė bendrovė, kuri pagal tą patį įstatymą buvo įpareigota įgyvendinti naujos branduolinės jėgainės projektą, tačiau šioje srityje nieko nenuveikė, nes tikrasis tikslas buvo privatizuoti Rytų skirstomuosius tinklus (kaip neseniai per „Žinių radiją“ užsiminė A. Kubilius). Tuo tarpu ši vyriausybė siekė sukurti savus generacijos pajėgumus, išlaisvinti Lietuvą nuo energetinės priklausomybės, todėl įstatymų numatyta tvarka paskelbė konkursą srateginiam investuotojui ir tą konkursą laimėjo „Hitachi“, kuri dabar laukia naujos Lietuvos vyriausybės sprendimo.
Nors Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas Žydrūnas Plytnikas teigia, kad viešųjų pirkimų pastaruoju metu nepadaugėjo, M. Garbačiauskaitė-Budrienė deklaruoja paspiktinimą dėl „staiga pasipylusių“ tariamų viešųjų pirkimų skandalų. Tai kažkuo panašu į komentare minimą Valentiną Mazuronį. Šis pasipiktinęs viešaisiais pirkimais Aplinkos apsaugos ministerijoje, kuriai netrukus vadovaus. V. Mazuronis nesibaimina, kad jo pasipiktinimas gali atrodyti kaip apmaudas, jog nesuspės pats padalyti Aplinkos apsaugos ministerijos viešinimo biudžeto– kitaip sakant nesibaimina, kad tai gali atrodyti kaip interesų konfliktas.
„Delfio“ vadovės pasipiktinimas viešaisiais pirkimais taip pat skelbiamas šiek tiek numojant ranka į galimą interesų konfliktą. „Delfi“ yra ne tik nuomonių apie viešuosius pirkimus tribūna, bet ir viešųjų pirkimų rinkos dalyvis. Tad viešųjų pirkimų milijonų skaičiavimai ir samprotavimai apie pasipylusius viešųjų pirkimų skandalus atrodytų įtikinamiau, jei šalia būtų pateikta „Delfio“ interesų deklaracija kiek kokių europinio viešinimo lėšų portalui teko per pastaruosius ketverius metus, pvz. kiek ir kada per tą pačią Aplinkos apsaugos ministeriją uždirbo iš rubrikos „Grynas“. Tektų nusivilti, jeigu paaiškėtų, jog viešųjų pirkimų skandalai M. Garbačiauskaitei-Budrienei „pasipila“ tada, kai „Delfiui“ viešuosiuose pirkimuose sekasi prasčiau.
M. Garbačiauskaitė-Budrienė įrodinėja konservatorių tariamą nevertybiškumą ir tai, kad jie niekuo nesiskiria nuo socialdemokratų kaip tik tuomet, kai socialdemokratams labai reikia pasiteisinti dėl nepatogios ir nešvytinčios vertybėmis koalicijos su teisiamų asmenų vadovaujama teisiama partija. Tai, kad nueinančios koalicijos tariamas nevertybiškumas atrodo svarbiau, negu naujos valdančiosios koalicijos vertybinė kokybė, žinoma yra prelegentės reikalas, tačiau iš šalies gali atrodyti kaip šioks toks angažavimasis naujai koalicijai, kaip jėgų bandymas pastaruoju metu sparčiai populiarėjančiame lietuviškame žanre „Kas geresnio, paskirtasis premjere?“.
M. Garbačiauskaitės-Budrienės nuomonė baigiama nekompromisiniu pasiūlymu buvusiai valdančiajai koalicijai taikyti „sau tuos pačius reikalavimus, kokius taiko politiniams oponentams“ ir baigiama: „iš pažiūros viskas atrodė veržliau, greičiau, ketinimai tauresni, bet geriau įsižiūrėjus nosis riečia tas pats nomenklatūrinis tvaikas ir anaiptol nevalstybiniai ketinimai“.
Nors šiuo atveju skoniu parenkant žodžius ko gero nepretenduota į eleganciją, apie kurią užsimena komentaro antraštė, tačiau jei jau parašyta, savaime prašosi kontrpasiūlymas pritaikyti „sau tuos pačius reikalavimus, kokius taiko politiniams oponentams“ ir pasižiūrėti, kiek kitiems lipdomi „nomenklatūriniai“ lipdukai limpa lipdukų lipdytojams.