Daugiau apie knygą ir I-ąją dalį galite paskaityti čia, II-ąją dalį čia.

DELFI skaitytojams siūlome knygos ištraukų III-ąją dalį.

VASARIO 3 D. Jau po pusiaunakčio. Namo apačioje kažkas man šūktelėjo. Pašokau ir nusileidau laiptais į prieškambarį. Priešais mane stovėjo jefreitorius: „Kaimo komendantas atvėrė Jums kelią per Aistmares. Dar privalau pasakyti: Neringą turite pasiekti prieš patekant saulei. Jeigu nesuspėsite, pateksite į rusų apšaudymą!“

Sukėliau man patikėtus sužeistuosius ant kojų. Namo užuovėjoje dar kartą vyrams paaiškinau: „Dabar eisime marių ledu. Iki Kalbergo (Kahlberg) apie 15 kilometrų. Einame po tris, visi laikomės vienas kito. Turiu pasakyti, kad vėjas atviroje vietovėje, ant ledo toks stiprus, jog atskirą žmogų gali nupūsti. Kiekvienas rūpinasi savo kaimynu. Eime!“

Jau po keleto minučių stovėjome prie Aistmarių. Vėjo sukeltas vanduo atrodė matinis. Gūsingas vėjas pūtė mums priešais.

Mums 15 kilometrų kelio! Po sunkaus žygio iš Frauenburgo. Žengiau pirmą žingsnį į šaltą vandenį. Buvo iki kelių. „Ar išlaikys ledas?“ – to niekas nepaklausė!

Orientavimusi rūpinausi pats. Ant ledo gulėjo palaikai tų, kurie prieš mus mėgino įveikti Aistmares gelbėdamiesi nuo rusų. 

Negyvi arkliai ir žmonės, vežimai ir išmėtytas bagažas žymėjo kelią, kuris vedė į Neringą.
Visą valandą ėjome ledu. Jau nebejutau vandens šaltumo. Jeigu kuris nors išteš, tas žus. Kolona smarkiai ištįso. Nežinojau, kas eina priešais mane, o kas – iš paskos. Vėjo gūsiai čaižė veidą. Į mano dešiniąją ranką visu svoriu atsirėmė karys. Palaikėme vienas kitą ir vandeniu brovėmės per audrą. 

4 valandą 10 minučių priešais mus atsivėrė Aistmarių laivų kelias – platus farvateris. Pasiekėme medinį tiltą. Kareivis, ėjęs su manim, paklausė: „Ką būtumėt daręs, jeigu būtumėt neradęs šio tilto?“

Negyvi arkliai ir žmonės, vežimai ir išmėtytas bagažas žymėjo kelią, kuris vedė į Neringą. Visą valandą ėjome ledu. Jau nebejutau vandens šaltumo. Jeigu kuris nors išteš, tas žus. Kolona smarkiai ištįso. Nežinojau, kas eina priešais mane, o kas – iš paskos. Vėjo gūsiai čaižė veidą. Į mano dešiniąją ranką visu svoriu atsirėmė karys. Palaikėme vienas kitą ir vandeniu brovėmės per audrą.
K.Knoblaucho Antrojo pasaulinio karo meto kovų Rytų Prūsijoje dienoraštis

„Žmogau, paklauskite manęs apie tai verčiau, kai baigsis šis karas ir mes liksim gyvi… Jeigu liksim gyvi!“

6 valanda: jaučiu, jėgos mane apleidžia. Bet baimė pakliūti rusams gena tolyn. Vėjo šuorai verčia mus nuo kojų.

7 valanda: karys šalia manęs: „Aš daugiau nebegaliu!“

„Aš taip pat daugiau nebegaliu! Bet kartu mes galim ir privalom nueiti!“ Netikėjau tuo, ką pats kalbėjau. Sukaupę paskutines jėgas ėjome pėda už pėdos.

Tapo sekliau, gal tik apie 30 centimetrų gylio. Priešais mus tamsoje gulėjo du sulaužyti vežimai. Jie buvo pusiau panirę į vandenį, priešais gulėjo nusibaigę arkliai. Kai priėjome arčiau, pamatėme tris negyvėlius – vyrą ir dvi moteris.

Rytuose šviesėjo horizontas. Rūke jau buvo matyti Neringos (Nehrung) krantas. Sukaupėme paskutines jėgas ir mėginome eiti sparčiau.

8 valanda 30 minučių: įkėliau koją į Neringą, priešais mus – Kalbergas (Kahlberg, dabar Krynica Morska). Paskui mane ėjo dar keletas kareivių, tik keletas! Kiek jų tą naktį prigėrė, iš nuovargio parkritę į vandenį, niekas niekada nesužinos.

Sušalau. Šlapios kojos, ledinis vėjas ir tuščias skrandis visiškai išsekino. Bet ėjome toliau į vakarus. Kelio dešinėje gulėjo ilgos eilės tų, kurie šiomis dienomis neįstengė išgyventi bėgdami nuo rusų, tų, kurie žuvo nuo sovietų atakos lėktuvų ir bombonešių puolimų. Iš batų buvo matyti, kad dauguma jų civiliai, o ne kareiviai. Nuo žuvusių vaikų vaizdo stingo kraujas. Už šešeto kilometrų pasiekėme Priobernau (Pröbbernau). Nusprendėme pirmą kartą sustoti poilsio. 

Jėgų toliau eiti nebuvo.

Apsistojom kaimo viešbutyje, čia mums davė karšto gėrimo. Kas tuo pasirūpino, man taip ir liko paslaptis.

Iš mano sužeistųjų komandos su manimi liko 19 žmonių. Norėdami pailsėti ir sukaupti jėgų tolesniam žygiui, nuėjome anksti miegoti.

VASARIO 4 D. 9 valandą sukviečiau savo komandą: „Visiems klausyti manęs! Dabar pradedame žygį, kad nueitume kuo toliau nuo Neringos. Kas eina greičiau nei aš, gali manęs nelaukti. Galbūt turime tik minutes, kurios leis mums atitrūkti nuo rusų!“

Ilga kolona mes išvykome į vakarus. Po pusvalandžio šalia manęs liko tik keletas. Eiti peršlapusia avalyne buvo tikra katastrofa.

Priešais mane ėjo pagyvenusi sutuoktinių pora. Matyt, pensininkai mokytojai. Jis traukė mažą karutį su lagaminu. Moteris nešė prikimštą rankinę, o vyriškis – kuprinę. Jie gabenosi visa, ką užgyveno savo darbu per ilgą gyvenimą ir manė tai esant svarbiausia. Buvome netoli Fogelzango (Vogelsang, dabar Skovronkai), kai už nugaros išgirdau žemai skrendančio lėktuvo riaumojimą. Sušukau: „Į priedangą!“

Man akys vos neiššoko ant kaktos: ant Ju-188 fiuzeliažo išvydau kryžių ir ženklą
5 F+M, skiriamuosius 4-osios eskadrilės 14-ojo būrio ženklus. Draugai iš Miunchhauzeno eskadrilės buvo taip arti ir niekuo negalėjo padėti!“

12 valanda 15 minučių: pensininkų pora vėl pateko į mano regos lauką. Pavargusia eisena pagyvenę žmonės ėjo šalia manęs. Jie dažnai sustodavo pailsėti. Vyras nešė vien tik kuprinę. O ką daugiau galėjo padaryti šie žmonės? Toks likimas laukė tūkstančių!

Apie 16 valandą priėjome Bodenvinkelį (Bodenwinkel, dabar Konty Rybackie).

Didžioji dalis pabėgėlių srauto iš Neringos išėjo į atvirą vietovę vakariau Aistmarių. Neaprėpiama jūra žmonių – kariškių ir pabėgėlių – sustojo čia pailsėti. Nuostabu, kad čia dauguma pasijuto esą saugūs.

Ilsėjausi vos kelias minutes. Su manim liko tik penki žmonės. Skatinamas vidinio nerimo prisiverčiau vėl pakilti į kelią.

Štuthofas (Stutthof, Štutovas)! Kaip seksis keliauti toliau, nežinau. Pamėginau sužinoti, kas čia vadovauja. Beviltiška!

Stovintys, sėdintys ir gulintys aplink mane žmonės buvo tokie apatiški ir jeigu tik kuriam pačiam tai nekėlė pavojaus, nesirengė nė reaguoti. Daugelis net nežinojo, kur šiuo metu esantys.
Tarsi tolima audra iš pietų į mus artėjo kanonada.