Praėjus Czesławo Miłoszo šimtmečio minėjimams, poeto garbinimams ir savęs garsinimams, vis dar turime galimybių atrasti mums nežinomą Miłoszą, ištisus metus žvelgusį Vilniuje nuo reklaminių stulpų, savaip suprastą ir multiplikuotą kaip medija, žinutė, pranešimas, kuriam trūksta raštiško pagrindimo: „Vilniaus provincialumas. Labai jis mane slėgė ir troškau ištrūkti pasaulin. Todėl nereikia kurti mito apie numylėtą, prarastą miestą, jeigu jau nelabai galėjai ten ištverti“.(1)
Istorijos apie miestų nepaprastumą yra kuriamos, saugomos ir perduodamos kaip neįkainojama dovana tiems, kurie jomis tiki. Ką vaikystės miestas reiškė Miłoszui? Apie Vilnių jis rašė ir taip: „Nedaug Europoje yra miestų, taip mitologizuojamų kaip Vilnius. Turiu omeny iš praeities paimtus pasakojimus, kurie nebūtinai turi atitikti faktus. Šio miesto istorija tokia keista, kad ji prašyte prašosi perkeliama į pasakos erdvę, kas jau ne kartą buvo daroma.“(2)
Vilniuje su šeima apsigyvenęs 1920 m., būdamas devynerių, Czesławas pradėjo lankyti Žygimanto Augusto gimnaziją, 1929 m. įstojo studijuoti polonistikos Vilniaus Stepono Batoro universitete, vėliau gilinosi į teisę, kurios baigiamuosius egzaminus išlaikė 1934 m. Čia studijų metais išleido pirmąjį savo poezijos rinkinį „Poema apie sustingusį laiką“ ir buvo apdovanotas literatūrine Filomatų premija. 1934 m. gavęs valstybės stipendiją, skirtą literatūros studijoms, išvyko į Paryžių, po metų grįžo atgal. 1937 m. Miłoszas persikėlė į Varšuvą. Po Antrojo pasaulinio karo dirbo diplomatinį darbą Lenkijos atstovybėse Niujorke ir Vašingtone. 1951 m. paskirtas į Paryžių, pasiprašė politinio prieglobsčio, nebepakęsdamas vis stiprėjančio komunistinio Lenkijos režimo. Dešimt metų gyveno ir kūrė Prancūzijos sostinėje.
Daugiau kaip prieš trisdešimt metų Miłoszas, vertindamas jaunystės laikus, pabrėžė, kad stori senojo universiteto mūrai, įsimintos romėnų teisės formulės, senoji lenkų istorija ir literatūra išmokė jį svarbiausių dalykų: nuosaikios anarchijos, įnirtingus ginčus malšinančio humoro, organiškos bendrystės jutimo ir nepasitikėjimo bet kokia centralizuota valdžia.(3)
Miłoszo Vilnių pajuntame ir iš tokių jo žodžių: „Poetas, išaugęs šitokiame pasaulyje, privalo ieškoti tikrovės kontempliuodamas. Jam turi būti brangi tam tikra patriarchalinė darna, varpų skambėjimas, gebėjimas atsispirti artimųjų spaudimui ir primygtiniams reikalavimams, vienuolyno celės tyla; jeigu ant stalo yra knygų, tai tokių, kurioje svarstoma nesuvokiamoji sutvertų daiktų ypatybė − jų esse. Ir ūmai visa tai paneigia demoniški veiksmai Istorijos, kuriai būdingi visi kraugeriški dievybės bruožai. Žemė, į kurią žvelgė skrisdamas poetas, šaukia savęsp išties pragarmių šauksmu ir neleidžia žiūrėti į save iš aukštai.“(4)
Tapatindamasis su Selmos Lagerlöf stebuklinguoju Nilsu, jis sugebėjo derinti idealizmą, nuoširdumą, autoironiją ir sarkazmą, išsaugodamas privatumą, autonomiją ir dekadentinį žavesį, gebėjimą stebinti ir kurti neįtikėtinas, bet tikrais faktais paremtas istorijas.
Vilnius Miłoszui visada kėlė prieštaringus jausmus: „Man aštuoniasdešimt devyneri metai, užaugau čia, šiame mieste, ir pripažįstu, kad Vilnius man yra našta. Čia iš manęs laukiama, kad aš kalbėčiau vien malonius dalykus, nieko neįžeisdamas.“(5) Kai atvykdavo į Vilnių, visada jausdavosi taip lyg vaikščiotų plonu ledu – čia „neužtenka būti vien žmogum“, reikia atsakyti į daugybę keliamų klausimų, „tartum ir toliau viešpatautų niūrus dvidešimtasis etninio susiskaldymo amžius“.(6)
Tarpukario Vilniaus atmosfera, kiekvienam išlikusi „truputį kitokia“, darbas Vilniaus radiofone, laukiant gyvenimo iššūkių, jaučiant „kažkokią baimę, nerimą“ ir žinant Oskaro Milašiaus pranašystę apie neišvengiamai kilsiantį karą, – viskas atrodė gana efemeriška. „Turėjau aiškų supratimą, kas yra Lenkija. Lenkija − tai varnų ir ražienų kraštas“.(7) Koks atrodė Vilnius? Ar miestas buvo jam artimas par excellence?
Paklaustas, ar persikelti į Varšuvą apsisprendė tikrai ne savo noru (iš Vilniaus lenkų radijo atleistas kaip politiškai nepatikimas, buvo priverstas išvykti), Miłoszas atsakė: „Ne, išvykti iš Vilniaus norėjau, nes Vilnius man jau labai nusibodo. Tai buvo gana provincialus miestas. Mane traukė platūs vandenys.“(8)
Poeto gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojas Aleksandras Fiutas teiravosi, nejaugi po daugybės metų Vilnius jam atrodo nepasikeitęs? Juk, „be abejonės, pažįstate įvairų Vilnių: savo vaikystės, jaunystės Vilnių, ketvirto dešimtmečio Vilnių“ (p. 226)…
„Mano vaikystės miestas − tai visų pirma netašytais akmenimis grįstos gatvės ir mediniai šaligatviai“, vėliau klinkerio grindinys, tai miestas, kuris, laikui bėgant, kėlė ir nostalgiją, ir maištingos jaunystės prisiminimus, saugodamas paslapties žavesį ir provincijos dvasią.
Ar įmanoma visa tai perteikti, atsiribojus nuo realybės ir kuriant Miłoszo Vilnių, kurio nebesugrąžinsi ir kuris masina kaip kalėdinis atvirukas iš ketvirtojo dešimtmečio?
Sumanymą rekonstruoti Miłoszo Vilnių galima vertinti įvairiai – kaip iliuziją, avantiūrą, pasišventimą ar verslo projektą. Nepaisant visų idealistinių siekių, leidėjai nuolatos laviruoja tarp tikrumo ir apgaulės, gundydami skaitytojus netikėtais atradimais, iškiliais kūrėjais, mįslingomis iliustracijomis.
Šį verslo projektą vadinti sėkmingu būtų nepadoru, nes idėjos taip ir liko pasiklydusios Miłoszo Vilniuje su „dirbtiniu apšvietimu“, be to, neatsakingai manipuliuojama tiek praeitimi, tiek vardais. Laiko saugotojo profesija paprastai orientuota į fantastinių vaizdinių tikrenybę, nors atrodytų, kad pliuralizmo ir demagogijos eroje galima įrodyti ar įteigti neįtikinamiausius dalykus. Šioje knygoje kelionė laiku peržengė gero skonio ir supratimo ribas.
Be abejonės, Vilniaus fotografų − Jerzy’o Hoppeno, knygoje atrastų Bolesławos Zdanovskos ir Edmundo Zdanowskio, gerai žinomų Jano ir Januszo Bułhakų, sovietmetį reprezentuojančio Algimanto Kunčiaus − nuotraukos (pasak leidinio rengėjų net 105, tarp jų ir garsioji Kunčiaus „Čiuožykla Jaunimo stadione“, 1963) yra knygos puošmena. Tačiau, kaip paklausė viena įžvalgi skaitytoja per knygos „Czesławo Miłoszo Vilnius: tekstai ir fotografijos“ pristatymą Nacionalinėje dailės galerijoje, „Kodėl toks knygos pavadinimas?“ Kuo čia dėtas Miłoszas?
Garsiajame „Philobiblone“, kurį 1345 m. parašė vienuolis benediktinas Richardas de Aungerville’is, pagal viduramžių paprotį savo slapyvardžiu pasirinkęs gimtojo miestelio de Bury vardą, išpažįstama meilė knygoms ir siūloma daugybė kodų, kaip vertinti ir suprasti jose slypintį išminties lobyną: „kokia turi būti meilė knygoms“, „kaip perkant knygas nustatyti jų kainą“, „ką daryti, kad knygos būtų prieinamos visiems studentams“, nes šviesti jaunimą visais laikais buvo svarbi priedermė. Svarbu nepamiršti, kad knygos taip pat skundžiasi aukštesniais dvasininkais, turtingais vienuoliais ir t. t. Kadangi „bemaž viskas, ką gali padaryti mirtingieji, yra padengta tuštybės dulkėmis, tai nedrįstame visiškai pateisinti ir savo nuoširdžios, ilgalaikės meilės knygoms, nes galbūt ji suteikė mums progą pasielgti nedorai“.(9) Meilė knygoms yra pavojinga meilės forma, nes ji gali skaitytojus paversti reiklesniais tiek sau, tiek ir kitiems.
Belieka užjausti aptariamosios knygos sudarytoją, kuri savo prisipažinimais pratarmėje mėgina pagrįsti meilę miestui, knygos menui ir ištikimybę leidėjai, padėjusiai kurti šį tekstų ir vaizdų kratinį.
Požiūrio taškas, nulemtas klausimo, „ar įmanoma, kaip mano S. Kierkegaard’as, autoriui pačiam save skaityti kaip trečiajam asmeniui, o ne qua autoriui bei pateikti „nešališką“ kūrinio aiškinimą“,(10) sukuria tam tikrą precedentą, ar leistina mistifikuoti svetimą praeitį, pirštu prikišamai rodant savo provincialumą ir ribotumą kaip tariamą vertybę, o geriau apsimesti nežinančiais, kad daugybė knygų profanuoja mūsų patirtį.
Būdamas originalus mąstytojas, Miłoszas stengėsi saugoti savo paslaptis. Viename iš daugelio interviu apie jį Tomas Venclova sakė: „Cz. Miłoszas nebuvo lengvo charakterio žmogus, mokėdavo ir supykti, bet turėjo humoro jausmą ir saviironijos, anaiptol nesirgo didybės manija.“(11)
Tad kodėl siekiama jį paversti tariamos visuotinės atminties bokštu?
Janas Bułhakas buvo teisus: „Snobams tikras Vilnius lieka uždaras ir bežadis. Argi verta atsiskleisti medžiojantiems suvenyrus barbarams ir nieko nenutuokiantiems apie tikrąsias vertybes? Miestas atsiveria ne kiekvienam, nes tyliu balsu byloja apie paprastus ir didingus dalykus. Nešūkaloja kaip turgaus prekijas, nesigiria savo vertybėmis − jis tik nori, kad palankiai nusiteikę keliauninkai viską sužinotų patys. Ir yra teisus.“(12)
Tikra palaima, kai žodis, turintis ritualinę reikšmę, kaip vertybė, laimės linkėjimas ar sėkmė, vidinis gėris, kaip džiaugsmas, paėmus gerą knygą, radus pagavią mintį ir pavykusį sprendimą, atskleidžia visą potyrių paletę. Šiais laikais kiekvienas palaimą supranta ir vertina savaip: pasirinkimo laisvė yra plati ir daugiaprasmė. Sørenas Kierkegaard’as disertacijoje „Apie ironijos sampratą, nuolatos atsižvelgiant į Sokratą“ (1841) rašė: „Nuobodulys – tai amžinybė be turinio, tai palaima be džiaugsmo, tai paviršutinė gelmė, tai alkanas sotulys.“(13) Pavargusiems nuo kalbos, amžiaus ir darbų, pasak Arvydo Šliogerio, „didžiausia palaima yra tylėti“.(14) Ieškantiems prasmės palaimą teikia ketvirtojo dešimtmečio Vilnius, taip ir likęs paslaptimi, vaikystės džiaugsmu su praeities šešėliais, nė kiek nepasiduodantis leidėjų savivalei.
Tik to norėjau, daugiau nieko. Senatvėje,
Kaip žilas Goethe, atsistoti prieš pasaulio veidą,
Ir pažinti jį, ir palyginti
Su kūriniu, kurs stovi lyg tvirtovė miško,
Ties kintančiom šviesų, trapių šešėlių upėm.
Tik to norėjau, daugiau nieko. Kas
Kaltas? Kas parėdė man atimti
Jaunystę ir brendimo amžių ir siaubu paženklino
Geriausius metus mano? Kas
Kaltas, kas gi kaltas, Dieve?
Galiu galvoti tik apie žvaigždėtą dangų,
Apie aukštus termitų pylimus.
Czesław Miłosz. „Piliečio rauda“ (15)
1. Dialogas apie Vilnių. Czesław Miłosz, Laiškas Tomui Venclovai. In: Czesławo Miłoszo Vilnius: tekstai ir fotografijos. Sudarė Margarita Matulytė. Vilnius: Apostrofa, 2012, p. 93.
2. Czesław Miłosz, Vilnius. In: Günter Grass, Czesław Miłosz, Wisława Szymborska, Tomas Venclova, Pokalbiai apie atminties ateitį. Sudarytojas Martin Wälde. Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 79.
3. Czesław Miłosz, Nobelio paskaita Švedijos mokslų akademijoje, Stokholmas, 1980 m. gruodžio 10 d. Iš lenkų kalbos vertė Algis ir Barbara Kalėdos. Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2001, p. 27, 29.
4. Ten pat, p. 29.
5. Czesław Miłosz, Vilnius, p. 79.
6. Ten pat, p. 81.
7. Maištingas Czesławo Miłoszo autoprotretas: Pokalbiai su Aleksandru Fiutu. Iš lenkų kalbos vertė Birutė Jonuškaitė. Vilnius: Alma littera, 1997, p. 91.
8. Ten pat, p. 93.
9. Richard de Bury, Philobiblon, arba Apie meilę knygoms. Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. CXXIII.
10. Søren Kierkegaard, Požiūrio taškas į mano autorinę veiklą: Tiesioginis pranešimas, ataskaita istorijai. Iš danų kalbos vertė Jolita Q. Pons. Vilnius: Baltos lankos, 2006, p. 11.
11. Algimantas Šindeikis, „Tomas Venclova apie Czeslawą Miloszą“, Veidas, Nr. 35, 2004 08 26 , http://www.veidas.lt/leidinys.nrfull/412f1d26d9a35 [2010 02 25]
12. Jan Bułhak, Vilniaus peizažas: fotografo kelionės. Iš lenkų kalbos vertė Stanislovas Žvirgždas. Vilnius: Vaga, 2006, p. 21–22.
13. Søren Kierkegaard, „Apie ironijos sampratą, nuolatos atsižvelgiant į Sokratą“ (II), http://aplinkkeliai.lt/vertimai/soren-kierkegaard-apie-ironijos-samprata-nuolatos-atsizvelgiant-i-sokrata-ii/ [2012-11-17].
14. Mano dievas yra šio pasaulio dievas: su filosofu Arvydu Šliogeriu kalbasi Augustinas Dainys, Šiaurės Atėnai, 2010-05-14, http://www.satenai.lt/?p=1905 [2012-11-17].
15. Czesławas Miłoszas, Piliečio rauda, iš lenkų kalbos išvertė Juozas Kėkštas, Aidai, 1953, Nr. 6, p. 248. http://www.kretingospranciskonai.lt/index.php?Itemid=108&catid=80:aidai&id=521:eslovo-miloo-poezija-qaiduoseq&option=com_content&view=article [2012-11-18]