Lietuviškame vertime („naujas pasaulis reikalauja naujų standartų“) pasimeta originalios žinios esmė – kad ne šiaip naujas pasaulis, o mūsų pasaulyje atsirandančios naujos normos reikalauja naujų standartų.

Klipo forma – kulinariškai tiksli. Regime dinamišką panoraminių ir stambaus plano kadrų kaitą. Klipas pritraukia ir išlaiko dėmesį, iškelia universaliai atpažįstamas temas – minios ryžtą sukilti prieš jėgos struktūras, gebėjimą įveikti kliūtis, sėkmingą darbo ir šeimos derinimą, susirūpinimą gamtosauga, technologinį progresą. Šiuo klipu būtų galima įtaigiai reklamuoti progresyvią politinę partiją, galbūt net drąsią šalį. Jei tik ne dviejų moterų bučinys, pasirodantis reklamoje gana netikėtai – ir vos vienai sekundei. Turbūt išvydus šį momentinį epizodą ne vienam kilo klausimas, ar iš tiesų TAI matėme?

Taigi, ką pamatėme? Arba paklausiu kitaip – kodėl tai, ką pamatėme, privertė sunerimti gana nedidelę šiaip homofobiška laikomos Lietuvos dalį ir nudžiuginio seksualinių mažumų teises Lietuvoje ginančių organizacijų atstovus?

Lina Žigelytė
Manau, jei aptariamoje reklamoje bučiuotųsi du vyrai (ir taip pat gražūs kaip apolonai bei pasitikintys savimi), naujas pasaulis su naujais standartais Lietuvos auditorijai atrodytų žymiai nepatogesnis.
Į antrąją pastarojo klausimo dalį atsakyti nesudėtinga. Klipe seksualinės mažumos tapo reklamos industrijos subjektais. Ne vietinio meno pasaulio inkliuzais, ne periodiškų groteskų žydruosiuose ekranuose personažais, o vartotojiškos kultūros dalimi – tos, kuri daugeliui Lietuvos gyventojų yra artima ir kasdieniška. Ta, kuri kaip ir mūsų prekybos centrai, yra visada šalia ir arčiau namų. Šiame klipe dvi besibučiuojančios moterys – tai ne šiaip už įelektrintos tvoros paupy, kažkur pogrindžio klube ar ant teatro scenos trauką viena kitai demonstruojančios moterys. Jų abipusis geismas toks pats realus kaip globalus atšilimas, antikapitalistų Graikijoje įtūžis, atleto su kojų protezais gebėjimas bėgti greičiau nei dauguma žmonių su kojomis.

Įsivaizduoti, kad eilinį kartą šias viena kitos atvirai geidžiančias moteris galime izoliuoti nuo savojo gyvenimo, kai jos bučiuojasi tiesiai priešais mus esančiame ekrane, dabar tiesiog sunkiau. Be to, jos bučiuojasi gražiai, o ir pačios yra gražios brandaus amžiaus moterys. Skandinaviška blondinė ir brunetė banguotais plaukais. Abi lieknos, lyg ir nuogos iki pusės, nes regime jų apnuogintus pečius. Bent viena iš jų tikrai pasidažiusi. Jos nepanašios į nepamylėtas, piktas, traumuotas, neprisižiūrinčias, neseksualias moteris – tą heteronormatyvioje sąmonėje įsišaknijusių fantasmagorijų spektrą, mėginantį paaiškinantį, kodėl moteris gali negeisti vyro (nes neva ji yra negeidžiama vyrų). Reklamoje matomos besibučiuojančios moterys paneigia negatyvius su lesbietėmis siejamus steoretipus. Galbūt vien dėl to sujudo tautininkai vyrai, suorganizavę „Facebook“ tinkle grupę, raginančią nesinaudoti „Danske Bank“ paslaugomis.

Manau, jei aptariamoje reklamoje bučiuotųsi du vyrai (ir taip pat gražūs kaip apolonai bei pasitikintys savimi), naujas pasaulis su naujais standartais Lietuvos auditorijai atrodytų žymiai nepatogesnis. Jei pastebėjote, Lietuvos homofobų neapykantą įkūnijančiuose plakatuose beveik be išimties vaizduojami ir įžeidinėjami gėjai. Jei reklamoje bučiuotųsi vyrai, ir „Facebook“ grupė būtų gausesnė. Dabar joje – vos virš 2000 narių.

Lina Žigelytė
Klipe seksualinės mažumos tapo reklamos industrijos subjektais. Ne vietinio meno pasaulio inkliuzais, ne periodiškų groteskų žydruosiuose ekranuose personažais, o vartotojiškos kultūros dalimi – tos, kuri daugeliui Lietuvos gyventojų yra artima ir kasdieniška.
Kurgi homofobiška visuomenė šįkart? Banaliai į šį klausimą būtų galima atsakyti taip – besibučiuojančios moterys yra klišinė heteroseksualus vyro erotinė fantazija, taigi jos nekelia tokio priešiškumo kaip besibučiuojantys vyrai. Tačiau ne tik dėl to į šią plačiai pasklidusią homoseksualumo reprezentaciją beveik nereaguota neigiamai, nors paprastai Lietuvoje etatiniai talibai su padidinamuoju stiklu ieško bet kokių homoseksualumo kibirkštėlių.

Didesnio priešiškumo nesulaukta ne dėl to, jog visuomenė tapo atviresnė seksualinėms mažumoms, nors esu įsitikinusi, kad aršiausi homofobai kovoje su tais, kuriems artimesnė tolerancija, laimi tik decibelais ir matomumu, bet ne gausa. Manau, reklamoje pateikiamas lesbiečių įvaizdis homofobams nesukėlė įprastų nepatogumų, nes šis įvaizdis yra apgaulingas. Besidžiaugiant tuo, jog pagaliau ir Lietuvoje išvydome seksualines mažumas ne tik kaip teisės į išlikimą reikalaujančią visuomenės grupę, šį reklaminį klipą reiktų vertinti nuosaikiau.

Pažvelkime į besibučiuojančias moteris darkart ir pamatysite, kad jų vaizdavimas labai skiriasi nuo klipe rodomų protestuojančių antikapitalistų, atleto su kojų protezais, parlamente su vaiku ant kelių balsuojančios moters, Tiananmenio aikštėje judančio šokėjo ir net darbuotojų daugiatūkstantiniame fabrike. Koks fonas už besibučiuojančių moterų? Jokio. Visi aukščiau išvardinti klipo personažai egzistuoja konkrečioje aplinkoje: atletą stebi stadiono minia, antikapitalistai protestuoja realioje erdvėje, šokėją stebi praeiviai ir net tamsoje sėdintis vaikas su planšetiniu kompiuteriu yra globalaus virtualaus pasaulio dalis.

Lina Žigelytė
Moterimis šokių projektuose ir jų reklamoje neseniai persirengę garsūs vyrai Vytautas Šapranauskas ir Algis Greitai eteryje atrodė kaip gerokai padauginę sudegusio cirko artistai ar blogiau nei moksleiviai Freddie Mercury mėgdžiojantys juokdariai. Šios metamorfozės ne tik nekelia viešose erdvėse įprasto pasipiktinimo seksualinėmis mažumomis, bet verčia auditorijas leipti juokais, nes jose seksualinė mažuma tampa apgailėtina parodija.
Besibučiuojančios moterys klipe egzistuoja tik pačios sau – izoliacijoje ir bevardėje erdvėje. Mums nekyla daugiau klausimų apie jas, nes bučinys turėtų visiškai paaiškinti jų tapatybes. Jos – tiesiog lesbietės, kurioms tereikia vienai kitos, todėl kiti jų norai, siekiai ar gebėjimai nebesvarbu. Jei tai – naujo pasaulio vizija, vargas jos dalimi norinčioms būti seksualinėms mažumoms (ir antikapitalistams, klipe virstantiems maišto egzotika ir panaudotiems perteikti žinią, kad naujų standartų pasaulis juos užgniauš dar efektyviau).

Nerimstantiems dėl galimai šiuo reklamos klipu skeidžiamos homoseksualumo propagandos nerimauti nedera, nes šios lesbietės atkartoja pastaruoju metu mūsų populariojoje kultūroje vis dažnėjantį mėginimą inkorporuoti ypač lesbietes į draugiško sugyvenimo vizijas. Pakanka prisiminti rudenį pasirodžiusį grupės „Biplan“ dainos „Plius/Minus (Viskas bus gerai)“ vaizdo klipą , kuriame jie pakvietė nusifilmuoti dvi aktyvias Lietuvos gėjų lygos nares ir suvaidinti lesbiečių porą (klipe yra dar dvi poros, bet heteroseksualios). Jei ne klipe naudojama diagrama, vaizduojanti kintantį meilės procentą rodomų porų santykiuose, išties net būtų sunku susigaudyti, jog šios dvi merginos nėra tiesiog draugės. Nors Lietuvos LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų, translyčių asmenų) forumuose buvo apsidžiaugta „Biplan“ muzikantų iniciatyva, vadinamosios lesbietės klipe tėra pigaus populiarumo besivaikantis priedėlis. Klipo pradžioje merginos nesikalbėdamos sėdi moderniai įrengtame bute. Vėl kelioms sekundėms (kitos dvi poros rodomos nuolat) jos pasirodo tik klipo pabaigoje – viena fotografuoja savo partnerę, o kita groja klavišiniais. Lesbiečių poros narės klipe net neprisiliečia viena prie kitos ir tikrai nesibučiuoja. Sociologai tokius seksualine prasme žiemojančius santykius vadina „lesbiečių mirties lova“.

Beje, Lietuvos populiariojoje kultūroje šiuo metu plintančios lesbietės nėra vieninteliai heteroseksualiuose santykiuose neišsitenkantys įvaizdžiai. Pastaruoju metu televizijose užderėjo ir moterimis persirengiančių vyrų, kurie vėlgi ypatingo homofobų dėmesio nesulaukia. Priežastis paprasta – moterimis šokių projektuose ir jų reklamoje neseniai persirengę garsūs vyrai Vytautas Šapranauskas ir Algis Greitai eteryje atrodė kaip gerokai padauginę sudegusio cirko artistai ar blogiau nei moksleiviai Freddie Mercury mėgdžiojantys juokdariai. Šios metamorfozės ne tik nekelia viešose erdvėse įprasto pasipiktinimo seksualinėmis mažumomis, bet verčia auditorijas leipti juokais, nes jose seksualinė mažuma tampa apgailėtina parodija.

Žinoma, minutės trukmės reklamos klipas apie naujo pasaulio naujus standartus ir jame rodomos besibučiuojančios moterys neparodijuoja lesbiečių. Bet nereikia apsigauti manant, kad šiame naujame pasaulyje įsitvirtinančios normos išties siūlo kažką naujo. Galų gale, klipas skirtas banko reklamai.