Ilgainiui Makbeto drama tapo dvasines vertybes prarandančio ir cinizmu jas pakeičiančio politiko simboliu. Kadangi Šekspyras, matyt, laikė save kultūringu anglu, nemalonią Makbeto istoriją perkėlė toliau nuo savo galingos tėvynės į miglotą, paslaptingą ir nesuvokiamą Škotiją.
Prieš gerą šimtą metų mažai kam žinomas prancūzas, lietuvių raštuose minimas kaip Alfredas Žari parašė siurrealistiškai absurdišką farsą „Karalius Ūbas“, kuriame visi atpažino Makbeto parodiją su kitų šekspyriškų dramų prieskoniais. Ūbas – tikras antiherojus: godus, gašlus, atgrasus, bailus ir galų gale – niekšingas, savosios Ūbienės gundomas grobia valdžią ir mėgaujasi galėdamas savo geidulių tenkinimui semtis iš senkančio valstybės iždo.
O, beje, kas tai per valstybė. Žari savo remarkose pažymi, kad veiksmas vyksta niekur, o jei norite konkretumo – kažkur buvusioje Abiejų tautų respublikoje, kažkur, matyt Lietuvoje, besistumdant su Rusijos kariauna... Kitaip tariant, Europa Ūbo sau nepriskiria – veiksmas vyksta kažkur toli, kur galimi tokie politikos absurdai, kokių prifarširuota prancūzo parodija, kurioje Lietuvos kunigaikščio titulas teikiamas už antiherojiškas niekšybes.
Galime pykti, galime juoktis, prisiminę įvairias Žečpospolitos Seimelių veiklos peripetijas, tačiau kultūringu save laikančio europiečio vaizdiniuose Lietuva – nesąmonių šalis. Kito prancūzo – Prospero Merimee – opusas „Lokys“, sugestionuojantis paslaptingą lokio ir žmogaus hibridą, taip pat nukelia skaitytoją ne į kokią Ispaniją (kaip to peties autoriaus „Karmen“), bet į Lietuvą, šalį, kur patys netikėčiausi dalykai galimi. Kažkada respektabilus Briuselio laikraštis Lietuvos Prezidentą vadino tiesiog paukščiažmogiu... Palikime nuošalyje dar „aštriadančius lietuvius“ ir kitus antilietuviškus niekalus, bet susimąstykime, ar tikrai Karalius Ūbas toks jau didelis paskvilis, kaip galėtų pasirodyti?
Daugelio pasaulio šalių vadovai supranta, kad valstybė yra žmonių bendrija, kurioje gyvena įvairūs – gaminantys ir kuriantys, augantys ir senstantys žmonės, išradingi ir patingintys. Valstybė yra bendrija, kuriai reikia ir viešus finansus gaminančių, ir naudojančių, kuriai reikia ir gynybos, ir kultūros rėmimo. Karalius Ūbas niekaip nebūtų priimtas į normalių valstybių vadovų būrį, nes jam rūpėjo tik vienas dalykas – kaip padauginti valstybės pinigus ir juos panaudoti sau.
Valdančioji koalicija Lietuvoje ministerijas suskirstė ne pagal tai, kiek jų reikia valstybės piliečiams, o pagal savaip surastą pelningumo koeficientą. Atsakomybės sferos tarp partijų suskirstytos pagal ministerijų pinigingumo kriterijų. Jei valstybė būtų pelno siekiantis UAB’as, gal ir natūraliai atrodytu vaizdelis, kad pelnas dalinimas pagal turimų akcijų skaičių, tačiau Lietuvos Respublika (net jei kam ir atrodo) nėra akcinė bendrovė, o ministerijos pačios savaime – ne firmelės. Bet pažiūra į jas Lietuvoje atrodo būsianti labai ūbiška... į kieno pusę pasisuks ūbiškasis „finansų kuinas“? Jei kas ir mano, kad Europa sukurta didžiųjų filosofų mąstymo pagrindu, tegu mano kitaip. Besidalijantieji ministerijas ir ieškantys ministrų arba mano, kad jokie „kantai” nebėra reikšmingi, arba filosofijos neskaitė iš viso. Gražios jiems, kuriantiems klasikinę Europą, dienos...
Ne mažiau ūbiškai atrodo ir Seimo nariai, aiškinantys, kad kiekviename įstatyme ir nutarime turi būti paaiškinta, kokia iš jo nauda „paprastiems“ žmonėms? Paprastieji ne tik neskaitė Emanuelio Kanto, jie neskaitė ir Konstitucijos. Ar tikrai reikia juos už tai girti? Mielas skaitytojau, paaiškinki seimūnams iš Darbo partijos, kokia tau, mielasis, nauda iš Konstitucijos, Kelių eismo taisyklių... Greičiausia sužinosi, kad nauda – tai Seimo nario vieta žaisti valstybės valdymą...
Aišku, kad įstatymas turi tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai. Tačiau ūbiška įstatymo traktuotė sako, įstatymas reikalingas ne kaip tvarkos elementas, o kaip tą dieną, tuo kartu ir tam tikslui panaudojamas instrumentas. Ką čia įstatymas – juk yra draugų būrelis, kuris sutarė, ir tiek – nereikia čia jokių įstatymų. Nesilaikoma net nerašytų įstatymų, ką čia laikysiesi džentelmeniškų susitarimų.
Jei kažkam (išgalvotam „paprastam žmogui“) naudinga, net ir Gražulis gali rūpintis etika, įtariami kriminalais vadovauti Lietuvos „moraliniam autoritetui“ ... Jei kažkam reikia individualaus bizniuko su Rusija, kodėl gi nepadarius santykių „perkrovimo“. Tiksliau – ūbiško sprendimo: kur lengvi pinigai, ten ir... mes. Planas – grėblys rizikingas, jau kelis kartus istorijoje pasibaigęs tragedija, tačiau kartojamas, lyg kažkoks nežemiškas istorijos mokytojas būtų palikęs lietuvius antramečiauti... Arba tai jau bendriniu žodžiu tapusi graikiškoji pagunda – šiandien pasimėgaukime gyvenimu, o ryt – kas bus, tas bus...
Jau chrestomatiniu anekdotu tapo tai, kad ėjimas į valdžią reiškia tik tiek, kad valstybę reikia imti kaip savo ūkį ir paversti sava bendrija. Tai, beje, ne toks jau mažas ūkis, generuojantis per 100 milijardų litų kasmet. Ūkis geras, bet balsavusieji už ūkio perdavimą „svajukui“ gal net nesuvokė, kad sąžiningo biznio pasaulyje ne itin mėgiamam Ūbui perduoda visą valstybę? Karalius Ūbas neturi politinės frakcijos ar nuostatų. Jei reikia išnaudoti liberalų internacionalo naivumą, jis –liberalas, jei reikia išnaudoti socialistinį valdžios ilgesį, jis – kairysis. Politologai jaudinasi, kas kelių valdančiosios koalicijos partnerių tvirtai negalima priskirti kairiajai, dešiniajai ar centrui. Negalima, ir nereikia... Ūbas neturi politikos. Jų programos – ne tik baisaus skonio ideologinė košė, bet ir logiškai vienas kitam prieštaraujančių teiginių kratiniai, reiškiantys tik viena – būti karaliaus Ūbo reinkarnacija. Jei ne Ūbas ar „karalaitis Ožislovas“ valdžioje, koalicijos nėra...
Koks bus Lietuvos statusas, nesvarbu, nes balsavusieji už Ūbą, ar pardavusieji sąžinę kelis kartus pigiau nei trisdešimt sidabrinių apie jokias ten sąžines negalvoja. Trečioji respublika, tvirta ranka, ar tvirti pinigai? Koks skirtumas? Hitlerio stiliaus simbolika ir kalbantis Musolinio veidas, kaip antrojo patiekalo lėkštė. Musolinis labai mėgo frazę: „kiekvienam sąžiningai ir gerai dirbančiam žmogui teisingą, normalų, garbės ir orumo nežeminantį uždarbį“. Pinigų nėra, bet šūkis balsų pardavėjams patiks. Tegyvuoja toks karalius! Programos skelbia, kad mokyklose nebus filosofijos ir matematikos, nes tai per sunku lietuviškam protui. Tačiau atsiras „vadyba už nosies“, „brauken inglišššš“ ir skaičiavimas iki 1509. Toliau nereikia, nes viskas ūbiškai gerai – ištikimasis Ūbo paskirtasis Lietuvos Didysis kunigaikštis lietuviškai besivadinantis kaip Bordeliūras Lietuvą su visu pretendentu į sostą, jaunuoju Ožislovu, parduos ir vėl nupirks...
Alfredas Jarri (europietiškai) apie karalių Ūbą parašė visą trilogiją, numanydamas, kad Ūbui teks bėgti iš savo šalies, o po to ir gėdingi mirti. Lietuviškieji Ūbai tai nujaučia, bet žino, kad bėdos ateis dar negreitai, tad šiandien galima pasiūbauti. Kaip sakė -ienė: „Grobkit finansus ir lakit, kol mirtinai nusilaksit, tokia Finansų meistro laimė. Tokia Finansų meistro laimė...“. Ar galima Lietuvoje dar ką grobti? Koalicijos pasirengimas rodo, kad yra... Ech tos mylimosios... visokiais vardais vadinamos, esamos ir jau buvusios... nereikia apie jus kalbėti viešai, ką taip pat mėgsta Ūbo rėmėjai... Ateis supratimas, kad taupyti pinigus, o ne juos prašvilpti, gyventi Lietuvoje, o ne iš jos bėgti yra didesnė laimė... Didžiausia tada, kai mūsų nevadins keistais europiečiais. Vadins normaliais... Dėl to vertėjo pergyventi krizes ir suprasti, kas kaip valgoma....