Pirmas žaibas trenkė, kai anonsuota „Paskutinės instancijos“ laida apie prezidentę Dalią Grybauskaitę, lapkričio 22 d., užuot pasirodžiusi eteryje, buvo nugrūsta į archyvą, antras, - kai TV3 nutraukė sutartį su R.Janutiene. Jos nuomone, sąlyga, pagal kurią nutraukta sutartis, pritaikyta „selektyviai“.
Ar minėtos laidos pakasynos yra tik išimtinai vidinis įmonės reikalas? Ar TV3 sprendimo auka tapo tik išimtinai R.Janutienė? Ar ant atnašavimo aukuro nebuvo paaukota ir kai kas daugiau, būtent nekvestionuojama visuomenės teisė žinoti tiesą apie pirmąją Lietuvos ledi?
Pavėluotas TV3 bosų praregėjimas
TV3 bosai tikino, esą laida pažeidė įmonėje galiojantį etikos kodeksą ir kaip visuma turėjo „per daug netikslumų“. Žinoma, į vulgarų skonį besiorientuojanti ir tendencinga R.Janutienė nekuria šedevrų. Vis dėlto kyla pagrįstų abejonių, ar toks aiškinimas nėra tipiškas įtartino poelgio dangstymas tariamai racionaliais ir protingais motyvais. Juolab, kad TV3 yra vienas iš tų televizijos kanalų, kurie buvo besąlygiškai suteikę eterį Garliavos košmaro dvasiniams lyderiams.
Jau esu rašęs, kad tokių patentuotų ir žmogaus protą įžeidžiančių kvailysčių užteršta atmosfera iškart ir neišvengiamai „pakvimpa” prie kanalizacijos neprijungto viešojo tualeto ir chloro dvoku. Tačiau jautrieji TV3 bosai dėl tokių etikos kodekso jau net ne pažeidimų, bet sunkių nusikaltimų liko visiškai abejingi. Ir štai dabar, netikėtai praregėję ir sužaidę dvigubų moralės standartų korta, jie įvykdė dvasinio apsivalymo akciją. Tik neaišku, nuoširdžią ar veidmainišką?
Visuomenės teisė žinoti
Visuotinai pripažįstama - kas neleistina privataus, tas leistina viešojo asmens atžvilgiu. Tai anaiptol yra ne dvigubų moralės standartų sindromas, o būdas patenkinti natūralų visuomenės savisaugos instinktą. Jį lemia tai, kad politikai įtakingą padėtį sociumo hierarchijos piramidėje užima dėl visuomenės dėmesio ir palankumo jiems, o jų poelgiai ir sprendimai yra reikšmingi socialinei ir politinei visuomenės raidai.
Politikai, ypač užimantys atsakingus postus, yra tarsi lėktuvo keleiviai, kurie saugumo interesais turi būti patikrinti metalo detektoriumi, o prireikus, peršviesti ir apieškoti. Visuomenė, suteikdama savo aukštiems tarnams pasitikėjimo kreditą, tikisi iš jų protingų rezultatų ir racionalios veiklos viešojo intereso naudai, todėl turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti apie juos neišvengiamai būtiną informaciją.
Savo ruožtu pirmąją Lietuvos ledi apibūdinantys biografiniai faktai atskleidžia jos charakterio ir vidinio pasaulio savybes. Jos svarbios ir iškalbingos ta prasme, kad žmogus šiandien elgiasi taip, kaip jis elgėsi vakar, o rytoj elgsis taip, kaip elgėsi šiandien. Taigi, visuomenė suinteresuota žinoti, kokie yra politiko, kuris priima tautai reikšmingus sprendimus, elgsenos dėsningumai bei veiklos motyvacija.
Kartu žmonės ne mašinos. Pirmoji homo sapiens reakcija apie jo asmenybės vertinimą yra ne protinė ar funkcinė (girdi, taip reikia), o emocinė. Taip reaguoja paprastas pilietis, taip reaguoja politikas ir Respublikos Prezidentas. Kita vertus, ta aplinkybė, kad visuomenė turi svarią priežastį žinoti apie politikus kur kas daugiau nei apie paprastus mirtinguosius, įpareigoja politikus atsiverti ir nelaikyti savo biografijos valstybine paslaptimi.
Teisė žinoti. Kokia apimtimi?
Vaikai nepasirenka tėvų. Vaikai neatsako už tėvus. Kitas dalykas, kad vaikai turi pagrindą didžiuotis savo tėvais ir juos mylėti bei gerbti arba neturi tokio pagrindo. Paprastas mirtingasis laisvas pasirinkti, ar jo tėvai kitiems yra atvira ar uždara tema. Tačiau politikas, nesvarbu, koks jo požiūris į savo tėvus, negali ignoruoti paprastos tiesos. Visuomenė turi teisę žinoti genealoginį medį to, kam ji patikėjo svarbiausių valstybės ir tautos klausimų sprendimą.
Dėl tos priežasties išankstinis informacijos draudimas, nesvarbu, kas būtų tokio draudimo iniciatorius ir kokiais motyvais tai nebūtų grindžiama, yra laikoma cenzūra. Žodžio laisvę varžančia ir neteisėta cenzūra. Kitas dalykas, kad viešasis asmuo gali ginti savo interesus teisinėmis priemonėmis, jeigu autorius ar transliuotojas paskelbė jo garbę bei orumą žeminančią ir tikrovės neatitinkančią informaciją. Tačiau po, o ne prieš. Preventyvios priemonės ir yra ne kas kita kaip cenzūra.
Kadangi mes gyvename posovietinėje erdvėje, tai visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti tokį svarbų politikų praeities faktą, koks buvo jų santykis su Komunistų partija. Jeigu politikas yra atviras kaip per išpažintį arba jo gyvenimas yra taip plačiai žinomas, kad nėra jokio pagrindo narystę kompartijoje ir veiklos jos gretose pobūdį nuslėpti, tai praeities šleifas vargu ar gali būti laikomas pirmaprade ir neišdeginama nuodėme.
Kartu visuomenės poreikis žinoti apie prezidentės praeitį turi būti tenkinamas remiantis ne dozuota, filtruota ir kryptingai apdorota, o pakankamai išsamia informacija. Akivaizdu, išskyrus tai, kas priklauso tik išimtinai šalies vadovės privataus gyvenimo sričiai ir nėra afišavimo, nesveiko smalsumo bei žingeidumo tenkinimo dalykas. Šiurkščiai kalbant, išskyrus tai, kas yra aptarinėjimo dalykas turguje, smuklėje ar tamsioje tarpuvartėje.
Kiek kitaip vertintinas toks svarbus politinių lyderių gyvenimo elementas, kaip visuomenėje vyraujančių moralinių nuostatų neatitinkantis lytinis gyvenimas. Jis skirtinguose šalyse vertinamas skirtingai, todėl gatavų receptų nėra. Jungtinėse Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje sensacija laikomas faktas, kad ministras ar prezidentas turi meilužę. Prancūzijoje priešingai, - sensacija laikoma tai, kad ministras ar prezidentas neturi meilužės.
Svarbu ne tai, ar anglosaksų šalyse tokį požiūrį lemia puritoniška moralė, o Prancūzijoje istoriškai susiklostęs ironiškas galų požiūris į adjulterio problemas. Svarbu tai, kad minėtose valstybėse yra išsikristalizavę politikų seksualinės elgsenos moralinio vertinimo kriterijai. Kadangi Lietuvoje tokie kriterijai nėra nusistovėję, todėl minėtas gyvenimas, lygiai kaip ir politinių lyderių seksualinė orientacija yra ta išimtis, kuri gali būti laikoma tabu. Tiesa, gali būti ir nelaikoma. Iš esmės tai susitarimo klausimas.
Padėtis įpareigoja būti pakančiam. Aukšta padėtis įpareigoja laikytis aukštų pakantumo standartų. Ir, atvirkščiai, laikymasis taktikos blokuoti paskelbimą tos informacijos, kuri netenkina prezidentės lūkesčių, gali duoti rezultatą priešingą lauktajam, pavyzdžiui, pakurstyti apkalbas, išprovokuoti negatyvios informacijos pliūpsnį viešoje erdvėje. Tuo tarpu paviešinimas to, ką Vakarų pasaulyje priimta paviešinti, gali išsklaidyti nežinios sutemas ir užkirsti kelią bet kokioms spekuliacijoms, paskaloms ir insinuacijoms šia tema.