Taip būsimo premjero Algirdo Butkevičiaus kandidatų į ministrus sąraše, pateiktame Prezidentei elektroniniu laišku, žaibiškai atsirado linksmo ir anglų kalbą mokančio etiketo žinovo ir žurnalisto pavardė, įnešusi sumaišties visuomenėje.
Tokio cirko Lietuvoje dar nebuvo – tokia buvo pirmoji mintis, šovusi į galvą perskaičius interviu pavadinimą „Tegu politikai man ne... proto“ ir nekuklius pasvarstymus apie tai, kad jis galintis dirbti nors ir komunistams. Žmogui – pora dienų šlovės, o visuomenei – skambus antausis – šekit! Pasitikėjot mumis, pasitikėjot mūsų šūkiu „Mes žinome, kaip“? Šekit! Prašom jums kultūros ministrą – anglų kalbą mokantis, ko daugiau reikia? Mums reikia linksmo žmogaus, nes kultūra turi linksminti žmones.
Šekit! Mes žinome, ko reikia! Beje, ši kandidatūra atsirado būtent kitą dieną po to, kai grupė Lietuvos meno žmonių išplatino kreipimąsi į valstybės prezidentę Dalią Grybauskaitę, Seimo pirmininką Vydą Gedvilą ir paskirtąjį Ministrą pirmininką Algirdą Butkevičių, siekdami atkreipti dėmesį į nacionalinės kultūros politikos svarbą ir jai vadovausiančio kultūros ministro kompetenciją. Tai buvo lyg skambus antausis ne tik kultūros žmonėms, ne tik kreipimąsi pasirašiusiems, iš kurių praktiškai vos ne kiekvienas pasirašęs pagal savo kompetenciją galėtų būti vertas jeigu ne kultūros ministro, tai bent viceministro posto.
Tai buvo ir skambus antausis ir Algirdui Butkevičiui – skubotai išsiuntęs kandidatų sąrašą, socialdemokratų lyderis vėliau pareiškė, kad nepritaria kultūros ministro kandidatūrai. Matyti, kad Algirdas Butkevičius - sąžiningas ir padorus žmogus, bet jo žmogiškumas gali atsisukti prieš jį patį. Jis - komandos žmogus, jis pasitiki tais, kurie jį supa, tačiau ta komanda jį pastatė į nepatogią padėtį. Jei keliaraiščiais ir skambiais pareiškimais išgarsėjusiojo pavardę jam būtų pasiūlę patarėjai – būtų aišku, kad tokius reikia vyti lauk. Tačiau kur vyti koalicijos partnerį?
Dar prieš savaitę susitikime su Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcija Seime paskirtasis premjeras, kuomet uždaviau jam klausimą, kas bus kultūros ministru, pažadėjo, kad kol kas kandidatūra neaiški, tačiau dėl šio posto bus konsultuojamasi su kultūros bendruomene. To, žinoma, nebuvo – labai gaila. Kiekviena partija turi turėti savo programines nuostatas ir komitetus. Jei socialdemokratams būtų atitekęs kultūros ministro portfelis, jis būtų patikėtas kultūros komiteto pirmininkui kompozitoriui Faustui Latėnui. O ar kada apie kultūrą yra kalbėjusi Darbo partija? Deja, neteko girdėti apie ją diskutuojant kaip apie politikos dalį. Todėl ir atsitiko tai, kas atsitiko. Ir kas dabar iš kompetentingų kultūros žmonių po tokio cirko dėl kultūros ministro portfelio ryšis vadovauti ministerijai, kai Viktoras Uspaskichas viešai davė suprasti, kad ši ministerija jam – lyg šuniui penkta koja? Dar dėl linksmumo apauta kojine su keliaraiščiu.
Kaip sakė buvęs kultūros ministras Arūnas Gelūnas, ši pareigybė nėra tik „dekoratyvinė pozicija“. Ir kaip pranašiškai skamba interviu „Verslo žinioms“ šių metų spalio 12-ąją išsakytos jo mintys: „Kai kurių Seimo narių apeliacija į numanomą rinkėją ir jo numanomą mentalitetą kelia liūdesį. Atrodytų, tokia retorika ir toks elgesys negalėtų kelti susižavėjimo. Bet jis kelia ir pelno politinių taškų. Kalbame čia ne apie konkrečių asmenų išsilavinimo, padorumo ir kultūros bendrąja prasme lygį, bet apie visos visuomenės dvasinę sveikatą, dvasinį lygį, lūkesčius, apie tai, ar jie atlaidūs, tolerantiški, ar atradę gerumą savo gyvenime. Ar jaučia tik pyktį, apmaudą, norą suvesti sąskaitas. Visa ši įtampa tokiais kriziniais momentais kaip šis atsiskleidžia, ir pamatome tokį netikėtą savo visuomenės veidą“.
Šiame Seime priklausau opozicinei frakcijai – tad dažnas pamanys, kad šiuo tekstu ir aš noriu suvesti sąskaitas. Deja, ne. Esu nepriklausomas, už manęs nestovi jokia jėga – aš pats priklausau frakcijai, kurioje noriu būti – esu frakcijos, Seimo narys, išrinktas rinkėjų tos politinės jėgos sąraše, kuria pasitikiu. Didžioji politinė dauguma skelbiasi, kad atstovauja rinkėjams, tačiau rinkėjai visų pirma pasirinko socialdemokratus, Tėvynės sąjungą ir tik toliau – Darbo partiją, „Tvarkos ir teisingumo“ partiją, Liberalų sąjūdį ir kitus.
Dabar valdančioji koalicija traktuoja, kad mes esam pralaimėję, tad mes turime sėdėti po šluota ir klausyt jų. Lygiai tas pats, beje, buvo ir ankstesnėse kadencijose. Grynai žmogiškai rinkėjui sunku suvokti koalicijos sudarymo būtinybę – matematinės taisyklės iškreipia demokratiją. Matematinės taisyklės galioja ir ministerijų dalybose – jos išdėliotos tarsi kortos, įvardintos balais proporcingai pagal disponuojamų pinigų kiekį. Kultūros ministerija mažiausiai vertinama ne tik pas mus – net kai kuriose senosios demokratijos Europos šalyse kultūros ministrai pagal įtaką yra paskutinėje vietoje. Tad ką pasakė Algirdui Butkevičiui ir visai mūsų tautai Viktoras Uspaskichas, pasiūlęs į ministro postą Giedrių Drukteinį, išrėžusį „tegu politikai man ne... proto“? Tą patį. Tik adresatas – ne politikai, o būtent Algirdas Butkevičius. Ir visa Lietuva. Nesvarbu, už ką balsavę – balsavę už socialdemokratus, už konservatorius, už „Drąsos kelią“ ar Liberalų sąjūdį, už rinkimų laimėtojus ir pralaimėjusius.
Kodėl po to, kas įvyko, mes visi turėtume suklusti? Postų dalybose Kultūros ministerija gali būti įvertinta nors ir nuliu balų pagal svarbumą – manau, pusė jūsų ir daugiau, skaitančių šį tekstą, prisipažins, kad kultūra jiems visai nerūpi ir jie niekada gyvenime nebuvo jos vartotojais – nesilankė jokiame rimtosios muzikos koncerte, nežino, kur yra Operos teatras, nė karto nebuvo muziejuje, biblioteką aplenkia pagarbiu atstumu po to, kai atsirado internetas, žodis „paveldas“, matyt, yra tik patogesnis „senelės palikimo“ sinonimas... Tačiau kultūra yra ne tik tai. Britų antropologas Edwardas Burnettas Tayloras dar 1871 metais suformulavo tokį kultūros apibrėžimą: „Kultūra plačiausia jos etnografine prasme yra visuma, kuri apima žinias, tikėjimą, meną, moralę, įstatymus, papročius ir visa kita, ką žmogus įgijo būdamas visuomenės dalimi“. Kultūros ministerijos reguliavimo sritys yra daug siauresnės, tačiau mūsų tautos identiteto išsaugojimo, moraline prasme šiandieninėje situacijoje – tai pati svarbiausia ministerija.
Ir ne tik todėl, kad būsimo pirmininkavimo Europos Sąjungoje metu pristatysime savo šalį ir per kultūrą. Ją jau seniai pristatė Eimuntas Nekrošius, Juozas Budraitis, Violeta Urmana, Gintaras Rinkevičius, Juozas Domarkas, begalė kitų talentingų dailininkų, teatralų, literatų, poetų, šokio meistrų. Mūsų šalis savo talentingais menininkais yra žinoma visame pasaulyje. Ne tik kriminaliniais nusikaltimais ir sporto pasiekimais esam garsūs – kiekvienas iš informacijos lavinos atsirenka tai, kas jam įdomiausia, aktualiausia, ir vargu ar kiekvienas maskvietis išvardintų žymiausius lietuvių nusikaltėlius – pirmoji mintis, kuri jam šautų į galvą, kai reiktų įvardinti kokį žymų lietuvį, turbūt būtų Vytautas Landsbergis, Donatas Banionis, Rimas Tuminas ar Eimuntas Nekrošius.
Sąjūdžio laikais profesorius Vytautas Landsbergis savo idėjomis užkrėtė nemažai menininkų, kultūros žmonių. Pirmajame Seime buvo šitiek su kultūra ir švietimu susijusių žmonių! Pats Sąjūdis prasidėjo nuo fizikų (kurių lig šiol yra kiekvienoje partijoje) ir nuo kultūrininkų. Tačiau pastarieji išsisklaidė kaip dūmas, arba juos sugėrė baisi politinė rutina. Tai - kaip kažkoks gyvas organizmas, viską sugerianti neigiamos energijos jėga. Švietimo ministrui nebūtina turėti nieko bendro su švietimu, kultūros ministrui pakanka būti tik linksmam. Negi kompetencijos nebemadingos? O beveik tris kartus už Lietuvą didesnėje Austrijoje yra viena - Švietimo, mokslo ir kultūros ministerija. Normalioje demokratinėje šalyje yra aišku, kad švietimas neatsiejamas nuo kultūros, kultūra – nuo švietimo, visos šios trys sritys yra susijusios tarpusavyje tampriais ryšiais. Ar būtų galima įsivaizduoti, ką Darbo partija deleguotų į šią misterija, jei neranda normalaus kandidato į kultūros ministro postą? Tiesa, partijos lyderis žada jų dešimt, viena už kitą turbūt geresnių, jei tik šįryt neiškeis Kultūros ministerijos į Ūkio.
Taigi arba ta grupė žmonių, kuriai patikėta surasti kultūros ministrą, nesuvokia, ką daro, nes jie yra neprofesionalai (nors ir sakę „Mes žinome kaip“) , arba jie tyčiojasi iš Lietuvos valstybės – ne tik iš Lietuvos kultūros bendruomenės. Jei kultūros ministras turi būti linksmas – kas tai? Pasityčiojimas ar nesusivokimas, kas tai yra? Kuri blogybė yra didesnė?
Būsimas kultūros ministras bus deleguotas Darbo partijos, tačiau dar nereiškia, kad jis jai vadovaus – pagal valdančiųjų susitarimą viceministrų pareigybes pasidalins kitų partijų atstovai. Taigi ir suradus ministrą, vadovavimo ministerijai klausimas dar nebus išspręstas. Be to, nuo Naujųjų turi pradėti veikti prieštaringai kultūros visuomenėje vertinamas Kultūros tarybos įstatymas, taigi naujasis ministras turės skirti būsimą Tarybos pirmininką. Didžiąją dalį kultūrai skiriamų asignavimų skirstys būtent Kultūros taryba, tad tie, kurie „žino kaip“, kultūros ministro poste norėtų matyti tiesiog linksmą žmogų. O jau tarybos pirmininkas turės būti tas žmogus, kuris „žino, kaip“.
Tačiau kultūra yra ne tik balai ir pinigai ir linksmumas. Kultūra yra tai, ką įgijo žmogus, būdamas visuomenės dalimi. Argi mes įgijome tik balus ir pinigus? Taigi moraline prasme Kultūros ministerija mūsų tautai po šių rinkimų yra tarsi simbolis, kuris buvo ciniškai paniekintas tų, kurie žino, kaip.