Nuo šiol Palestinos atstovas sėdės šalia Vatikano atstovo, kuris turi tą patį statusą. Tokios yra buvę 16 valstybių, tarp jų – ir Šveicarija nuo 1948 m. iki 2002 m., kada įstojo tikrąja nare. Šis statusas suteikiamas tik suverenioms valstybėms, ir jis yra labai svarbus žingsnis Palestinai įtvirtinant savo valstybingumą. Iki šiol Palestinos Išsivadavimo Judėjimas turėjo „pastovaus stebėtojo“ statusą.

Pernai rudenį Palestina kreipėsi dėl narystės JT. Tam reikėjo gauti 9 balsų pritarimą Saugumo Taryboje, kurią sudaro 15 valstybių. Tiek balsų surinkti nepavyko, o JAV įspėjo, jog bet kuriuo atveju pasinaudos veto teise. Šiemet Palestinos prezidentas kiek nuleido kartelę, ir užteko daugumos Generalinėje Asamblėjoje, o veto teisė neveikė. Iš 193 JT valstybių „už“ balsavo 138, „prieš“ 9, o 41 susilaikė.

Prieš buvo Izraelis ir JAV su kaimyne Kanada, Europą atstovavo tik Čekija, išreikšdama savo užsienio reikalų ministro Karelo Schwarzenbergo nuostatas, dar prisijungė Panama ir keturios salų valstybės: Maršalų salos, Mikronezija, Palau, Nauru. Pastaroji yra pripažinusi Rusijos okupuotas Gruzijos teritorijas Pietų Osetiją ir Abchaziją valstybėmis.

Ramūnas Bogdanas
Lietuva galėjo parodyti daugiau palankumo skriaudžiamai tautai jei ne pačiu balsavimu, tai bent jau viešai iškeltomis sąlygomis, kurios leistų Lietuvai balsuoti „taip“.
2012 m. vyko balsavimas dėl Palestinos narystės kultūrinėje JT organizacijoje UNESCO. Lietuva tąsyk balsavo „prieš“, ir motyvai, kuriuos dėstė užsienio reikalų ministerija, buvo tik tuščios klišės apie derybų procesą, kuris iš tikrųjų nevyko dėl Izraelio kaltės. Tačiau Palestina buvo priimta, o ministras Audronius Ažubalis keistai didžiavosi, likęs 13 „prieš“ buvusių valstybių mažumoje.
Palyginus balsavimą dėl UNESCO ir JT matosi, kaip keičiasi Europos pozicija Palestinos klausimu. Per vienerius metus savo poziciją iš „susilaikė“ į „taip“ pakeitė penkios valstybės: Italija, Danija, Portugalija, Šveicarija ir Gruzija. Iš „ne“ į „susilaikė“ pasikeitė trys valstybės: Vokietija, Olandija ir Lietuva.

Vietoj pernai „ne“ Paryžiuje „taip“ Niujorke šiemet balsavo Švedija.

Tai yra rimtas signalas Izraeliui, kad Europa darosi vis palankesnė Palestinos diplomatijos atžvilgiu, matydama Izraelio nenorą iš tikrųjų sėstis prie derybų stalo. Dar 1993 m. buvo pasiekti Oslo susitarimai tarpininkaujant JAV prezidentui Bilui Klintonui per Jasiro Arafato ir Ichako Rabino derybas, už kuriuos šie gavo Nobelio taikos premiją. Palestinos Išsivadavimo Judėjimas ir Izraelis pripažino vienas kitą. Antras Oslo susitarimų raundas įvyko 1996 m. Šiandieninis susitarimų rezultatas yra toks, kad palestiniečiai ir toliau stumiami iš C zonos, kuri sudaro 60 proc. Vakarų Kranto, o derybos nevyksta.

Paskutinį kartą jos nutrūko 2010 m., kada Izraelis atsisakė pratęsti moratoriumą statyboms palestiniečių žemėse. Pagal Ženevos konvenciją yra draudžiamas prievartinis okupuotų teritorijų apgyvendinimas kolonistais. Nė viena valstybė nėra sulaukusi tiek smerkiančių JT rezoliucijų, kaip Izraelis.

Prezidentas Barakas Obama 2009 m. ragino Izraelį užšaldyti statybas ir paskelbė JAV poziciją, kad taikos sutarties pagrindas turi būti sienos iki 1967 karo. 2010 rugsėjį jis paragino derybas baigti per metus. Nežiūrint to, proveržis neįvyko. Deryboms tarpininkauti sukurtas Vidurio Rytų Kvartetas (JAV, ES, JT, Rusija) 2011 rugsėjo 23 d. nurodė pasiekti susitarimą ne vėliau kaip iki 2012 pabaigos. Metai į pabaigą, derybų nėra. Paskutinės naujienos – aštuonių dienų Izraelio karinė operacija prieš Gazos ruožą.

Vakarų Krantą kontroliuoja nuosaikesnė partija „Fatah“ ir jos atstovas prezidentas Machmudas Abasas. Gazos ruožą valdo „Hamas“, kilęs iš „Musulmonų brolijos“, kuri dabar paėmusi valdžią Egipte. Turkijos premjeras Erdoganas „Hamas“ vadina savo mažaisiais broliais. Pagrindinis jų rėmėjas yra Iranas, pastaruoju metu kontrabandiniais keliais apginklavęs „Hamas“ raketomis Fadžr 5, skriejančiomis iki 75 km. Žinant Izraelio dydį, tai didžiulė grėsmė žydų saugumui.

Iranui reikėjo atitraukti pasaulio dėmesį nuo savo sąjungininko Bašaro Asado veiksmų Sirijoje. Ten vykdomi nusikaltimai prieš gyventojus dabar slepiami net atjungus internetinį Sirijos ryšį su pasauliu. Žudynių Sirijoje priedanga tapo Gaza.

Ramūnas Bogdanas
Pagal Ženevos konvenciją yra draudžiamas prievartinis okupuotų teritorijų apgyvendinimas kolonistais. Nė viena valstybė nėra sulaukusi tiek smerkiančių JT rezoliucijų, kaip Izraelis.
Mainais už Irano paramą „Hamas“ vadas Gazoje Izmailas Hanija suintensyvino Izraelio apšaudymą lapkričio pradžioje. Po trijų dienų Izraelis pradėjo karinę operaciją „Debesų stulpas“, sunaikindamas karinį „Hamas“ vadą Achmadą Džabri. Karinė žydų žvalgyba turėjo taikinių banką, ir karinės oro pajėgos bei raketos atakavo pagal jį. Tai ryšių mazgai, štabai, tuneliai, raketų aikštelės. Po keturių dienų bankas baigėsi. Reikėjo arba liautis, arba pereiti į sausumos operacijos fazę. Izraelis paskelbė ultimatumą nutraukti ugnį per 36 valandas, vėliau dar pratęsė laiką 24 valandoms, ir galiausiai buvo pasiektos paliaubos. Izraelio gynybos ministro Jehudo Barako koncepcija tokia: kuo galingesnis smūgis, tuo ilgesnis ramybės laikotarpis po jo. Premjeras Benjaminas Netanjahu, 2009 kritikavęs tuometinę vyriausybę ir žadėjęs sunaikinti „Hamas“, dabar jokių galutinių tikslų viešai neapibrėžia.

Tai buvo išbandymas naujajam Egipto prezidentui, ir pasirodė, kad net „Musulmonų brolijos“ vadovaujama didžiausia regiono valstybė gali likti taikos tarpininke, nors Iranui būtų labai naudinga Izraelio ir Egipto priešprieša, už kurios kurstymą daugiausiai kenčia palestiniečiai.

Irano spauda džiūgaudama skelbė ugnies nutraukimą Izraelio silpnybės ženklu ir skaičiuoja, kad 2006 su Libano „Hezbola“ Izraelis kariavo 33 dienas, 2009 operacija „Lydytas švinas“ truko 22 dienas, o 2012 „Debesų stulpas“ – 8 dienas. „Priešas silpnėja, tęskite kovą“, kurstomi palestiniečiai.

Palestinos prezidentas neapsilankė Gazoje nei per apšaudymus, nei po jų. Draugystės tarp „Fatah“ ir „Hamas“ nėra, ir tai yra silpnoji Palestinos pozicijos vieta. „Hamas“ iki šiol savo programiniu tikslu laiko Izraelio valstybės sunaikinimą. Toks deklaravimas negali būti priimtinas nei vienai Europos šaliai, kuri jaučia istorinę atsakomybę už žydų tautos išlikimą, ir valstybių nusistatymą lemia ne M.Abaso pastangos, o „Hamas“ radikalumas, kurio reikšmę dar sustiprina Izraelio diplomatija. Didžiausi kovotojai su ginklu už savo tautos laisvę tampa didžiausia kliūtimi laisvei pasiekti.
JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton prieš neigiamą savo šalies balsavimą vėl kartojo, kad tik tiesioginės derybos yra kelias į taiką. Viskas būtų teisinga, jei tos derybos vyktų ir jei Izraelis jau kelis dešimtmečius visais įmanomais būdais jo nestabdytų.

Ramūnas Bogdanas
Tai yra rimtas signalas Izraeliui, kad Europa darosi vis palankesnė Palestinos diplomatijos atžvilgiu, matydama Izraelio nenorą iš tikrųjų sėstis prie derybų stalo.
Piešiasi paralelė su Lietuvos vadavimusi iš TSRS gniaužtų. Mums irgi buvo nurodinėjama, kad turime siekti derybų su Kremliumi. Tą ir darėme, tačiau atsimušdavome į sieną. Parengėme net knygą „Kelias į derybas su TSRS“, kurioje dokumentais buvo įrodomos mūsų dedamos pastangos derėtis. Dalinome tą knygą ir Vakarų valstybių vadovams, ir žiniasklaidai, ir sulaukdavome supratimo.

Šią vertingą patirtį Lietuva galėtų perduoti Palestinos diplomatams, tuo prisidėdama prie laisvės kovos. Tačiau buvo labai svarbi Lietuvos nuostata: mes derėsimės ne kaip maištinga provincija su ponais, o kaip valstybė su valstybe, kaip lygus su lygiu. To paties dabar siekia ir Palestina, dviejų valstybių sukūrimas Palestinos žemėje yra įtvirtintas JT dokumentuose.

Švelnindami konfrontaciją ir ieškodami būdo pasiekti proveržį santykiuose su Kremliumi, kad jis sėstų prie derybų stalo, galiausiai priėmėme sprendimą, jog derybų laikotarpiui bus įvestas moratoriumas mūsų valstybingumo veiksmams. Kai kam šiandien klaidingai atrodo, kad buvo sustabdytas kovo 11-osios aktas. Ne, to niekada nebuvo. Tebuvo pažadėta susilaikyti derybų procesui vykstant. Kadangi Maskvoje įvyko pučas ir derėtis nebeliko su kuo, moratoriumas niekada veikti nepradėjo. Tai irgi patirtis, kuria galėtume pasidalinti.

Mat naujas statusas Palestinai suteikia naujų teisių. Nuo šiol Izraelis okupuoja ne tautą, o valstybę. Šį rudenį Pietų Afrikos Respublika įvedė reikalavimą dėti specialų ženklą ant produkcijos, pagamintos 1967 m. okupuotose teritorijose. Svarstymai dėl žymėjimo vyksta ir kai kuriose ES šalyse, o galimi sprendimai gali paveikti Izraelio prekių eksportą. Palestina gali dalyvauti arba susilaikyti nuo dalyvavimo tokiuose boikotuose.

Didžiausias nerimą Izraeliui keliantis pokytis yra su nauju statusu JT atsiradusi galimybė Palestinai prisijungti prie Tarptautinio Hagos Tribunolo. Tada okupuotos teritorijos patektų į Tribunolo jurisdikciją ir jis nagrinėtų Izraelio ten įvykdytus karo nusikaltimus.

Sunku įsivaizduoti, kaip galėtų vykti tarpvalstybinės derybos, jei lygia greta vyktų Tribunolo posėdžiai vieno iš derybininkų atžvilgiu. Todėl Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras kėlė reikalavimą M.Abasui įsipareigoti nesikreipti narystės į Tarptautinį Tribunolą, ir po tokio įsipareigojimo Jungtinė Karalystė būtų balsavusi „taip“. Gavę atsakymą iš M.Abaso, kad jokios išankstinės sąlygos jam nepriimtinos, anglai balsavime susilaikė.

Lietuva būtų išreiškusi savo nuoseklią istorine patirtimi pagrįstą poziciją, jei būtų apibrėžusi savo balsavimo priežastis. Iš vienos pusės, jausdami atsakomybę už šimtmečiais su mumis gyvenusios žydų tautos likimą, turime griežtai pasisakyti prieš programinius šūkius „nušluoti Izraelį į jūrą“ ir palaikyti M.Abaso žodžius, pasakytus prieš balsavimą, kad į JT jis atėjo ne tam, kad skelbtų neteisėta Izraelio valstybę, o tam, kad būtų įgyvendinta palestiniečių valstybė.

Iš kitos pusės, mes galime patarti, jog su galingu oponentu derėtis reikia ne tiesiogiai konfrontuojant reikalavimais, o išradingai vengiant susidūrimų. Naujas Palestinos statusas yra lyg šerdis jų derybose, kuri turėtų suteikti jiems daugiau lankstumo, nepuolant ieškoti atpildo per Tarptautinį tribunolą, o siekiant aiškių tikslų visose derybų srityse. Tai ir pabėgėlių, ir vandens, ir sienų klausimai, ir daugelis kitų.

Lietuva galėjo parodyti daugiau palankumo skriaudžiamai tautai jei ne pačiu balsavimu, tai bent jau viešai iškeltomis sąlygomis, kurios leistų Lietuvai balsuoti „taip“. Taip mes duotume patarimą, ir būtume daugiau dalyviai, negu užmaršūs stebėtojai, kurie vos prieš dvidešimt metų patys ieškojo tarptautinio palaikymo. Tačiau tai jau prezidentės prerogatyva.