2008 m. konservatorių Seimo rinkimų programa vadinosi „Dešinioji alternatyva. Sėkmės Lietuva“, kurioje buvo keliami stiprios valstybės, stiprios ekonomikos ir stiprios visuomenės tikslai. Praėjus ketveriems metams, 2012 m. Seimo rinkimų programą jie, gerokai pervertinę savo jėgas, pavadino „XVI Vyriausybės programa. Kartu pasiekėme daug. NESUSTOKIME!”

Ar tikrai? Pasižiūrėkime, ką 2008 m. rudenį žadėjo ir ką per tuos ketverius valdymo metus iš tiesų „pasiekė“ konservatoriai. 

Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) vadovaujamos 2008-2012 m. koalicinės Vyriausybės programoje rašoma, kad ji „paveldi sunkią naštą visuomenę slegiančių neišspręstų problemų bei socialiniųnegerovių“, kurias neva paliko socialdemokratai. Išvardijamos 9 tokios negandos. 

Štai jos, cituoju: „1) valdžios atstovų ciniškas savanaudiškumas, 2) valdžios įstaigų veiklos neskaidrumas ir suvešėjusi korupcija, 3)nevienodas ir interesų veikiamas teisingumas, 4) smunkantis ekonomikos prieaugis, 5) žmones skurdinanti dviženklė infliacija, 6) gresiantis energetikos kainų šuolis, 7) didelė ir nemažėjanti socialinė diferenciacija, 8) didžiulis gyventojų emigracijos ir protų nutekėjimo mastas, 9) piliečių ryšio su Tėvyne ir valstybe silpnėjimas“.
Tačiau ar konservatoriai patys bent kiek sumažino šias problemas? Panagrinėkime papunkčiui. 

1. „Valdžios atstovų ciniškas savanaudiškumas“

Sakyčiau, valdant konservatoriams, jautrumas ir atjauta žmogui buvo didžiausias deficitas. Su ekonomine krize jie daugiausia kovojo vaikų, mažamečius auginančių jaunų šeimų, bedarbių, ligonių, neįgaliųjų ir pensininkų sąskaita – štai čia cinizmas ir išvešėjo. 

A. Kubiliaus Vyriausybė buvo vienintelė demokratinėje Europoje, sumažinusi pensijas. Ji taip pat apkarpė neįgaliųjų, bedarbių ir kitas socialines išmokas, keletą kartų kaitaliojo motinystės (tėvystės) išmokų tvarką. 

Būtent konservatorių šeimos politiką galima laikyti cinizmo viršūne. Iš daugelio šeimų jie atėmė vaiko pinigus ir nemokamą maitinimą darželiuose ir mokyklose, įtvirtindami skurstančių šeimų vaikų stigmatizaciją. 

Viena vertus, jie deklaravo paramą tradicinei šeimai. Kita vertus, jie priiminėjo tokius sprendimus, kurie tik apsunkino Lietuvos šeimų gyvenimą ir išaugino „netobulų“ (konservatorių įsitikinimu) šeimų ir juose augančių vaikų diskriminaciją. 

O ką jau kalbėti apie šeimoms įvarytą baimę ir nerimą, kriminaline tvarka persekiojant jaunas mamas ir tėčius dėl dirbtinai užsikeltų motinystės (tėvystės) išmokų, vietoj to, kad veiksmingai užlopytų įstatymų spragas? 

2008-2012 m. Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Rimantas Dagys svajoja, kad kiekvienoje Lietuvos šeimoje augtų ne mažiau kaip po 3-4 vaikus. Tačiau šeimos Lietuvoje bus gausios ir stiprios, kai pagaliau bus imtasi kompleksinės šeimos politikos, kurią apimtų finansiškai prieinamos vaikų lopšelių ir darželių sistema, veiksmingas dienos užimtumo organizavimas mokyklose, praktinės šeimos gyvenimo ir karjeros derinimo galimybės, lyčių lygybės priemonės ir kt. 


2. „Valdžios įstaigų veiklos neskaidrumas ir suvešėjusi korupcija“

Ar pavyko A. Kubiliaus Ministrų Kabinetui tapti skaidriam ir nekorumpuotam žmonių akyse?
Korupcijos suvokimo indeksas nors ir pakilo iki 5 balų 2010 m., 2011 m. vėl krito į prieškrizinį 4,8 balų lygį. 

2008-2012 m. vyriausybinei koalicijai taip pat nesisekė būti atviriems piliečių atžvilgiu. Iki šiol banko „Snoras“ bankrotą ir nacionalizavimą, Vidaus reikalų ministerijos ir Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos (FNNT) vadovybės konflikto ir atsistatydinimo skandalą bei Visagino branduolinės jėgainės projektą su japonų „Hitachi“ gaubia paslaptys ir valdančiųjų nutylėjimai. 

Ženklai rodo, kad turbūt nutylima ir dėl kito banko problemų – tai kaip tiksinčio užtaiso veikimas.
O jei dar prisimintumėte garsiai nuskambėjusius korupcijos skandalus? Neteisėtai atleistus valstybės tarnautojus ir valstybinių institucijų vadovus, kuriems pagal teismų sprendimus teko sumokėti dešimtis, o kartais šimtus tūkstančių litų? 

Kokią moralinę ir finansinę žalą tokie valdžiusiųjų veiksmai padarė valstybei? 


3. „Nevienodas ir interesų veikiamas teisingumas“ 

Konservatoriai garantavo teismams nepriklausomumą ir nebandė paveikti jų sprendimų?
Bene šviežiausias realybę atskleidžiantis pavyzdys. TS-LKD mėgsta „atsižegnoti“ nuo Darbo partijos, aiškindama, koks tai totalus blogis. Tačiau per ketverius jų valdymo metus neįvyko nieko, kad pastarosios „juodosios buhalterijos“ byla pajudėtų iš vietos. 

Kodėl? Todėl, kad „darbiečių“ pagalbos reikėjo, kad būtų prastumti konservatorių energetiniai projektai. O prieš trejus metus V. Uspaskicho partiją jie netgi kvietė į valdančiąją koaliciją...
Gal užuosdami pralaimėjimo kvapą, konservatoriai susizgribo tik prieš pat rinkimus? Beveik akimirksniu Darbo partijos byla perkvalifikuota į sunkesnę, ir reikalai lyg ir pajudėjo... tam kartui... 

Ar yra tikinčių, kad konservatoriams pavyko padaryti Lietuvos politiką švaresnę ir skaidresnę? Ar yra tikinčių, kad konservatoriai – vieninteliai tyri politikai? 

Apie kitas negandas antrojoje dalyje. Primenu, jų, pasak konservatorių, būta 9.