Restitucijos aktas negali tapti formalus, kadangi jis lygintinas su Nepriklausomybės atstatymu. Valstybė atkūrė savo nepriklausomybę ir suverenumą savo teritorijoje, o jos piliečiai atstatė nuosavybę į savo žemę: tuo mes patvirtinome Nepriklausomybės tęstinumą. Jeigu sutinkame su šia nuostata, kyla klausimas, ar iš tikrųjų atkūrėme savo valstybę ir Nepriklausomybę bei patvirtinome Nepriklausomybės tęstinumą, jeigu tūkstančiai piliečių iki šiol neatkūrė nuosavybės į savo žemę?
Panagrinėkime situaciją. Žemės ūkio paskirties žemė šiuo metu sugrąžinta (arba kompensuota) 98% procentams prašomo ploto. Tačiau miestuose apie 71,3%. Eilinių rajonų miestuose daug kur žemės grąžinimo problemų jau nebėra, bet didžiuosiuose miestuose – Vilnius (14,68%), Kaunas (73,88%) – labai didelis atsilikimas.
Tūkstančiai žmonių vis dar tikisi Nepriklausomybės ir savo nuosavybės tęstinumo. Tiesa, žemės grąžinimas didžiąja dalimi priklauso nuo savivaldybės: kiek ji perduoda žemės žemėtvarkai, tiek jos ir yra grąžinama. Dažnai savivaldybės ne didina, o mažina perduodamos žemės kiekius, aiškindami, kad laisvos nėra. Žemės savininkai sako ir visi mato, kad žemės yra, bet miestų architektai aiškina, kad ji jau suplanuota visuomenės poreikiams.
Čia jau pasireiškia negatyvioji savivaldos pusė (noras užkaišioti miesto biudžeto skolas privatizuojant, o ne grąžinant žemę) ir be radikalių sprendimų iš Seimo vargu ar ką dar įmanoma pasiekti. Regis, yra ruošiamos įstatymų pataisos (siūloma perskirstyti funkcijas), kad žemės grąžinimo klausimas ir miestuose spręstų Nacionalinė Žemės Tarnyba, o savivaldybei palikti tik žemės paskirties nustatymą.
Tačiau absoliučiai nesuprantama, kodėl pataisos ruošiamos tik dabar ir kodėl per pastaruosius ketverius metus Žemės ūkio ministerija, Vilniaus ir Kauno savivaldybės, turėdamos sprendimų inicijavimo monopolį, nesprendė šių problemų?
Šnekant apie kitą įmanomą priežastį, dėl kurios stringa reforma, yra nurodoma, kad reformos pradžioje žemėtvarkoje dirbo buvusios nomenklatūros atstovai, kurie reformą suprato savaip ir viską darė neužmiršdami ir savęs. Vėliau atėję į žemėtvarką specialistai nebuvo itin gerai paruošti, be to, čia uždirbo ženkliai mažiau nei privačiame sektoriuje.
Taigi buvę nomenklatūros atstovai susitvarkė kaip jiems reikėjo, ir kaltų neliko, o vėliau atėjusieji savo kompetencijos ribose ką galėjo, tą ir nuveikė. Tačiau nėra atsakymo, kodėl ką tik kadenciją baigęs Seimas ir Vyriausybė, kai apskričių administracijos, NŽT, žemės ūkio ministerija jau buvo vieningas vyriausybės pavaldumo darinys, nerado sprendimo būdų kaip paruošti bent keletą šimtų naujų šiuolaikiškai parengtų nekorumpuotų specialistų ir priimti reikiamas įstatymų pataisas.
Biurokratų ciniškumo viršūnę galima pailiustruoti pavyzdžiu, kai žmogaus skundas dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, apkeliavęs aukščiausias valstybės institucijas, grįžo su pirmos institucijos išvada, kad yra pasibaigęs pareigūnų nuobaudoms taikyti skirtas laikas.
Verta sustoti ties bylomis teismuose. Deja, daugybė teismo procesų vyksta būtent dėl žemėtvarkos pareigūnų kaltės, neinformuojant, klaidinant, keliant perteklinius reikalavimus, metų metais skundžiant pretendentams atkurti nuosavybę palankius teismo sprendimus. Dažnam pretendentui nusvyra rankos, kovojant su galinga ir beveik nenugalima, ginkluota iki dantų įstatymais ir nutarimais biurokratine mašina.
Grįžtant prie nuosavybės ir valstybės tęstinumo klausimo, iki šiol nėra atsakymo, kodėl ūkininkams buvo suteikta pirmenybė prieš žemės nuosavybė atkuriančius piliečius. Ūkininkams leidžiama įsigyti žemę iš valstybės žemės fondo išsimokėtinai 15 m. laikotarpiui, jie gavo pirmenybę pirkti neatsiskaitę iš karto. Ar ūkininkas supriešinamas su žemės savininku sąmoningai? Ar šioje vietoje restitucija baigiasi, ar tai yra “smulkus” nesusipratimas.
Beje, analogiška situacija yra parduodant aukcionuose miškus. Rezerviniai miškai buvo numatyti kompensuoti už miestuose trūkstamą žemę. Tai buvo galima daryti matuojant rezervinius miškus ir kompensuojant ekvivalentine natūra ar už miestuose trūkstamą žemę, arba atsiskaityti pinigais. Valstybė nusprendė atsiskaityti pinigais, kurių nėra ir nežinia kada bus.
Ar tai nėra negatyvioji valstybės pusė, kuri nori užkaišioti valstybės biudžeto skolas, parduodant žemę ūkininkams, o mišką bet kam, paminant vis dar laukiančių nuosavybės atkūrimo savininkų konstitucinę teisę?
Grąžinus tikriesiems savininkams trūkstamą žemę mišku būtų užbaigta bent jau esminė reformos dalis. Juk daugelio buvusių savininkų žemės užaugo mišku ir tik todėl jiems ši žemė negrąžinama. Tuo tarpu akcionuose parduodami ūkinės paskirties miškai, kurie patenkintų eilėse dešimtmečiais laukiančių atkurti žemės nuosavybę žmonių lūkesčius. Deja, kažkam tai nėra naudinga.
Žemės ūkio politikos ašis - spartinti žemės konsolidavimo procesą, o tam reikia skatinti būtina spartinti žemės sklypų konsolidaciją. Bet ar teisinga vykdyti konsolidaciją neįgyvendinus restitucijos? Pagal tebegaliojančius įstatymus žmonės neatgavę žemės miestuose, turi teisę atgauti žemę bet kurioje Lietuvos vietoje, kur yra laisvos valstybinės žemės fondas. Maža to, jie turi teisę pasirinkti sklypų vietą. Tokie žemėtvarkos projektai teberengiami ir kitais metais bus pradėta daug naujų. Tai kokiu būdu gali vykti konsolidacijos procesas dar nežinant kur ir kiek žemės sklypų pasirinks daugybė žmonių, kurie atsikels iš didžiųjų miestų, kur atsilikimas grąžinant žemę yra didžiulis, o žemės ten jau nebėra. Ar valstybė privers žmones imti kompensaciją grašiais arba rinkos kainomis nerealioje ateityje ir nežinia kieno sąskaita?
Lieka neaišku kodėl dešimtys hektarų žemės negrąžinama savininkams, o perleidžiama verslo struktūroms, užklijuojant valstybinės svarbos projekto etiketę, nors tai susiję ne su viešuoju interesu, o tik su įmonės plėtra. Šiuo atveju viešasis interesas būtų kaip tik atkurti teisingumą, grąžinant žemę savininkams, o po to skatinti įmonių plėtrą.
Besiklostanti situacija subrandino idealią terpę politiniams intrigantams spekuliuoti negražintų tautinėms mažumoms žemių klausimu Vilniaus krašte, nors tokią žemėtvarkos politiką vykdė visos politinės partijos be išimties.