Pagrindinis jų - tai nenoras ir nesugebėjimas susitaikyti su pralaimėjimu ir siekis bet kokia kaina grįžti į valdžią. Geriausia, apgaubtiems vaivorykštės koalicijos debesies.
Kartu svarbiausias ir pagrindinis klausimas yra tas, ar tokia koalicija įmanoma iš esmės? Ar tebesiformuojančiai ir trapiai Lietuvos politinei sistemai ji nepadarytų daugiau žalos nei naudos?
Vaivorykštės koalicija kaip komunistų ir nepartinių bloko analogas
Nors už daugelio deklaruojamų kilnių ir taurių tikslų išties kyšo savanaudiškų paskatų ausys, vis dėlto, vargu ar teisinga visame kame įžvelgti tik išimtinai klastą ir grupinius partinius interesus. Priešingai, negalima atmesti ir nuoširdaus politikų įsitikinimo, kad būtent dominuojančių partijų koalicija yra tas patikimas svertas, kuriuo remiantis galima užtikrinti veiksmingą valstybės valdymą ir investicijas į tautos ateitį.
Kodėl? Visuotinai pripažįstama: valdžia gadina. Absoliuti valdžia gadina absoliučiai. Civilizuota visuomenė tam ir naudoja valdžių padalijimo principą, kad nė viena valdžios šaka negalėtų sukoncentruoti galių išimtinai savo rankose. Tačiau šis principas mažai ką reikštų, jeigu skirtingų valdžios šakų veiklą kontroliuotų viena partija arba supergalinga partijų koalicija.
Mat tokia koalicija, visiškai ignoruodama silpną ar netgi simbolinę opoziciją, galėtų vykdyti besąlygišką diktatą. Neatsitiktinai sovietinėje imperijoje, nors ir buvo laikomasi formalaus valdžių padalijimo principo, visą galią savo rankose buvo sutelkęs raudonasis monstras - Komunistų partija. Nesvarbu, kad fantasmagoriškuose rinkimuose ji dalyvaudavo kaip komunistų ir nepartinių blokas.
Reali, o ne deklaruojama politinių partijų konkurencija reikalinga ir dėl moralinio apsivalymo priežasties. Tiesa, naujieji politikai, su kuriais rinkėjai sieja savo viltis bei lūkesčius, būdami alkani valdžios ir turtų, paprastai įsilieja į valdančiųjų elitą ir perima privilegijas bei lengvatas tų, su kuriais nuožmiai ir be kompromisų kovojo.
Nepaisant to, kad šio dėsnio išimčių yra stulbinančiai mažai, vis dėlto šviežias kraujas politikoje yra gyvybiškai būtinas. Ir, atvirkščiai, negatyvi atranka, grindžiama lojalumu ir ištikimybe partijoms ir politikams, valdantiems praktiškai be konkurencijos, gali padaryti meškos paslaugą visuomenei.
Kodėl hermafroditizmas (vištgaidystė) Seime tabu?
Įstatymo ir susiformavusių politinės kultūros tradicijų paskirtis yra apsaugoti visuomenę nuo valdžiažmogių savavaliavimo. Dėsninga, kad Vakarų valstybėse, nusikaltimo padarymu įtariamas ar kaltinamas politikas atsistatydina arba atstatydinamas iš įtakingų postų. Tuo tarpu Lietuvoje viskas diametraliai priešingai. Tai, kad sukčiavimu kaltinamas Vytautas Gapšys išrenkamas Seimo pirmuoju vicepirmininku, yra tipiškas reiškinys, būdingas nusikalstamumo subkultūrai.
Šios subkultūros esmė ta, kad Seimo nariai veikia pagal tokį principą: aš dengiu ir išsuku tave tam, kad ir tu, prireikus, pridengtum ir išsuktum mane (rusai šį principą įvardija terminu krugovaja poruka). Minėtas principas, tenkinantis daugelio seimūnų egoistinį savisaugos instinktą, yra primityviai ir veidmainiškai dangstomas nekaltumo prezumpcija, tarsi ši būtų Garbės legiono ordinas.
Kartu Seime vyksta niekada nesibaigianti ir bekomprimisė skirtingų partijų kova dėl įtakos, galios ir valdžios. Mes visiškai pagrįstai keiksnojame valdžiažmogių godumą, veidmainiavimą, jų siaurus egoistinius interesus, dangstomus viešojo intereso vėliava. Tačiau valdžioje esančius keiksnoja ne tik piliečiai, bet ir politiniai oponentai, kurie naudodami visus įmanomus ir neįmanomus kovos dėl valdžios būdus, patys demaskuoja savo politinius varžovus. Tuo jie, nors ir siekia savo tikslų, vis dėlto neišvengiamai daro paslaugą visuomenei.
Kita vertus, palyginti neblogai struktūruotos ir bent kiek aiškesnę programą turinčios konservatorių ir socdemų partijos užtikrina realią politinę konkurenciją bei idėjų kovą. Šiuo požiūriu svarbu ne tai, kad dešinė Lietuvoje kartais yra kairesnė už kairę ir atvirkščiai, o tai, kad dešiniųjų ir kairiųjų partijos nevirstų tokio tipo monstru kaip „Jedinaja Rossija“. Ypač atsižvelgiant į tai, kad kitos partijos, išskyrus nebent su jos lyderiu sutapatinamą Darbo partiją, tėra tik minėtų partijų priedėlis.
Volteras yra pasakęs: jeigu religijos nebūtų, ją reikėtų sugalvoti. Lygiai tai pat, jeigu šalies politiniame gyvenime nebūtų kairės ir dešinės, šią dichotomiją reikėtų sugalvoti. Išties kairė ir dešinė turi būti kaip tos dvi sesutės, kurios nesueina per kalnelį. Jeigu jos sueitų, tai žmogus turėtų ne dvi akis, o vieną. Arba, jeigu asmuo turėtų abiejų lyčių požymius, tai jis būtų ne vyras ar moteris, o hermafroditas, lietuviškai - vištgaidis.
Sveika kairiųjų ir dešiniųjų politinių partijų konkurencija yra svarbus demokratinės valstybės funkcionavimo garantas. Tuo tarpu hermafroditizmas (vištgaidystė) Seime, gali išsprogdinti Lietuvos politinę sistemą. Gali tai padaryti dėl dviejų esminių priežasčių. Pirma, minėta koalicija, kaip visuomenei žalingas „Jedinaja Rossija“ lietuviškas analogas, ignoruotų rinkėjų politinės ideologijos ir pasaulėžiūros esminius skirtumus.
Antra, rinkėjai būtų dezorientuoti, kur ieškoti kaltųjų ir kartu gelbėtojų, kai tokią koaliciją sudarančios partijos prieš rinkimus išsibėgiotų tarsi tarakonai. Savo ruožtu švytuoklės principu daugmaž veikiantis valdžios perdavimo mechanizmas būtų nepataisomai sugadintas. Būtent todėl aptariamas hermafroditizmas Seime yra tabu ir precedentas, kuris niekad neturėtų būti sukurtas. Vargu, ar šios taisyklės išimtimi gali būti laikomas netgi būsimas Lietuvos pirmininkavimas ES.