Bet vyksta ir kita drama – būsimo Vyriausybės vadovo Algirdo Butkevičiaus savikompromitacija. Dar nė nepradėjęs dirbti premjeru Butkevičius jau baigia įtvirtinti savo, kaip dažniausiai savo poziciją keičiančio, besiblaškančio ir pasimetusio politiko įvaizdį. Jo elgesys paverčia niekais kitų socialdemokratų šnekas apie partijos tvirtą stuburą, aiškią kryptį ir tt. Kol kas nematyti nei stuburo, nei aiškios pozicijos, nei vizijos, kaip Lietuva bus tvarkoma, ko sieks naujoji valdžia. Atrodo, kad prezidentė neklydo, keldama ligšiol neregėtus reikalavimus būsimam premjerui, nurodinėdama, kas gali ir kas negali būti ministrais. Ji teisingai įvertino savo oponentą ir jo silpnybes.
Beveik kasdien galima rasti Butkevičiaus blaškymosi ir nenuoseklumo pavyzdžių. Tenkinsiuosi išvardindamas vos kelis. Vieną dieną Butkevičius kalba, kad jis už atominę, bet kartu tvirtina, kad reikia atsižvelgti į referendumo rezultatus, o šie aiškiai parodė, kad nepritariama ne Visagino atominės elektrinės projektui, o naujos atominės statybai apskritai.
Butkevičius kalba apie „taiką“ su „Gazprom“, lyg Andriaus Kubiliaus vyriausybė būtų paskelbusi karą. Jis turėtų prisiimti bent dalį atsakomybės dėl ne kieno nors kito, bet būtent dėl socdemų valdžios metais pasirašytų Lietuvai nenaudingų sutarčių su „Gazprom“.
Butkevičius vieną dieną Seime gali balsuoti prieš Konstitucinio teismo (KT) išvadų įgyvendinimą, po kelių valandų apsiversti ir aiškinti, kad tai buvo klaida. Neįprasta politikui prisipažinti, kad jis suklydo ar suklupo. Sveikintinas bandymas pripažinti klaidas, bet tik jei bandoma mokytis iš suklupimų. Tačiau kalbėdamas apie savo ir savo partijos klaidas, Butkevičius skuba ieškoti kaltųjų ne savo asmenyje ar tarp savo bendražygių, bet mėgina atsakomybę primesti jį neva suklaidinusiai opozicijai ar kažkokiam mistiniam teisininkui, kurio nesiteikė įvardyti.
Prezidentei priekaištaujant, Butkevičius bando sukurti regimybę, kad „principingieji“ socialdemokratai sunkiai ir tvirtai derasi su nelabai aiškiais ir sąžiningais partneriais, mėgindami išsaugoti koaliciją ir patenkinti rinkėjų lūkesčius. Kur kas labiau įtikimai skamba kitų jo partijos narių atviravimai apie pražūtingas nuolaidas Darbo partijai. Aloyzas Sakalas nevengia atvirai išrėžti, kad, balsuodami dėl teisiamojo Vytauto Gapšio skyrimo Seimo pirmininko pirmuoju pavaduotoju, socdemai leidosi būti išprievartaujami.
Butkevičius bando nuduoti esą Lietuva turėtų jaustis dėkinga už šią socdemų „auką“, kad partija ėmėsi reikalingų žingsnių vardan stabilumo, vardan to, kad koalicija būtų kuo greičiau suformuota. Manau, kad socdemai teisingai elgėsi neleisdami prezidentei primesti savo sąlygų, priversti juos sudaryti koaliciją su konservatoriais. Darydami koaliciją su darbiečiais, jie darė tai, ką jie pažadėjo savo rinkėjams, neapgavo jų.
Stebina tai, kad senieji socdemų vilkai - Kirkilas, Bernatonis, Olekas, nė per žingsnį neatsitraukiantys nuo Butkevičiaus, lengva ranka leidžia jam šnekėti nesąmones. Gali net kilti įtarimas, kad sąmoningai nebandoma jo sudrausminti, kad jam neprimenama, jog reikia pirma pagalvoti ir tik tada šnekėti, o ne atvirkščiai, siekiant pakirsti jo autoritetą, parodyti, jog Butkevičius netinka būti nei partijos vadovu, nei premjeru.
Šitaip toliau tęstis negali. Jei Butkevičius nepradės atsargiau, protingiau ir nuosekliau kalbėti, intrigos ir nesutarimai augs koalicijoje ir socdemų gretose, prezidentė didins spaudimą, o Lietuva bus silpnai ir blogai valdoma.