R.Bogdanas. Kai politikai įsivelia į šešėlinius galių žaidimus

Nuo to dienos, kai prezidentė pateikė Seimui Algirdą Butkevičių ministru pirmininku, ji atliko dalį savo konstitucinės pareigos, nusakytos 84 str. 4 punkte. Toliau tame punkte sakoma, kad ji paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį. Taigi premjero darbas yra sudaryti Vyriausybę, kurią patvirtintų prezidentė. Taip liepia Konstitucija. Šįkart užduotis ne iš lengvųjų.

Apie ministrus Konstitucijos skirsnyje „Respublikos Prezidentas“ dar sakoma, kad „Prezidentas [...] Ministro Pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus“ (84str. 9 punktas). Tai reiškia aktyvų prezidento veikimą formuojant vyriausybės sudėtį. Tam, kad prezidentas turėtų tvirtą mandatą dalyvauti sprendimuose, o ne vien dėlioti parašus, kurie patvirtintų kažkieno valią, Lietuvoje numatyta, kad valstybės vadovą renka, o tuo pačiu mandatą spręsti jam suteikia visi piliečiai. Šalyse, kur prezidentas yra daugiau ceremonijų pareigybė, jį renka parlamentai. Visų piliečių rinktas prezidentas turi visai kitą politinį svorį demokratinėje visuomenėje.

Konstitucijos skirsnyje „Lietuvos Respublikos Vyriausybė“ yra apie dabar Algirdui Butkevičiui įsijungusį laikrodį: „Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jo paskyrimo pristato seimui savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę ir pateikia svarstyti jos programą.“ (92 str.). Šiame straipsnyje dar kartą pakartotas aktyvus prezidento vaidmuo: „Ministrus skiria ir atleidžia Ministro Pirmininko teikimu Respublikos Prezidentas“.

Taigi, Konstitucija nurodo, kad per 15 dienų premjeras Algirdas Butkevičius turi pateikti prezidentei Daliai Grybauskaitei jai priimtiną sąrašą ministrų, kurie sudarys jo Vyriausybę. Visiems aišku, kad didysis kliuvinys yra Darbo partijai numatyti keturi ministrų portfeliai. Kaip jį apeiti?

Ramūnas Bogdanas

Konstitucijos prezidentė yra įpareigoti vadovauti valstybei (77 str.). Todėl per šią prizmę ir reikėtų žvelgti į jos veiksmus. Sau ramų gyvenimą ji užsitikrintų nuolaidumu, o paskui galėtų atsigriebti memuaruose. Bet jeigu ji savo pareiga pripažįsta vadovavimą, o ne memuarų rašymą ar reikalų saviems tvarkymą, asmeninę ramybę ji aukoja vardan tokios valstybės, kurią norėtų regėti.

Kalba eina ne apie šokių partnerį, o apie Vyriausybės sudėtį. Tačiau žiniasklaidoje mirgėte mirga samprotavimai apie tai, kad prezidentei nepatinka Darbo partija, kad ji jos „nemėgsta“, ji jai netinka. Ne apie jausmus sukasi šitas reikalas, o apie valstybės valdymą. Ribą tarp spalvingų šou pasirodymų ir pilkos įstatymų leidybos bandę trinti šokėjėliai nemažai pasiekė savo pavyzdžiu kaldami į galvas, jog nėra jokio skirtumo tarp Seimo ir šou. Jei geras dainorėlis – bus geras ir seimūnas. Turbūt net nenorėdama tuo po rinkimų užsiėmė ir Rūta Mikelkevičiūtė, su visa savo įprastų laidų leksika imdamasi rimtos politinės temos ir paversdama ją svarstymais „myli-nemyli; o kas bus, jei nepamils... o jei vis dėlto atsileis širdis... “.

Reikia pastebėti, kad prezidentei nėra įpareigojimo su politikais gerti bruderšaftus ar juos sodinti ant mietų. Konstitucijos ji yra įpareigoti vadovauti valstybei (77 str.). Todėl per šią prizmę ir reikėtų žvelgti į jos veiksmus. Sau ramų gyvenimą ji užsitikrintų nuolaidumu, o paskui galėtų atsigriebti memuaruose. Bet jeigu ji savo pareiga pripažįsta vadovavimą, o ne memuarų rašymą ar reikalų saviems tvarkymą, asmeninę ramybę ji aukoja vardan tokios valstybės, kurią norėtų regėti.

Tie, kuriems atrodo, kad Lietuvoje būtų geriau, jei veiktų perkamoji demokratija, tie, kuriems norėtųsi, kad lemtų ne įstatymai, o draugų grupės interesai, kurie viskam pridengti turi slaptažodį „vsio zakono“, natūraliai yra nepatenkinti prezidente, kuri ne tik yra, bet ir veikia. Tam, kad ji neįsiveiktų per daug, numatyta valdžios atsvara Seime, ir šių dviejų jėgų sąveika yra mūsų demokratijos garantas. Kaip Seimas sergėja, kad prezidentė neperžengtų savo įgaliojimų ribos, taip prezidentė neleidžia seimo daugumai pasijusti nekontroliuojamu viešpačiu.

Dabar vykstanti trintis yra normalus aukščiausių valdžios institucijų tarpusavio susiderinimo procesas. Kitaip tariant, tai yra Konstitucijos veikimas realiame gyvenime. Keistas jis atrodo dėl vieno dalyko: tema, dėl kurios ginčijamasi, turėjo būti baigta dar prieš rinkimus. Visada keistai atrodo ne laiku atliekami veiksmai. Pavyzdžiui, namiškiai gal net greitąją iškviestų, jei plotumėte ne po spektaklio teatro salėje, o sukeltumėte ovacijas grįžęs namo. Tik juoko vertas būtų sportininkas, ėmęs demonstruoti savo sugebėjimus tada, kai nugalėtojas jau kopia ant pakylos.

Ramūnas Bogdanas

V.Uspaskichas neatsirado toks vakar: jį išpuoselėjo „Jangilos“ bylos numarintojai, jį čiūčiavo ir konservatoriai, ir socdemai, jam kankinio vainiką pynė nesibaigianti „juodosios buhalterijos“ byla. Tik dėl bendrų pastangų dabar turime situaciją, kai vienas arogantiškas žmogus šokdina visą valstybę.

Trinties objektas yra Darbo partija, o tiksliau – jos byla, kuri trunka jau šešerius metus. Jei ji būtų baigta iki rinkimų, šiandien padėtis būtų nepalyginamai ramesnė. Akivaizdu, kad kaltinamieji kaip įmanydami bylos procesą vilkino, tačiau ar teismas tikrai padarė viską, kas yra jo galioje? Ar šios dienos interesai, įsivaizduojami kaip lemtingi ir neatidėliotini, neužgožė atsakingo žvilgsnio į pasekmes? Darbo partija palaikė Seime balsavimus dėl energetinių projektų, o tada teismas atostogų proga padarė kelių mėnesių pertrauką. Jei prezidentė skiria apygardų ir apylinkių teisėjus, tai jos valioje yra reikalauti iš jų ir kokybiškų, ir nevilkinamų sprendimų. Nesikišdama į turinį, ji gali veikti formą, teisinę lopšinę paversdama žygio daina.

Vienintelė priežastis, kodėl to nebuvo padaryta, yra paskaičiavimai, turėję vieną ydą: jie daryti galvojant, kad ligą galima kontroliuoti, pamiršus, jog liga arba gydoma, arba tenka prie jos prisitaikyti. Viktoras Uspaskichas neatsirado toks vakar: jį išpuoselėjo „Jangilos“ bylos numarintojai, jį čiūčiavo ir konservatoriai, ir socdemai, jam kankinio vainiką pynė nesibaigianti „juodosios buhalterijos“ byla. Tik dėl bendrų pastangų dabar turime situaciją, kai vienas arogantiškas žmogus šokdina visą valstybę. O tie, kurie sukūrė tokį fenomeną, dabar patys tapo jo įkaitais. Ir turbūt visi kaip vienas galėtų kartoti, kad jie tik gero Lietuvai norėjo. Gal ir norėjo, tačiau pamiršo, kad dėlionės ant kreivo pamato ilgai nesilaiko.

Jei rinkimus būtų laimėjusi Darbo partija su bylos kilpa ant kaklo, galime įsivaizduoti jų koaliciją su konservatoriais. Toliau vilktųsi teismų procesai „vardan Lietuvos ateities“, toliau smuktų visuomenės pasitikėjimas valdžia, matant tokį taikstymąsi. Juk Darbo partijos rinkėjai – tik dešimtadalis piliečių. Mus pribaigtų ne „Gazprom“, o nuovargis ir neviltis, ir nežinia, ar VAE pajėgumų užtektų reanimacijai.

Strategų nelaimei ir visuomenės laimei, planas A neišdegė. Planas B – sujungti laimėjusius socdemus su konservatoriais užsikirto į socdemų pasipriešinimą. Tam jie turi visą teisę, ir ja naudojasi. Vienintelis jiems liekantis pasirinkimas – Darbo partija. Nors ir pavėluotai, bet pagaliau prezidentė užėmė valstybišką poziciją baigti su šešėliniais galių žaidimais. Socdemai dabar turi išlaviruoti labai sunkioje situacijoje, kurią sukūrė užsižaidę politikai.

Lietuvoje jau ne kartą yra buvę, kad prisiekia nepilna Vyriausybė – ir be vieno, ir be dviejų ministrų. Šįkart galėtų būti be keturių. Kuriam laikui? Iki Darbo partijos bylos pabaigos? Tačiau ar į naudą valstybei keturi portfeliai be šeimininkų? Lyg ir galėtų V.Uspaskichas šiuo atveju moti kaip Arūnas Valinskas: „Jei šitaip, tai nafik“, tik kad jam nėra kur trauktis, nebent Maskvon.

Minkštesnis variantas būtų nepartiniai Darbo partijos deleguoti ministrai – ir taip yra ne kartą buvę Lietuvoje. Jų ministravimo ateitis irgi priklausytų nuo bylos pabaigos. Taigi viskas bent kol kas susiveda į bylos baigtį – ne tiek svarbu, kokia ji bus, kiek svarbu aiškumas, kurį atneš baigtis. O tuo tarpu viskas atrodys keistai, nes iš pradžių buvo pietūs, o po to atnešė šaukštus.