Ar geležinė Seimo dauguma gali įveikti ultimatyvaus pobūdžio prezidentės reikalavimą? Tai yra ne tik „grynosios“ teisės, bet ir politinių jėgų galios bei įtakos klausimas. Taip pat politinių lyderių prestižo bei autoriteto ir netgi jų charakterio klausimas. Kitaip vargu, ar galima suvokti, kodėl tokia, precedento Lietuvoje neturinti krizė kilo būtent tuomet, kai valstybės šturvalas yra moters rankose.

Prezidentė – geležinė ledi?

Jungtinės Karalystės premjerė Margaret Tetčer savo laiku nusipelnė geležinės ledi titulo. Pusiau oficialaus, bent jau be kabučių. Dar daugiau. Kai kurie šmaikštūs žurnalistai ir politikai, atsižvelgdami į tokias M. Tetčer savybes, kaip aštrus protas, nepalaužiama valia ir kryptingas tikslo siekimas, nors ir kiek ironiškai, tačiau su derama pagarba vadino ją vieninteliu tikru vyru. Tarp visų demokratinių Europos valstybių premjerų, žinoma.

Karolis Jovaišas
Ar prezidentės veto socdemų koalicijai su „darbiečiais“ yra teisiškai nepriekaištingas? Atsakymas į šį klausimą vargu ar gali būti teigiamas. Įstatymas nenumato jokių sąlygų ir išlygų, kurios duotų pagrindą teigti, kad „teisingai“ balsavusių piliečių balsai yra pirmarūšiai, o „neteisingai“ - antrarūšiai.
Šia ir tik išimtinai šia prasme ryžtinga ir valinga prezidentė Dalia Grybauskaitė gali būti laikoma vieninteliu vyru, lyginant ją su pirmtakais – prezidentais Algirdu Mykolu Brazausku ir Valdu Adamkumi. Pirmasis jų, konservatorių izoliuotas ir ignoruojamas, iš dalies buvo nušalintas nuo sprendimų priėmimo svarbiausiais valstybės valdymo klausimais. Tiesa, kaip geras šeimininkas, jis nepamiršo tvarkyti kai kurių nekilnojamojo turto privatizavimo, o pasak piktų liežuvių, – pusiau „prichvatizavimo“ klausimų. Nepaisant to, nuoskauda kartais taip stipriai prasiverždavo, kad šis charizmatiškas žmogus nekart yra pavadinęs konservatorius chamų chamais.

Valdas Adamkus, nors ir etninis lietuvis, vis dėlto kaip politikas ir žmogus grįžo į Lietuvą iš Vakarų – kitų vertybių pasaulio, Lietuva jam visuomet buvo kitokio mentaliteto žmonių pasaulis. Tas pasaulis, kurio jis iki galo taip ir nesuprato bei neperprato, o vadovauti valstybei, kurios piliečių ir politikų sielos yra paslapčių paslaptis, nėra dėkingas dalykas. Tai anaiptol ne tas pats, kaip kvalifikuotam vadybininkui, nesvarbu kokia jo tautybė, vadovauti bankui, viešbučių tinklui ar automobilių koncernui. Dėsninga, kad V. Adamkus buvo laikomas veikiau inteligentišku, nei kompetentingu ir stipriu valstybės vadovu.

Kitaip nei minėti pirmtakai, D.Grybauskaitė yra ne minkšto, nuolaidaus ir moteriško, o kieto, taraninio ir vyriško tipo prezidentė. Jos ryžtas, pasiaukojamas darbas tautos labui ir korumpuotoje valstybėje nepriekaištingai skaidri bei jokio savanaudiškumo apraiškų nesutepta reputacija yra patikimas raktas į piliečių širdis. Savo ruožtu didelis ir neslūgstantis populiarumas teikia jai atramą ir pasitikėjimą, stiprybę ir galią.

Kita vertus, žmogaus privalumų tąsa yra jo trūkumai. Prezidentė nėra šios taisyklės išimtis. Kai kurie rizikingi jos sprendimai, nors galima neabejoti, priimti išimtinai vardan taurių ir kilnių tikslų, vis dėlto kelia pagrįstas abejones, ar prezidentė neperžengė savo įgaliojimų ribų.

Valstybės vadovės veto konstitucinių įgaliojimų kontekste

Ar prezidentės pareiškimas, kad ji palaikys tik tą politinę partiją, kuri sukurs valdančiąją koaliciją be „darbiečių“, reiškia tik išimtinai siekį eliminuoti iš aktyvios politinės veiklos Darbo partiją? Ar tuo nesiekiama priversti socdemus sudaryti vaivorykštės koaliciją su konservatoriais, grąžinant pastaruosius į valdžią? Ar tuo nėra sumenkinama arba netgi pralaimėjimu paverčiama socdemų ir jų vedlio Algirdo Butkevičiaus pergalė rinkimuose?

Karolis Jovaišas
Kaip sūnus neatsako už tėvą, taip ir Darbo partijos nariai neatsako už savo lyderių klystkelius. Individuali atsakomybė negali būti pakeista kolektyvine.
Nors tokių siekiamų tikslų ir negalima atmesti, tačiau vis dėlto tiesos mes niekada nesužinosime. Mat netgi populiarumo olimpe esanti prezidentė negali ignoruoti principo, pagal kurį liežuvis politikams duotas tam, kad jie nuslėptų tikrąsias savo mintis. Aišku viena: D. Grybauskaitės politinis demaršas iš dalies yra nulemtas jos tvirto ir kompromisų nepripažįstančio charakterio savybių, kurios buvo visai nebūdingos jos pirmtakams. Tačiau lieka neaišku, ar minėtas demaršas, rodantis prezidentės pasitikėjimą savo įtaka ir galia, yra teisiškai nepriekaištingas.

Neaiškią situacijos anaiptol neišaiškina ir daugelio teisininkų cituojamas 1998 m. sausio 10 d. Konstitucinio Teismo nutarimas. Jame rašoma, kad remiantis parlamentinės demokratijos principais, įtvirtintais Konstitucijoje, darytina prielaida, kad Respublikos Prezidentas negali laisvai pasirinkti Ministro Pirmininko ar ministrų kandidatūrų, nes visais atvejais minėtų pareigūnų skyrimas priklauso nuo Seimo pasitikėjimo ar nepasitikėjimo jais. Kartu negalima ignoruoti ir to, kad Respublikos Prezidentas, būdamas vykdomosios valdžios dalis, turi tam tikrų politinio poveikio priemonių Vyriausybės politinės sudėties formavimui.

Išskyrus paskutinį sakinį, pateikto nutarimo tekste iš esmės nepasakyta nieko naujo, ko nebūtų įtvirtinta Konstitucijos 67 straipsnio 6 punkto nuostatoje. Kadangi KT nutarimo paskirtis yra atskleisti žinomos nuostatos nežinomą aspektą, tai iš šio nutarimo nesužinoję nieko naujo, mes vėl atsidūrėme ten, kur buvome. Nežinioje. Griežtai kalbant, prie sudužusios geldos. Dėsninga, kad garbūs teisininkai, užuot išsakę daugiau mažiau apibrėžtą ir argumentuotą nuomonę, kuri duotų impulsą konstruktyvioms diskusijoms, apsiriboja tik labai abstraktaus pobūdžio svarstymais.

Pavyzdžiui, kad realius, o ne formalius įgaliojimus turintis Respublikos Prezidentas nėra notaras, kuris deda parašą ir antspaudu patvirtina, kad viskas tvarkoje. Kas tai gali paneigti? Bėda ta, kad toks giliamintiškas pastebėjimas palieka atvirus ir neišspręstus du klausimus. Pirma, ar ultimatyvaus pobūdžio prezidentės reikalavimas sudaryti valdančiąją koaliciją be „darbiečių“ neperžengia jos konstitucinių įgaliojimų ribų? Antra, kokią politinio manevro lasvę turi ir kokias politinio poveikio priemones gali naudoti prezidentė, dalyvaudama Vyriausybės formavimo procese.

Taigi, ar prezidentės veto socdemų koalicijai su „darbiečiais“ yra teisiškai nepriekaištingas? Atsakymas į šį klausimą vargu ar gali būti teigiamas. Įstatymas nenumato jokių sąlygų ir išlygų, kurios duotų pagrindą teigti, kad „teisingai“ balsavusių piliečių balsai yra pirmarūšiai, o „neteisingai“- antrarūšiai. Tai, kad Konstitucinis teismas konstatavo, kokia apimtimi Darbo partija pažeidė rinkimų įstatymą, automatiškai nepavertė Tautos atstovų mandatus gavusių „darbiečių“ Seimo parijais ir atstumtaisiais.

Šiai partijai oficialūs įtarimai dėl šiurkščių rinkimų tvarkos pažeidimų nebuvo, nėra ir negali būti pareikšti, nes rinkimų metu galiojantis Baudžiamasis kodeksas nenumatė juridinių asmenų atsakomybės už tokią veiką. Taigi, kitos partijos negali būti „lygesnės“ už Darbo partiją, nesvarbu, kokią alergiją ir kam ji keltų.

Kartu A. Butkevičius neketina siūlyti į ministrus tų „darbiečių“, kurie yra kaltinamieji baudžiamojoje byloje. Nors detaliau nagrinėti, kokiu laipsniu socdemų lyderis atsižvelgs į prezidentės reikalavimus būtų ganėtinai pretenzinga, vis dėlto peršasi viena išvada. Kompromiso reikėtų siekti, atsižvelgiant į rinkėjų valią išreiškiančią geležinę Seimo daugumą ir politinę logiką.

Nors prezidentė neabejotinai turi manevro laisvę ir svarų balsą dėl ministrų kandidatūrų, tačiau neturi teisės atmesti jų tik išimtinai dėl tos priežasties, kad tai yra „darbiečių“ kandidatūros. Kaip sūnus neatsako už tėvą, taip ir Darbo partijos nariai neatsako už savo lyderių klystkelius. Individuali atsakomybė negali būti pakeista kolektyvine.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (123)