Pagrindinis minimo filmo herojus yra Veimaro Vokietiją savo antgamtiniais gebėjimais apžavėjęs aiškiaregys Hanussenas. Į jo seansus įspūdingoje teatro salėje renkasi ir bankrutuojantys infliacijos krečiamos šalies verslininkai, ir nacionalsocialistų šnipai. Ištraukoje, kurią noriu trumpam priminti, matome, kaip aiškiaregys atsakinėja į ant lapelių surašytus publikos klausimus. Tiesa, šių lapelių jam net nereikia skaityti – jų turinį jis atspėja dėl savo telepatiškų gebėjimų.

Sulaukęs vieno publikos nario klausimo, ar jam dalyvauti rinkimuose į parlamentą, aiškiaregys staiga nusiima iki tol jo akis dengusį aksominį raištį ir, balansuodamas tarp sarkazmo ir panikos, ima šaukti nuo scenos nesavu balsu: „Tapti parlamento nariu? Kur?! Reichstage?! Reichstago nebėra! Reichstagas tuoj sudegs!“. Paskutiniuose (jau dokumentiniuose) filmo kadruose, užfiksuotuose 1933 m. vasarį, matome liepsnose skendinčius Vokietijos parlamento rūmus.

Jau akivaizdu, kad tokios politikos tie, kurie prieš rinkimus deklaravo, jog „svarbiausia – žmogus“, nė neketino vykdyti.
Lina Žigelytė

I. Szabó filmas paremtas tikrais faktais. Veimaro Vokietijoje iš tiesų gyveno dabar jau legendomis apipintas Erikas Janas Hanussenas, kuris, netrukus po Adolfo Hitlerio tapimo Vokietijos kancleriu, išpranašavo, kad parlamento rūmai sudegs. Būtent po šio gaisro, kurio kaltininkais buvo paskelbti komunistai, A. Hitlerio jau niekas nebegebėjo sustabdyti.

Mano brėžiama paralelė tarp Veimaro Vokietijos ir šiandienos Lietuvos gali pasirodyti pernelyg drastiška. Lietuvos Seimo rūmai neliepsnoja. Tiesa, žvelgiant į jau mėnesį vykstančių valdžios dalybų pobūdį, kyla įtarimas, kad vis dėlto tam tikra prasme (bent metaforiškai) Seimo rūmai – ir demokratija Lietuvoje – dega. Pirma apie tai rimčiau susimąstyti privertė kalinių balsų pirkimo skandalas ir niekinė valdžios institucijų bei visuomenės reakcija į jį. Dabar įspėjamųjų signalų daugėja geometrine progresija – nepaisant to, jog daugiausia balsų surinkus socdemams bent kai kurie rinkėjai tikėjosi, jog po konservatorių epochos bus pagaliau sudarytos galimybės po truputį formuoti socialinei nelygybei jautrią kairiąją politiką.

Jau akivaizdu, kad tokios politikos tie, kurie prieš rinkimus deklaravo, jog „svarbiausia – žmogus“, nė neketino vykdyti. „Facebook“ tinkle imta kurti grupę „Gailiuosi, kad balsavau už LSDP“, nors ne vienas balsuoti už socdemus ryžęsis ir raginęs rinkėjas manė, jog niekas šalies politiniam gyvenimui neatneš daugiau žalos nei dar viena konservatorių kadencija.

Tiesa, kaip taikliai įspėja DELFI vyr. redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, labai gali būti, kad daugumą suformavus socdemams, darbiečiams, tvarkiečiams ir lenkams, šalies politinis gyvenimas ir vėl primins paskutinius ketverius metus dominavusį vaizdelį. Tik jei iki šiol konservatorių daugumos kritikus vienijo dėmesingumas tam, kad valdantieji atidėlioja politines, ekonomines ir socialines reformas audrindami visuomenės erotines fantazijas apie gėjų seksą, kyla klausimas, kaip dabar mobilizuosis dešiniuosius kritikavę kairiosios minties šalininkai, reaguodami į naujosios daugumos sprendimus.

Kairiesiems dabar – labiau nei bet kada – teks užduotis kuo paprasčiau paaiškinti, kas vis dėlto yra kairioji politika ir įtikinti, kad būtent tokia politika gali atnešti radikalius pokyčius į mūsų byrančią visuomenę.
Lina Žigelytė

Tokia mobilizacija net gali ir neįvykti – turint omeny, kad socdemai, bandydami sukurti iliuziją, jog mėgina su visam išsiskirti su komunizmo šešėliu ir skatina keisti Lietuvos politinę sistemą iš vidaus, į savo sąrašus šiems rinkimams prisiviliojo ne vieną liberalesnių kairiųjų pažiūrų asmenį. Ar šiems naujiems partiečiams socdemai leis viešai išsakyti kritiką partijos atžvilgiu? Ar šie liberalių pažiūrų politikai apskritai liks socdemų gretose, matydami, kad vardan valdžios ši partija sanguliauja ir su iš tremties Briuselyje grįžusiomis politinėmis šmėklomis, ir su fariziejais, siekiančiais privalomo tikybos mokymo, bet nekreipiančiais dėmesio į tai, kad per dvylika metų mokykloje vaikai teišklauso dvi privalomas pamokas lytinio švietimo tema?

Pastarojo mėnesio įvykiai gali tapti paskutiniais lašais, leidžiančiais suprasti, jog jokia skaistykla neapvalys Lietuvos socialdemokratų partijos. Todėl būtent dabar kairiųjų politinių pažiūrų šalininkams verta svarstyti jei ne apie naujos kairės pakraipos partijos formavimą, tai bent apie kairiojo judėjimo, kuris įtrauktų kuo įvairesnių socialinių sluoksnių ir užsiėmimų asmenis, kūrimą. Ne vien universitetų dėstytojus, bet ir studentiją. Ne vien tuos, kurie skaitė „Kapitalą“, bet ir tuos, kurie žino, jog „Kapitale“ daug kas liko neparašyta, o apie tai prabilo moterų emancipacijos judėjimas, 1960-ųjų socialiniai judėjimai ir poetė Audre Lorde.

Lenkija turi įkvepiantį pavyzdį. Tai „Krytyka Polityczna“ („Politinė kritika“) – jau dešimtmetį įvairiuose Lenkijos miestuose aktyviai veikiantis judėjimas, kuris užsiima leidyba, švietimu, kultūrinių renginių organizavimu, šiuolaikinio meno parodų rengimu, socializacijai skirtų erdvių steigimu. Šis kelių dvidešimtmečių įkurtas, o dabar daugiau nei 200 žmonių įdarbinantis aljansas uoliai viešina savo veiklą Vakaruose ir yra viena iš priežasčių, kodėl ypač pastaraisiais metais Vakarai yra pakvaišę dėl šiuolaikinio lenkų meno, lenkų kultūros, Varšuvos ir pavydėtinai žingeidaus bei išsilavinusio lenkų jaunimo. Galbūt šis sambūris, kartais labiau primenantis „pijarščikus“, o ne kairiuosius, ideologiškai nėra geriausias kairiojo judėjimo pavyzdys, bet, kaip pastebi apie juos rašantys Vakarų žurnalistai, „Krytyka Polityczna“ sugebėjo įtikinti jaunąją lenkų kartą, kad kultūrinis ir politinis radikalumas gali būti maloniu, intelektualiai stimuliuojančiu ir moraliu gyvenimo būdu.

Deja, tenka pripažinti, kad Lietuvos konservatoriams ir talibams nuosekliai visą kadenciją stumiant šeimos vertybių garvežį (ką dar prisiminsime apie praėjusį Seimą?), o saujai kairiųjų Lietuvos intelektualų uoliai kritikuojant sparčiai radikalėjusius dešiniuosius, vis dėlto nieko bent tiek panašaus į „Krytyka Polityczna“ Lietuvoje iki šiol neatsirado. Maža to, tas žmonių ratas, kuris galėtų sudaryti kairiojo judėjimo užuomazgas (o jame – ir anarchistai, ir akademikai, ir menininkai), šiandien yra kaip niekad susiskaldęs dėl finansinių priežasčių, politinių įsitikinimų, galios geismo, tarptautinio pripažinimo siekio ar paviršutiniško radikalumo.

Tas žmonių ratas, kuris galėtų sudaryti kairiojo judėjimo užuomazgas (o jame – ir anarchistai, ir akademikai, ir menininkai), šiandien yra kaip niekad susiskaldęs dėl finansinių priežasčių, politinių įsitikinimų, galios geismo, tarptautinio pripažinimo siekio ar paviršutiniško radikalumo.
Lina Žigelytė

Toks susiskaldymas neatneš nieko gera siekiams pagaliau išaiškinti visuomenei, kad kairioji politika ir Sovietų Sąjungos komunizmas nėra tas pats. O būtent tokia mintis neišvengiamai turi pirštis tiems, kurie neskaitė Frankfurto mokyklos tekstų, bet stebi, kaip socdemai savinasi kairiosios politikos vėliavnešio Lietuvoje vardą ir nori išlaikyti valdžią.

Konservatorių epochoje Lietuvos visuomenininkų spaudimas ir jų prisišauktas tarptautinių organizacijų dėmesys ne kartą gelbėjo šalį nuo tarptautinės izoliacijos arba kaip tik paviešindavo Seimo talibų iniciatyvas ir tik taip jas sustabdydavo. Tokia strategija ypač pasiteisino protestuojant prieš šeimos vertybių demagogiją ir reaguojant į seksualinių mažumų teisių pažeidimus.

Konstruktyviai naujojo Seimo daugumos kritikai reikės naujų strategijų, nes, tiesą sakant, Viktoro Uspaskicho buhalterijos ir Rolando Pakso šmėkla tarptautinei bendruomenei neįdomūs. Pasistengus, galbūt šiokio tokio tarptautinio palaikymo sulauktų organizuoti protestai prieš atominės elektrinės statybą. Tačiau iš esmės tenka pripažinti, jog dabar, siekdami įgyvendinti bent kažkokias politines reformas, nebegalime dėti pernelyg daug vilčių į tarptautinės bendruomenės spaudimą. Prie savo suskilusios geldos likome vieni patys.

Naujosios daugumos kritika – idant ji netaptų dar vienu Garliavos patvorį primenančiu fenomenu, kuris išsivadėja vos paklausus, ko dar be tiesos siekiama – turės dar garsiau ir aiškiau pripažinti, kad Lietuvos politikoje iki šiol nėra kairiosios politikos. Ir nepanašu, kad tokią politiką kada nors atneš rinkimus laimėjusi Lietuvos socialdemokratų partija.

Būtent kairiaisiais save laikantiems intelektualams, akademikams ir visuomenės veikėjams artėjančius ketverius metus reikės dar uoliau budėti nei pastaruosius ketverius metus. Kritikos objektas nebebus vien nuspėjami konservatorių veiksmai, nes labiau neaiškios orientacijos darinio nei dabartinė Seimo dauguma šiandienos Lietuvoje veikiausiai nėra.

Kairiesiems dabar – labiau nei bet kada – teks užduotis kuo paprasčiau paaiškinti, kas vis dėlto yra kairioji politika ir įtikinti, kad būtent tokia politika gali atnešti radikalius pokyčius į mūsų byrančią visuomenę. Pavojus, jog ši visuomenė ir toliau bus tik dar labiau skaldoma, išlieka – nepaisant to, jog tas Seimas, kuris įeis į Lietuvos istoriją kaip labiausiai visuomenę supriešinęs Seimas, baigė kadenciją. Naujojo Seimo sąstatas jau dabar nekelia abejonių, kad ekonominė nelygybė (taigi, ir socialinė) šalyje tik išplis. Pakanka atkreipti dėmesį į tai, jog būtent socdemų ir darbiečių gretose yra daugiau milijonierių nei kitose partijose.

Jei Lietuvos kairieji neįveiks vidinių trinčių ir jau dabar neims mobilizuoti esamų resursų naujosios valdžios kritikai, tikėtina, jog tuos, kurie agitavo prieš dar vieną konservatorių epochą, persekios ir Veimaro Vokietijos kairiuosius intelektualus persekiojęs priekaištas, kad dėl jų negebėjimo susivienyti ir pasiūlyti vieningą alternatyvą dešiniesiems, šalį ištiko politinė katastrofa.