Apie tai, kad rinkimuose perkami balsai, kalbama nuo pačių pirmų rinkimų, kurie prasidėjo prieš šimtmečius. Jokios naujienos, kad ir per du Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius buvo pakankamai pastangų įvairiais ne visuomet teisėtais (pagal to meto įstatymus) būdais įtakoti rinkimų rezultatus sau palankesne linkme.
Argi to nežinojo „amžinasis“ VRK pirmininkas Z. Vaigauskas? Vargu, ar apie tokius dalykus nebuvo nieko girdėjusi ir „jaunoji“ VRK komisijos narių karta? Turbūt girdėjo, bet tai netrukdė vienam iš tų „jaunųjų“ galimiems kandidatams iš anksto savo tinklapyje siūlyti išsipirkimą nuo vėlesnio puolimo tos pačios VRK rankomis. VRK senbuviai pečiais pagūžčiojo ir tiek. Nors tada į VRK statinę, anksčiau viešojoje erdvėje kvepėjusią medumi (dabar nesiaiškinkim, ar taip buvo ir tikrame gyvenime) buvo įmestas pirmas šaukštas deguto.
Antrasis nerimo skambutis VRK turėjo nuskambėti po to, kai komisija pažeidė įstatymus ir kandidatu partijos Tvarka ir teisingumas sąraše neįregistravo jos lyderio R. Pakso, o teismas pripažino, kad komisija buvo neteisi. Taip komisija parodė, kad ji imasi savotiškai interpretuoti Seimo rinkimų įstatymą bei kitus teisės aktus, bandyti juos aiškinti, viršydama savo kompetenciją ir įstatymais jais suteiktas teises. Deja, bet niekas į šį faktą neatkreipė tinkamo dėmesio.
Trečiasis skambutis komisijai nuskalmėjo po to, kai per įstatymu nustatytą laiką gyventojai įvairiose Lietuvos vietose nesulaukė rinkėjų kortelių. Atrodytų, jog tai tėra menkas formalumas, tačiau iš tiesų jis labai gerai parodo, ar VRK yra tinkamai pasirengusi rinkimams. Nes jeigu ji ir apygardų bei apylinkių komisijos negali tinkamai užtikrinti tokio paprasto dalyko, vadinasi užtikrinti gerokai sudėtingesnius rinkimų dalykus jiems bus sudėtinga. Pasakysiu dar stipriau – net neįmanoma. Tačiau ir trečiąjį skambutį suinteresuotosios institucijos praleido negirdomis.
Ketvirtasis skambutis nuskambėjo po to, kai VRK nariai, sugaišę ne vieną dieną, stengėsi įrodyti, kad keli internete pasirodę ir televizijose transliuoti agitaciniai vaizdo reportažai daro didžiulę žalą nepilnamečiams, tačiau visas jų pastangas nubraukė Vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, panaikinęs VRK sprendimą.
Šiaip jau vadovaujantis elementaria logika, nepilnamečiai negali balsuoti rinkimuose, jie nėra rinkėjai ir jokiai politinei partijai nėra jokio tikslo rinkimų reklamą nukreipti būtent į šią amžiaus grupę. Tačiau VRK vis tiek vargo, pripažino kai kuriuos vaizdo siužetus netinkamais ir prieštaraujančiais įstatymams. Tiesa, Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas tokį komisijos sprendimą panaikino. Ir tai buvo dar vienas pakankamai garsus skambutis apie VRK nekompetenciją, ar kalbant dar griežčiau, galbūt net išankstinį nusistatymą prieš kai kuriuos konkrečius politikus ar konkrečią partiją.
Aš jau nebekalbu apie tokį elementarių dalyką, kad kai kuriose balsavimo patalpose net nebuvo įrengta tinkamų, balsavimo slaptumą užtikrinančių kabinų. Kai laukdami savo eilės balsuoti, kiti piliečiai be vargo galėjo matyti, kaip prie stalo sėdintis asmuo pažymi vieną ar kitą biuletenį.
Tačiau ar sekmadienį po pirmo rinkimų turo nebuvo nueita paprasčiausiu keliu: savo ligas nuo sergančios galvos VRK bandė permesti ant ne ką sveikesnės – ant vienos partijos tikrų ar tariamų neteisėtų veiksmų ir taip, naikinat rezultatus vienoje Zarasų – Visagino vienmandatėje rinkimų apygardoje, bandyti parodyti savo principingumą ir reabilituotis už nesužiūrėtus rinkimus.
Beje, dėl tų nesužiūrėtų rinkimų kaltę turėtų prisiimti net tik Vyriausioji rinkimų komisija. Tos kaltės yra ir bedantėje teisėsaugoje. Tik nereikia pamiršti, kad jeigu „Dirol“ jūsų dantis saugo nuo ryto iki vakaro, tai policijos tyrėjams, ir prokurorams, o kai kuriais atvejais, ir teisėjams tuos dantis net skaisčiausią dieną savo įstatymų pataisomis ir reformomis išmušė (žinoma, perkeltine prasme) Lietuvą įvairiu metu valdžiusios Seimo daugumos ir jų suformuotos Vyriausybės.
Dabar šalnomis padabintą rudenį pjauname tai, ką sėjome metų metais. Tik gaila, kad tai ne grūdų derlius, kurio pasaulyje šiais metais taip trūksta. Kalbant rimtai – šiandien valstybei būtina rimta ir kardinali rinkimus reglamentuojančių įstatymų peržiūra bei juos vykdančios institucijos nuodugni veiklos analizė ir reforma.
Jei norime padaryti Lietuvoje cirką, tai ir pasikvieskime pasaulinio lygio cirko trupes, klounus ir komikus, bet nebedarykime cirko iš svarbių valstybei dalykų. Bet jeigu norime iš tiesų laisvų, demokratinių rinkimų, tai pirmiausiai parenkime tokius teisės aktus, kad niekas, kam tik šiaip nepatinka rinkimų rezultatai, negalėtų aiškinti, kad rinkėjai galėjo būti papirkti ir vadovautis vien tokiu aiškinimu.
Ir jeigu kalbame apie patį principą – ne taip jau svarbu, kuo papirkti: ar „bambaliu“ alaus (nors kur šiais laikais pašalpų ir socialinių išmokų išpaikintoje šalyje galima rasti tokį nesusireikšminusį rinkėją, kuris tik už tiek parsiduotų?) ar vienos arba kitos ministerijos viešinimo milijonais formuojant plačiųjų masių opiniją apie gerus valdžios darbus, kuri iš esmės yra toks pat papirkimo faktas, nors ir ne toks akivaizdus ir apvalus, kaip „bambalis“.