K.Jovaišas. Ar referendumo dėl atominės „Ne“ yra geležinis?

Ar tauta gali būti prievartaujama savo pačios labui? Jeigu taip, ar galima tuomet tvirtinti, jog ji nėra prievartaujama? Akivaizdu, kad vien tokie klausimai gali sukelti griežtai neigiamą žmonių reakciją ir atmetimo sindromą. Nepaisant tokio įspūdžio, vis dėlto neįmanoma paneigti: žmonės ne tik gali būti, bet ir yra verčiami daryti tai, ko jie nesutinka daryti arba nenori daryti.

Mokesčiai - štai akivaizdus pavyzdys, kad žmonės verčiami elgtis atitinkamu būdu vardan aukštesnių vertybių. Konkrečiai - siekiant užtikrinti valstybės, kaip visuomenės politinės formos, egzistavimo finansinį ir materialinį pagrindą. Mokesčiai iškalbingi ir ta prasme, kad kai kurių valstybių, pavyzdžiui Italijos, Ispanijos konstitucijose, yra tiesiogiai įtvirtinta nuostata, draudžianti skelbti referendumą dėl mokesčių ir biudžeto įstatymo.

Apskritai pasaulio praktikoje, išskyrus nebent Šveicariją, ryškėja tendecija, kad referendumas paprastai skelbiamas, nors ir svarbiausiais, bet vis dėlto tokiais valstybės ir tautos gyvenimo klausimais, į kuriuos vienprasmišką atsakymą gali duoti ir kirpėja. Nors ir galima rasti pavyzdžių, kai Vakarų šalyse buvo rengti „atominiai” referendumai, vis dėlto ne mažiau „sėkmingai” galima atsiklausti tautos ir dėl to, ar reikalingas daugumos šeimų biudžetą prievartaujantis PVM šildymui ir akcizas degalams?

Iliuzijos ne visuomet yra nekaltos

Ar svarbiausius, bet ginčytinus klausimus visuomet galima išspręsti pasitelkiant kolektyvinį protą ir tautos valią? Nors atsakymas į šį klausimą, kaip minėjau, yra veikiau „ne“, nei „taip“, vis dėlto neapgalvotai paskelbtas referendumas dėl atominės Lietuvoje jau yra įvykęs faktas. Inspiruotas tariamai kilnių ir taurių tikslų, šis referendumas maskavo siaurų verslininkų grupių egoistinius interesus. Kartu išoriškai žalio, o viduje skaisčiai raudono referendumo rezultatas yra nuolankus reveransas Putinui ir Lukašenkai. 

Karolis Jovaišas

Žmonės gali būti verčiami priimti sprendimus, su kuriais jie nesutinka, vardan aukštesnių vertybių. Tokiomis vertybėmis yra ir valstybės energetinė nepriklausomybė, darbo vietų sukūrimas, taip pat į Lietuvos verslą investuojami, o ne į Rytus perpumpuojami milijardai.

Simptomiška, kad „Hitachi“ projekto priešininkai, nejausdami jokio sąžinės graužimo, atvirai gąsdino tautiečius atomine apokalipse. Žinoma, skrupulingai nutylėdami tai, kad tikrąją Černobylio šmėklą įkūnyja Lietuvą apjuosiančios slavų atominės. Taip pat niekinės vertės yra ir Lietuvos valdžiai adresuoti raginimai diplomatiniais kanalais apeliuoti į Rusijos ir Baltarusijos vadovų sąžinę. Ypač, atsižvelgiant į tai, kad rusai nevienąkart yra ciniškai ir atvirai pasityčioję iš Lietuvos pretenzijų dėl atlyginimo žalos, patirtos dėl sovietų okupacijos.

Klausimas ne tas, kad tik trečdalis Lietuvos piliečių, turinčių balsavimo teisę, pasakė „ne“ atominei ir tai esą leidžia kvestionuoti, ar galima laikyti tokį rezultatą legitimiu. Mat, naudodami tokį argumentą, neišvengiamai būtume priversti konstatuoti, kad veikiau autokratinių bei autoritarinių, o ne demokratinių valstybių atstovaujamosios valdžios institucijos yra išrinktos teisėtai. Ne, reikia spręsti, ar referendumo rezultatai jų privalomumo prasme gali būti interpretuojami tik vienprasmiškai ir niekaip kitaip, kaip tik išimtinai vienprasmiškai. 

Referendumo rezultatų interpretavimo alternatyvos

Bet koks įstatymas yra laisvės pažeidimas, tačiau paprastai - tai naudingas pažeidimas, nuo kurio laisvė apskritai padidėja. Tą patį galima pasakyti ir apie referendumo rezultatus su ta esmine išlyga, kad vis dėlto pats referendumas buvo klaida. Todėl reikia spręsti, ar šis rezultatas yra privalomas arba, atvirkščiai, neatmeta kitokio sprendimo alternatyvos. 

Referendumo įstatymo nuostatas galima interpretuoti remiantis dvejomis skirtingomis pozicijomis. Pagal vieną jų, privalomą ir konsultacinį (patariamąjį) referendumus skiria išimtinai tai, kad pirmasis jų rengiamas dėl tų svarbiausių klausimų, kurių sąrašas yra išsamus ir baigtinis. Abu referendumai taip pat gali būti rengiami 300 tūkstančių piliečių ar Seimo iniciatyva. Tačiau, jeigu sprendimas dėl patariamojo referendumo yra priimtas, jis tampa privalomu.

Alternatyvi pozicija reiškia tai, kad sprendimai dėl nevienodos juridinės galios - privalomo ir konsultacinio referendumų turėtų nulemti veikiau skirtingas, nei analogiškas teisines pasekmes. Kartu tai reiškia, kad priimtas sprendimas konsultacinio (patariamojo) referendumo klausimais automatiškai nepaverčia tokio referendumo privalomu. Akivaizdu: jokios erdvės skirtingiems interpretavimams nepaliktų tai, jeigu Referendumo įstatyme būtų įtvirtinta nuostata, pagal kurią dėl patariamojo referendumo priimtas sprendimas tampa privalomu.

Vadinasi, jeigu minėta nuostata būtų įtvirtinta, tai visi samprotavimai dėl to, ar sprendimas dėl patariamojo referendumo yra privalomas, ar ne, būtų absoliučiai nekorektiški. Kadangi taip nėra, neatmestina galimybė taip interpretuoti Referendumo įstatymą, kad teisiškai reikšmingas pasekmes sukelia tik išimtinai sprendimas dėl privalomo, tačiau visai nebūtinai dėl patariamojo referendumo. Vadinasi, negalima paneigti Seimo diskrecijos teisės priimti tokį sprendimą, kuris nereikštų „ne“ atominei Lietuvoje. 

Baigdamas, be jokių išsisukinėjimų ir menkiausio krislelio demagogijos, padarysiu dvi išvadas. Pirma, galimybę Seimui teisėtai įveikti Tautos veto, savaime suprantama, jeigu jis to sieks, suteikia būtent jau aptarta Referendumo įstatymo spraga. Antra, kaip jau minėjau, žmonės gali būti verčiami priimti sprendimus, su kuriais jie nesutinka, vardan aukštesnių vertybių. Tokiomis vertybėmis yra ir valstybės energetinė nepriklausomybė, darbo vietų sukūrimas, taip pat į Lietuvos verslą investuojami, o ne į Rytus perpumpuojami milijardai.