A.Lašas. Prezidentė turi įtikinti tautą, kad jos interesai yra aukščiau partinių rietenų

Praeitą savaitę prezidentė Dalia Grybauskaitė pakartojo savo neigiamą nuostatą dėl Darbo partijos dalyvavimo valdančioje koalicijoje. Patikslindama, jog kalba ne tik apie atskirus žmones, bet apie visą partiją, ji sudegino beveik visus tiltus atgalios. Šis žingsnis turi rimtas politines pasekmes, kurios nulems jos kaip politikės ateitį.

Jos Ekselencijos retorika man primena 1988 metus, kai JAV respublikonų partijos suvažiavime George’as Bushas vyresnysis buvo oficialiai nominuotas partijos kandidatu į prezidentus. Savo pranešime partiečiams jis ištarė įsimintinus ir lemtingus jam žodžius: „Perskaitykite mano lūpas: jokių naujų mokesčių!“. Prezidentui Bushui nepavyko ištesėti savo pažado dėl susidariusios sudėtingos ekonominės situacijos šalyje. Nors jo veiksmus buvo galima pateisinti valstybinių interesų svarba, sulaužytas skambus pažadas užvėrė jam kelią į antrą kadenciją.

Žaisdama va bank, prezidentė Grybauskaitė pastatė save į panašią situaciją, kurioje bet kokios koalicijos su Darbo partija tvirtinimas tampa politiškai pavojingu keliu. Netgi Konstitucinio Teismo sprendimas vargu ar suteikia jai daugiau veiksmų laisvės. Kaitaliodama pradines nuostatas, prezidentė rizikuoja prarasti jau ir taip tuštėjantį politinį kapitalą.

Ainius Lašas

Visų pirma prezidentė turi tapti skaidrios politikos pavyzdžiu ir įsikūnijimu, o tik tada reikalauti to pačio iš kitų. Jei tai prezidentei nepavyks padaryti, antroji kadencija atsidurs po didžiuliu klaustuku.

Iš esmės ji užėmė principinę poziciją, kurios nuostatos turėtų remtis ne tik ir tiek vienu ar kitu papirkinėjimo atveju, bet prezidentės kaip demokratinės sistemos saugiklio role. Sekant šia logika, bet koks žingsnis, nukreiptas prieš pamatines sistemos vertybes, turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai sustabdytas.

Tokiu atveju Darbo partijos nusikaltimas prieš demokratinės vertybes yra trejopas. Pirma, jos nariai bandė papirkinėti rinkėjus. Visiškai nesvarbu, ar jiems tai pavyko padaryti, ar ne, bet užtenka pačios intencijos. Antra, iškilus į viešumą įtarimams dėl papirkinėjimo, Darbo partijos vadovybė ne tik kad nesiėmė atitinkamų veiksmų, bet dar ir viešai šaipėsi iš mestų kaltinimų. Tik praėjus kelioms dienoms ir kylant vis naujiems faktams, partijos vadovai pradėjo keisti savo toną. Ir trečia – Darbo partijos juodosios buhalterijos byla, kurioje taip pat apstu partinės vadovybės neatsakingumo ir atmestino požiūrio pavyzdžių. Būtent šis neatsakingumas ir nenoras gilintis bei patiems išsivalyti iš vidaus suponuoja partinės atsakomybės esmę. Tai ir yra vienintelis prezidentės koziris, jei ji nuspręstų nekeisti pradinių nuostatų.

Ar jo užtenka? Į šį klausimą atsakyčiau teigiamai su viena išlyga. Prezidentė turėtų paaiškinti, kodėl ji ėmėsi šio drastiško žingsnio dabar (nors juodosios buhalterijos byla tęsiasi ne pirmi metai) ir kuo jis skiriasi nuo partinių-ideologinių žaidimų. Prezidentė turi įtikinti tautą, kad jos interesai yra aukščiau partinių rietenų, simpatijų, antipatijų, asmeninių užgaidų bei ambicijų.

Visų pirma ji turi tapti skaidrios politikos pavyzdžiu ir įsikūnijimu, o tik tada reikalauti to pačio iš kitų. Jei tai prezidentei nepavyks padaryti, antroji kadencija atsidurs po didžiuliu klaustuku.