K.Jovaišas. Konstitucinis teismas prievartaus tautos valią?

Ką daro garbūs ir orūs, laipsniais ir regalijomis dosniai apdovanoti teisininkai, atsižvelgdami į prezidentės ketinimą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl rinkimų daugiamandatėje apygardoje pripažinimo negaliojančiais? Tai, ką ir turi daryti. Pagarbiai nusilenkdami ir paslaugiai įsiteikdami, jie pareiškia: „Tik įsakykite, Jūsų ekscelencija, ir visus Jūsų ketinimus bei veiksmus, kokie jie bebūtų, mes teisiškai pagrįsime, kaip Išminties dekretus ir tiesą paskutinėje instancijoje“.

Būtent taip, be jokio perdėjimo ir sutirštintų spalvų, galima interpretuoti teisės korifėjų išvadas, kurių esmė ta, kad: 1) Konstitucija nenumato Seimo įgaliojimų pratęsimo, jeigu minėtus rinkimus KT pripažintų negaliojančiais; 2) tokiu atveju valdžią laikinai iki naujų Seimo rinkimų rezultatų paskelbimo turėtų perimti šalies prezidentė; 3) sprendimą KT turi priimti skubos tvarka, ne vėliau kaip per 72 valandas nuo prezidentės kreipimosi momento.

Ar galima tautą paversti įkaitu?

Ar nustatyti ir pagrįsti šiurkščius rinkimų teisės pažeidimus kokybiškais įrodymais ir tuo remiantis priimti sprendimą, anuliuojantį tautos valią, yra išskirtinė Konstitucinio Teismo prerogatyva? Ar KT gali atlikti iš esmės tiek ikiteisminio tyrimo, tiek prokuroro, tiek ir teismo funkcijas? Ar KT pajėgus per 72 valandas nustatyti, kiek ir kas kiekvienoje iš šimtų rinkimų apylinkių, nupirko rinkėjų balsų, suklastojo biuletenių, neteisingai suskaičiavo balsų ar kitokiu būdu iškraipė rinkimų teisę turinčių piliečių valią?

Ar KT turi antgamtinių ir antžmogiškų jėgų atlikti minėtas funkcijas? Šis retorinis klausimas, į kurį atsakymas nereikalingas, toli gražu ne viskas. Žmogus, netgi pavogęs vištą ar dviratį, turi teisę į gynybą. Šiuo atveju lieka atviras klausimas, kas gins interesus tos tautos dalies, kuri neturi nė mažiausio noro, kad rinkimuose išreikšta jos valia būtų šiurkščiai ignoruojama. Juolab, kad žmonės, nesvarbu kaip ir už ką balsavo, puikiai suvokia, kad vienas kitas tūkstantis nupirktų balsų, koks tai atgrasus ir smerktinas reiškinys bebūtų, negalėjo iš esmės paveikti rinkimų rezultatų. Be to, ir „neteisingai“ balsavę žmonės suvokia, kad visi bandymai kvestionuoti rinkimų rezultatus, iš esmės išreiškia suinteresuotų jėgų ketinimą pakeisti politinių jėgų Seime balansą.

Aptartinas dar vienas labai svarbus klausimas. Už 20 litų ar degtinę su agurkais papirkti rinkėjai balsavo, išreikšdami ne laisvą, bet tokią valią, kurios pageidavo „pirkėjas“. Ar tai, kad vieno kito tūkstančio rinkėjų valia tokiu būdu iš esmės buvo išprievartauta, yra pakankamas pagrindas išprievartauti daugiau kaip milijono rinkėjų valią? Tautos valią? Ar tai yra pagrindas vietoj individualios atsakomybės taikyti kolektyvinę atsakomybę?

Priminsiu, kad netgi pagal galiojantį Baudžiamąjį kodeksą, fizinių asmenų padaryti nusikaltimai nėra pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę tokiems juridiniams asmenims, kaip valstybės ir savivaldybės institucijos ar įstaigos. Vienas kitas tūkstantis paklydusių avių, juolab nėra pagrindas versti tautą prieš jos valią balsuoti pakartotinai. 

Emocijos neturi užvaldyti proto 

Karolis Jovaišas

Neleiskime, kad mūsų antipatijos imtų viršų, o mūsų atsakas, tegul ir dangstomas tautos interesais, iš esmės reikštų tautos valios prievartavimą.

Volteras yra išsireiškęs: aš nesutinku su tuo, ką tu sakai, bet dėsiu visas pastangas, kad tu galėtum tai išsakyti. Regis, daug kam iš mūsų kelia alergiją pigios, demagogiškos nepaskandinamo svarščiko kalbos. Taip pat apmaudą bei alergiją kelia ir tai, kad už šio veikėjo partiją balsavo beveik penktadalis šiurkščiai apmautų ir suvedžiotų rinkėjų. Dalis jų, tačiau procentine išraiška vis dėlto labai nedidelė dalis, balsavo nupirkti. Su visu žarnyno turiniu. Tačiau neleiskime, kad mūsų antipatijos imtų viršų, o mūsų atsakas, tegul ir dangstomas tautos interesais, iš esmės reikštų tautos valios prievartavimą.

Perfrazuojant Volterą, galima konstatuoti, kad Lietuvoje buvo sudarytos ir teisingai, kad sudarytos sąlygos V. Uspaskichui (ir ne tik jam), skleisti tą primityvią demagogiją, kuri įžeidžia mąstančio žmogaus protą. Tačiau pasitelkti KT, iš esmės kaip politinės kovos instrumentą, kad post factum kvestionuotų rinkimų rezultatus - tai anaiptol nėra geriausias iš įmanomų sprendimų. Kaip teisingai pastebi Kęstutis Girnius, Jungtinių Valstijų Aukščiausiasis Teismas nesikiša į politikų žaidimus ir tarpusavio rietenas, taip pat į sąskaitų suvedinėjimą tarp skirtingų valdžios šakų. Tas faktas, kad 2000 metų prezidento rinkimuose šis teismas dėl Floridos valstijos chirurgiškai tiksliai nurodė, kuriuos balsus skaičiuoti, tėra išimtis iš taisyklės, kuri tik patvirtina pačią taisyklę.

Nepasitenkinimas rinkimų rezultatais dar nėra pakankamas ir teisėtas pagrindas juos anuliuoti. Juk Uspaskichas „nesodinamas“ vien dėl to, kad jo atžvilgiu yra sukaupti kompromato kalnai. Galima nebent tik apgailestauti, jog šaunioji Lietuvos teisėsauga nesugeba patenkinti karšto kalėjimo troškimo apglėbti sūnų palaidūną. Kadangi šis, pigios demagogijos erelis yra Darbo partijos sinonimas ir atvirkščiai, tai išsprendus Uspaskicho problemą, neliktų jokių problemų ir dėl jo partijos. Abejonės, ar tai įmanoma padaryti teisėtu keliu, dar nepateisina naujų rinkimų vizijos. Be to, kas gali garantuoti, kad pakartotinių rinkimų, jeigu tokie būtų paskirti, rezultatai būtų kitokie nei dabartinių ir keltų kur kas mažesnę alergiją?