Dabar spėkite, ar Ukraina integruojasi į Europą, ar linksta labiau būti su Rusija? Prisimenu, kad pagal sovietinį istorijos vadovėlį, XVII amžiaus viduryje Bohdanas Chmelnickis amžiams „sujungė“ ukrainiečių ir rusų tautas, atmesdamas „blogiečių“ – lietuvių ir lenkų – dominavimą regione, bent jau į rytus nuo Dniepro upės.
Taigi kažkada Vakarų Europa neteko Ukrainos per savo silpnumą, apsileidimą ar tingumą. XX amžiaus pabaigoje atsirado kaip niekada gera galimybė Ukrainą atgauti, pagaliau atsirado nepriklausoma Ukrainos valstybė, kurią formaliai būtų galima priskirti net didžiausių kontinento valstybių elitui.
Šiandien kokiame nors Strasbūre ar Briuselyje pasiūlius išvardyti didžiausias Europos valstybes respondentai Ukrainą labai dažnai pamiršta. Tai aiškus simptomas, rodantis, kad Ukraina jų sąmonėje yra kažkur kitur, kažkur toli, nors šalis (jei pažvelgsime į žemėlapį) yra čia pat – Europos Sąjungos ir NATO kaimynystėje.
Kodėl taip atsitiko, kad žavi integruota Europa, į kurią mes stojome ir įstojome, kurioje mes gyvename kur kas geriau nei rusai ir ukrainiečiai, „neįkanda“ Ukrainos, palikdama ją veikiau XVII a. realijoms, o ne XX a. ir dabarties integracinėms galimybėms?
Pirmasis prisipažinimas. Europa nežino, ar jai tikrai Ukrainos reikia, o jei reikia, tai kokią kainą už tai galima mokėti.
Rinkimai Ukrainoje įvyko. Šį kartą santykinai ramiai, santykinai priimtinai, santykinai demokratiškai, santykinai neįdomiai. Kažkoks visuotinis nusiraminimas, maskuojantis net ir pačių didžiausių radikalų ir demokratų argumentus, kad šalyje kažkas ne taip.
Šioje šalyje ir jos santykiuose su likusiu pasauliu daugelis dalykų iki galo neapibrėžta, viskas kažkaip tuo pat metu ir įmanoma, ir neįmanoma. Ukrainai lyg ir neuždarytos durys į Europos Sąjungą ir NATO, tačiau tuo pat metu aiškinama, kad narystės perspektyvos visai menkutės, Ukraina lyg ir slenka Rusijos pusėn, tačiau šiandien yra tokia (santykinai) nepriklausoma, kokia nebuvo per visą savo istoriją...
Santykinumų sąrašą galima tęsti. Visa tai pripažįstama realybe. Ukrainiečiai klausia, kiek Europa ruošiasi jiems sumokėti už Europos integraciją, Briuselis savo ruožtu teiraujasi, kiek ukrainiečiai pasiryžę aukotis Europos labui. Kažkoks nesusipratimas, tačiau nesusipratimas, leidžiantis tiesiog tęsti diskusijas ir kol kas nieko nenuspręsti.
Prisiminus rinkimus, galima teigti, kad savotiška politinė intriga liko: prezidento Janukovičiaus „regionai“ laimėjo ir gali girtis tuo. Savo ruožtu, nelaimėjusieji gali girtis, kad Janukovičius negavo visko, ko troško, negavo ne tik konstitucinės, bet ir paprastos daugumos, rinkimų stebėtojai laimingi, kad demokratija šalyje vis dar yra, kad ją galima toliau kritikuoti, stebėti ir tobulinti. Galima reikalauti pažangos, tačiau kartu sutikti su tuo, kad pažangos yra tiek, kiek leidžia realijos. Rezultatai negeri, bet ne tokie jau ir blogi visoms pusėms, vadinasi – žaidimas ar jo nebuvimas tęsiasi. Rinkimų komentarai Vakarų žiniasklaidoje rodo santykinį susitaikymą su esama padėtimi, nuovargį, dėmesio stoką. Ne vieno jų potekstė paprasta: „Nereikia mums tos Ukrainos, atsibodo, nevykęs projektas...“
Svajonės, kad Janukovičius susivilios Europa ir taps pragmatiku, kaip koks Lietuvos Brazauskas, galutinai dūžta. Ne tokie jau dideli tie Europos pinigai didelei Ukrainai, ir ne tokia jau nomenklatūra protinga, kad būtų sumani ir sužaistų dvigubą politinį žaidimą – ir su Rytais, ir su Vakarais. Ukrainos prezidentas neturi pakankamai galimybių tapti Lukašenka, o demokratu irgi nebus. Vadinasi, Ukrainos klausimas išsisprendžia nieko nedarymu. Nieko nedarymas yra ne demokratijos ir Ukrainos naudai, bet jis kaip kompromisas, regis, visiems priimtinas. Kas norės, šioje situacijoje įžiūrės progresą, kam reikia, matys tik regresą.
Žvelgiant plačiau atrodo, kad Europa vis labiau sutinka su tuo, kad plėtros ribos pasiektos, integruotos Europos išlikimui plėtros nebereikia, kaip ir nebereikia su nauja plėtra ateinančių naujų rūpesčių. Pakanka ir senų.
Antrasis prisipažinimas. Šiandieniniai Europos politikai yra viso labo istorijos skaitytojai, nedrįstantys tapti istorijos rašytojais.
Grįžkime prie santykinumo. Pasyvi Ukraina susiduria su pasyvia Europa. Ukraina nuoširdžiai mano ar tik vaizduoja, kad neturi didesnių vertybių už materialias, Europa – taip pat, Rusija turi kur kas įvairesnes, bet dėl savo vidinės situacijos irgi mažai ką įstengia. Liko taip, kaip yra – santykiai su Europa nepagerėjo, su Rusija nepagerėjo dėl to, kad ir Rusijai trūksta kiek romantiškesnės politikos, ji moka tik laba senamadiškai: pradžioje atsidavimas, paskui diskusijos. Rusijai Ukrainos vis mažiau reikia kaip išlaikytinės, o kad Ukraina padarys Rusiją laiminga, nesitiki, tad sena idėja – didesnė teritorija, laimingesnė šalis – tebegalioja. Grįžimas į buvusią Sovietų Sąjungą beveik neįmanomas – šiandien buvę regionų nomenklatūrininkai nori rodytis valstybių vadovais, kita vertus, net ir diktatūros šalyse žmonės kur kas drąsesni, o prievartos mašina kur kas silpnesnė. Negalima numarinti nuomonių skirtingumo ir jis leidžia demokratijai išlikti net tada, kai ji išties neatneša jokios materialios naudos.
O juk prieš du dešimtmečius puoselėtos kur kas didesnės viltys. Ukraina buvo matoma ne tik kaip potenciali Europos dalis, bet ir tam tikra atsvara Rusijai. Pasak garbiojo Zbigniewo Brzezinskio svajonių, mums reikėjo sukurti stiprią Ukrainą, tokią stiprią, kokia leistų Rusijai suprasti, kad ji šiame regione negali šeimininkauti viena, kad ir jos Europinė dalis yra pažeidžiama, jei Rusija nenorės skaitytis su normalių valstybių bendravimo normomis.
Brzezinskis yra istorijos rašytojas, tačiau valstybių vadovai šiuo atveju pasirinko senas knygas ir naftalinu atsiduodančią geopolitiką. Ukraina niekada istorijoje nebuvusi stipri regioninė valstybė, juo labiau Vakarų Europos valstybė, Ukraina yra kažkokia padalyta tarp Vakarų ir Rytų – tarp germanų ir maskolių. Europietiška ji netapo ir po SSSR žlugimo, kai atrodė, kad galimybės didelės kaip niekad.
Rusiškasis nacionalistinis mentalitetas suvokia Ukrainą kaip „okrainą“ – pasaulio pakraštį. Ukrainiečiams tai nepatinka, bet tokia ji visuomet buvo matoma iš Maskvos ir Sankt Peterburgo. Rusiškas požiūris į šią žemę nepalieka vietos jokiai Ukrainos istorijai. Visa, kas šiose žemėse buvo slaviška, jau paversta Rusijos istorijos dalimi. Reikia pridurti, kad ir kitoms Ukrainą valdžiusioms valstybėms ji buvo pakraštys – pakraštys Lietuvos, vėliau Lenkijos, pakraštys Aukso ordai ir Osmanų valstybei.
Tai vienas iš argumentų teigti, kad apleistas pakraštys sunkiau fermentuojasi į valstybę nei koks nors integruojantis centras. Nereiktų pamiršti ir kito seno Ukrainos pavadinimo –Mažoji Rusia. Šiandien yra manančių, kad Ukraina tai yra beveik tas pats kas Rusija, tik tris kartus mažesnė. Nemažas būrys Rusijos intelektualų nuoširdžiai mano, kad Ukrainos valstybės visai nereikia. Jiems priskirtinas ir Aleksandras Solženycinas, teigęs, kad tikroji Rusija – tai Dabartinė Rusija, plius Baltarusija, Ukraina ir Kazachstano šiaurė.
Jei Ukraina bus Europa, ji ir vėl bus visų mūsų Europos pakraštys, kuris negali būti stiprus ir patikimas, jei patys į tai neįdėsime daugiau pastangų. Geopolitikos ekspertai neretai teigia, kad Ukrainos teritorija pernelyg didelė ir pernelyg nevienoda, kad joje galėtų atsirasti dinamiška vienatautė valstybė su tvirtomis dinamiškomis struktūromis.
Ukraina buvo pernelyg geopolitiškai nepaslanki, turėjo per daug istorinių iliuzijų ir norėjo aprėpti daugiau nei pajėgė. Ir šiandien galima pastebėti, kad tarptautinė situacija aplink Ukrainą keičiasi greičiau, nei sugeba sukiotis nepaslankus didelės valstybės laivas.
Trečias prisipažinimas. Laisvės kainą keičia naftos ir dujų kaina.
Europa norėjo gauti Ukrainą beveik nieko nedarydama – didele dalimi pačių žmonių europinio entuziazmo sąskaita. Tačiau laimėjo Rusija.
Rusija šiandien parodomai trimituoja pergalę, beveik pasiektą revanšą prieš aksomines, dainuojančias ir spalvotąsias revoliucijas. Nors tas Rusijos pasiekimas ne toks didelis, kaip rodoma, tai vis tik pasiekimas. Strateginis tikslas pertempti Ukrainą iš politinės Rytų Europos į Vidurio Europą (tokią, kokioje esame mes) nepasiektas. Šiandien labiau tikėtina Ukrainos ateitis yra veikiau dar nesukurta mitinė Eurazijinė bendrija – dar vienas posovietinės integracijos bandymas, paremtas daugiau biznio planais, o ne laisvės ir žmogaus teisių įgyvendinimu. Ši bendrija, kaip ir kiti Rusijos projektai, primygtinai stengiasi įrodyti, kad laimė yra ne laisvė, o dujų čiaupas. Ir žmonės, bent kai kurie, tuo patiki.
Pasaulis neverkia dėl Ukrainos. Ji pati turi jaudintis dėl savo likimo. Į Ukrainą beveik niekas (gal išskyrus vieną šalį) nepretenduoja, bet jos ir nelaukia išskėstomis rankomis jokiame džentelmenų klube. Tad viskas – pačių rankose, tačiau ir pačioje Ukrainoje nedaug kas nori rašyti naujos nepriklausomos valstybės istoriją. O jei taip, tai dominuoja senos istorijos skaitytojai ir perrašinėtojai.