Vis dėlto šie tarpsniai trumpi, o taikaus sąlyčio taškai – ypač trapūs. Kur kas plačiau ir giliau sklido konfrontacija, atsiradusi po musulmonų pranašo Mahometo mirties (632 m.), kai prasidėjo netikėtai sėkminga arabų ekspansija, atskleidusi neslepiamai agresyvią musulmonų laikyseną kitatikių atžvilgiu.

Nepraėjo nė šimtas metų, o džihado (šventojo karo) adeptai jau valdė žemes nuo Iberijos pusiasalio vakaruose iki Indijos pusiasalio rytuose. Tolesnė arabų ekspansija į Europą sustojo tik todėl, kad kritiniu momentu (VII a. pabaigoje–VIII a. pradžioje) ją atrėmė Bizantijos imperija. Musulmonų planai užkariauti Vakarų Europą irgi žlugo, kai 732 m. ties Puatjė miestu frankai, vadovaujami Karolio Martelio, privertė jų kariuomenę trauktis.

Prireikė šimtmečių, kol Iberijos pusiasalio krikščionys išvijo musulmonus iš savo žemės, ir didelio kryžeivių pasiaukojimo, kad musulmonų spaudimas Bizantijos imperijai prisloptų bent keliems amžiams. Iš visuotinės istorijos žinome, kad Kryžiaus žygiai baigėsi nesėkme, o nuo XIV a. pradžios iš naujo įsismarkavę musulmonai, šį kartą vedami turkų osmanų, galutinai pasiglemžė Bizantijos imperiją, didžiąją dalį Balkanų ir reikšmingai prisidėjo prie šių kraštų ūkinio, socialinio ir kultūrinio sąstingio.

Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, ir šiandieniniai musulmonų išpuoliai prieš krikščionis laikytini senos istorijos tęsiniu.
Darius Baronas

Osmanų valdymas laikytinas vienu svarbiausių veiksnių, lėmusių, kad šis regionas atsiliko nuo Vakarų ir Vidurio Europos. Reikia džiaugtis, kad turkų osmanų ekspansija nepasistūmėjo toliau Vengrijos, tačiau to pasiekta itin didelėmis pastangomis. Daug lėmė ir Europos tautų – katalikų ir protestantų – parodytas solidarumas, kurio gražiausias pavyzdys yra Vienos išvadavimas iš turkų apsupties 1683 m.

Greitosiomis perbėgus per keletą amžių, akivaizdu, kad, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, ir šiandieniniai musulmonų išpuoliai prieš krikščionis laikytini senos istorijos tęsiniu. Šiame straipsnyje aptarsime tik kai kuriuos krikščionių persekiojimo Afrikos ir Azijos šalyse faktus, nors akivaizdu, kad tai reiškinys, keliantis vis didesnį nerimą. Reikia pripažinti: šiurpi barbarybė mūsų laikais gilėja ir plečiasi ne tik dėl teroristų fanatizmo, bet ir dėl Vakarų nesugebėjimo adekvačiai suvokti, koks šios problemos mastas.

Kiekviena epocha turi specifinių bruožų, ne išimtis ir XXI a. pradžia, bet labiausiai krinta į akis, kad toks nuožmus krikščionių persekiojimas kai kuriais atžvilgiais neturi precedento, net žvelgiant iš musulmoniškų šalių istorinės perspektyvos. Kai kurioms daugelį šimtmečių gyvavusioms krikščionių bendruomenėms kaip tik šiuo metu iškilo reali išnykimo grėsmė. Vienas pavyzdys: Turkijos pietryčiuose, netoli sienos su Sirija ir Iraku, Tur Abdine, vis dar gyvuoja vienas seniausių krikščionių vienuolynų – tai krikščionių aramėjų, žmonių, kalbančių ta pačia kalba, kokia kalbėjo Jėzus Kristus, religinis centras. XX a. priverstinė migracija ir diskriminacinė vietinės musulmonų valdžios politika lėmė, kad ši bendruomenė atsidūrė ant išnykimo ribos (1). Tokia padėtis susidarė ne kur nors Afganistane, Irane, Irake ar Saudo Arabijoje, bet Turkijoje, kuri laikoma pasaulietine musulmonų valstybe ir, be kita ko, yra NATO narė... Tad ko tikėtis tose musulmonų šalyse, kur radikalaus islamizmo adeptai reiškiasi gerokai aktyviau ir atviriau?

Krikščionių gelbėjimas jau seniai nėra Vakarų prioritetas

Bendrą vaizdą apie krikščionių padėtį mums rūpimose šalyse leidžia susidaryti medžiaga, kurią pateikia tarptautinės krikščionių organizacijos, tokios kaip „Tarptautinis krikščionių solidarumas“ (Christian Solidarity International) ir „Tarptautinis krikščionių rūpestis“ (International Christian Concern).

Iranas, šiuo metu prikaustęs tarptautinės bendrijos dėmesį, irgi patenka tarp šalių, nuožmiausiai persekiojančių krikščionis. Jiems nuolat grasinama, jie diskriminuojami, be pagrindo kalinami, kankinami ir žudomi, o tą vykdo valstybiniai organai.
Darius Baronas

„Tarptautinį krikščionių solidarumą“ 1977 m. Šveicarijoje įkūrė kunigas Hansas Stückelbergas. Šios organizacijos tikslas – kovoti už religijos laisvę ir žmogaus orumą, remti religinių persekiojimų aukas, išpirkti krikščionis, paverstus vergais (2). „Tarptautinio krikščionių rūpesčio“ misija panaši – dvasiškai ir materialiai palaikyti persekiojamus krikščionis. Be to, ši organizacija renka ir skleidžia informaciją apie krikščionių padėtį ypač problemiškose šalyse, aktyviai siekdama, kad persekiojamųjų balsą išgirstų šio pasaulio galingieji (3). Kasmet sudaromas gėdingas dešimties šalių, kuriose tais metais krikščionys buvo labiausiai persekiojami, sąrašas. Ir reikia pasakyti, kad pagal persekiojimų žiaurumą jos tiesiog lenktyniauja viena su kita. Naudodamasis šiuo šaltiniu, apibūdinsiu krikščionių padėtį 2010 m.

Nuo karo Irake pradžios 2003 m. iki šių dienų trys ketvirtadaliai Bagdado krikščionių tapo pabėgėliais. Beveik pusė visų Irako krikščionių buvo priversti palikti tėvynę visiems laikams. Tai didžiausias krikščionių egzodas XXI a. Tie, kurie ryžosi pasilikti, gyvena, jausdami nuolatinę grėsmę, nes viešo jų saugumo neįmanoma užtikrinti. 2010 m. spalio 31 d. islamistai, susiję su al-Qaeda, paėmė įkaitais katalikų bendruomenę. Kai įsikišo saugumo pajėgos, pagrobėjai nužudė daugiau kaip 50 krikščionių ir 2 kunigus. Netrukus po to al-Qaeda pareiškė, kad krikščionys yra „teisėti taikiniai“ (4). Įsiveržimai į privačius namus, užminuoti automobiliai, sprogdinimai, kitokio pobūdžio žudynės pasidarė kasdieninis, beveik nekontroliuojamas reiškinys.

Nuo pat bolševikinės revoliucijos laikų komunistai aktyviai darbavosi, kad iš pagrindų diskredituotų Vakarų civilizaciją, niekindami viską, kas susiję su krikščionybe ir kapitalizmu. Ką gavome vietoj to? Naivų Trečiojo pasaulio romantizavimą, esą visos kultūros ir jų apraiškos vienodai vertingos ir gerbtinos.
Darius Baronas

Iranas, šiuo metu prikaustęs tarptautinės bendrijos dėmesį, irgi patenka tarp šalių, nuožmiausiai persekiojančių krikščionis. Jiems nuolat grasinama, jie diskriminuojami, be pagrindo kalinami, kankinami ir žudomi, o tą vykdo valstybiniai organai (5). Šie nusikaltimai monotoniški savo žiaurumu. Tačiau dominuojančių Vakarų šalių žiniasklaida apie tokius dalykus nekalba, apskritai vengia „žvelgti giliau“. Dvejopi standartai kaskart išlenda kaip yla iš maišo, tą rodo ir toks, palyginti nežymus, įvykis – 2010 m. gegužės pabaigoje Irano žiniasklaida pranešė, kad pasienio mieste Sardašte buvo sudeginta šimtai Biblijos egzempliorių, įvežtų iš Azerbaidžano (6). Ar kas nors girdėjo, kad Vakarai būtų viešai tuo piktinęsi? Nors puikiai prisimename, koks triukšmas kilo po to, kai amerikiečių bazėje Afganistane 2012 m. vasario 20 d. per neapdairumą buvo sudegintas vienas Korano egzempliorius (7).

2011 m. prasidėjęs vadinamasis arabų pavasaris kai kuriems vakariečiams atrodė tarsi demokratijos aušra, nes buvo sukilta prieš tironus, daugelį metų valdžiusius Tunisą, Libiją, Egiptą ar Siriją. Dabar, kai euforija, apėmusi dėl sukilėlių sėkmės, jau sklaidosi, akivaizdu, kad radikalaus islamizmo gaivalai šiuose kraštuose gerokai išplėtė savo galią ir įtaką. Jie užėmė valdžią ir tai iškart neigiamai atsiliepė vietinėms krikščionių bendruomenėms. Akylesni stebėtojai ne be pagrindo nuogąstauja, kad arabų pavasaris labai greitai virs žvarbia žiema. Kaip pavyzdį galima paminėti persekiojimus, kuriuos kenčia didžiausia musulmonų kraštuose gyvenanti krikščionių mažuma – Egipto koptai. Nuo Hosnio Mubarako nuvertimo nepraėjo nė metai, o jau šimtas tūkstančių koptų buvo priversti trauktis iš savo tėvynės.

Koptų bažnyčios užpuldinėjamos, plėšiamos, padeginėjamos, o tikinčiųjų žudymas tapo ne tik dažnu, bet ir nebaudžiamu nusikaltimu. Tai, kad šiems išpuoliams dažnai pasirenkamos krikščionims šventos dienos, pavyzdžiui, Kalėdos ar Velykos, atskleidžia ypač brutalų antikrikščioniškos neapykantos veidą (8). Nenuostabu, kad jos proveržius lydi beprotiški veiksmai, kuriems sukelti net nereikia ypatingų pastangų. Musulmonų minios gebėjimas nedelsiant griebtis prievartos prieš krikščionis gerai žinomas islamistinės propagandos specialistams. Užtenka paskleisti kurstančius gandus, ir to pakaks, kad protauti nenusiteikusi, o gal ir nemokanti, minia susiburtų ir imtų veikti.

Nuo Hosnio Mubarako nuvertimo nepraėjo nė metai, o jau šimtas tūkstančių koptų buvo priversti trauktis iš savo tėvynės.
Darius Baronas

Antikrikščioniška paranoja pasiekė viršūnę, kai televizija „Al Jazeera“ 2011 m. parodė interviu su iškiliu Egipto musulmonų mokslininku, kuris apkaltino koptus, esą šie savo vienuolynuose kaupia ginklus, atsiųstus iš Izraelio, ir „rengiasi karui su musulmonais“. Jausdami dienos pulsą, islamistai įpylė dar daugiau alyvos į ugnį – paskleidė gandą, neva dvi koptų kunigų žmonos, tariamai atsivertusios į islamą, buvo pagrobtos ir kankinamos, kad sugrįžtų į krikščionių tikėjimą. Paaiškėjo, kad tos paskalos neturi jokio pagrindo, bet įtūžusi minia vis tiek apsiautė bažnyčią, o gatves užtvindė musulmonai, žadėdami koptams „kruviną pirtį“(9).

Šiuo atžvilgiu Egiptas nėra išskirtinis. Ypač brutalūs, tiesiog genocidiniai išpuoliai vykdomi Nigerijoje, kur nevaržomai siautėja sektos Boko-Haram („Vakarietiškas mokslas uždraustas“) nariai. Nuo jų neatsilieka teroristinės organizacijos „al-Shabaab“ smogikai, susisukę lizdą Somalyje.

Etiopijos pasienio mieste gyvenęs Muhamadas Guul Hashim Idiris, iš musulmono tapęs krikščioniu, 2010 m. vasaros pradžioje nutarė aplankyti savo motiną, gyvenančią Somalio sostinėje Mogadiše. Vienam pakeleiviui kilo įtarimas, kad Idiris gali būti krikščionis. Todėl ėmė klausinėti, kaip jis manąs, ar pranašas Mahometas – tikras Dievo pasiuntinys? Idiris atsakė: „Jei taip manyčiau, aš tikėčiau ne Mesiją, bet jį.“ Budrusis pakeleivis palaukė, kol jie privažiavo Huduro rajoną, laikomą al-Shabaab teroristų tvirtove, ir pranešė apie tą pokalbį tam, kam reikia. Idiris tučtuojau buvo suimtas ir apkaltintas, kad įžeidė Mahometą. Jam paskirta mirties bausmė. 2010 m. liepos 1 d. al-Shabaab teroristai surengė viešą Idirio egzekuciją futbolo stadione, stebint šimtams žiūrovų, tarp jų ir moksleiviams, kurie buvo suvaryti, kad pamatytų, kaip baudžiamas jaunas vyras, pasak šeicho Adano Yare’o, „įžeidęs mūsų mylimą pranašą“.(10)

Pateiktas pavyzdys, o tokių yra daugybė, rodo, kad neapykanta krikščionims giliai persmelkusi musulmonų visuomenę, nors, aišku, esama pavienių žmonių, kurie tam priešinasi. Tokiuose kraštuose mokiniams pavojinga nešioti kryželį ant kaklo ar kaip nors kitaip parodyti krikščionišką savo tapatybę. Jie tuoj pat gali tapti ir tampa bendramokslių patyčių ir aklos neapykantos aukomis.

Šalis, išsprendusi kitatikių problemą?

Karštojo klimato juostoje jau esama ir tokių musulmoniškų šalių, kurias prie aukščiau minėtos grupės galima priskirti tik su tam tikromis išlygomis. Pavyzdžiui, Saudo Arabijoje krikščionys nėra masiškai persekiojami, bet tik todėl, kad ši teokratinė valstybė, besivadovaujanti šariato įstatymais, jau „išsprendė“ klausimą, kuris neduoda ramybės radikaliems islamistams, – krikščionių joje beveik nelikę. Nedidelės krikščionių grupelės neturi jokios galimybės išpažinti savo tikėjimą. Jeigu asmuo atsiverčia į krikščionybę, jo laukia „nužudymas dėl įžeistos garbės“ – tai toks paprotys, kai krikščionio giminaitis musulmonas turi viešai jį nužudyti, kad nuplautų giminei užtrauktą gėdą (taip susidorojama ne tik su islamo atsisakiusiais, bet ir su kitokią „nešlovę“ giminei užtraukusiais asmenimis).

Saudo Arabijoje krikščionys nėra masiškai persekiojami, bet tik todėl, kad ši teokratinė valstybė, besivadovaujanti šariato įstatymais, jau „išsprendė“ klausimą, kuris neduoda ramybės radikaliems islamistams, – krikščionių joje beveik nelikę.
Darius Baronas

Saudo Arabijoje nėra nė vienos krikščionių bažnyčios. Šiemet kovo 12 d. didysis muftijus Abdulas Azizas bin Abdullah paskelbė, kad „reikia sunaikinti visas krikščionių bažnyčias regione“. Taip jis atsakė delegacijai iš Kuveito, kai ši pasiteiravo, ar gali jų šalyje veikti krikščionių maldos namai. Beje, Saudo Arabijos lyderiai, atvirai raginantys naikinti krikščionių bažnyčias Arabijos pusiasalyje, dosniai remia mečečių statybą įvairiuose pasaulio kraštuose. „Tarptautinis krikščionių rūpestis“ ne be pagrindo daro išvadą, kad Saudo Arabijos finansinės ir politinės organizacijos yra ne mažiau pavojingos negu smurtą sėjantys musulmonų teroristai. Reikia pabrėžti, kad tiek jų, tiek teroristų tikslas bendras – radikaliosios islamo pakraipos plėtimas visame pasaulyje. (11)

Dalykai, kuriuos aptarėme, tik iš pirmo žvilgsnio atrodo nesusiję, iš tikrųjų tai mirtinas mišinys. Puolama trim frontais – kariniu, politiniu ir religiniu. Suprasdami, kad stoti į atvirą kovą su Amerika dar nėra pajėgūs, teroristai savo išpuoliais siekia išsekinti Vakarus ir pakirsti JAV valią priešintis. Teologiniu lygmeniu radikalūs imamai bando nuosaikiems islamistams įdiegti vahabizmo doktriną, apkrėsti ja musulmonus, įsikūrusius Vakarų šalyse. Tokiai veiklai skiriamos milijardinės lėšos. Globaliai skleisti vahabizmo ideologiją ypač angažuojasi turtuoliai iš Saudo Arabijos, nors oficiali šalies valdžia kovoja su teroristais, keliančiais grėsmę karališkajai giminei ir dirbti atvykusiems užsieniečiams.

Kruvini nusikaltimai ir neadekvačios bausmės

Radikalių islamistų aukomis tampa ne tik vietiniai krikščionys, pavojai tyko ir tų užsieniečių, kurie vykdo labdaros misijas, ir tų, kurie atvyksta puoselėti taikos, skatindami dialogą ir tarpusavio supratimą tarp krikščionių ir musulmonų.

Toks likimas ištiko Katalikų Bažnyčios misijų programos Fidei Donum dalyvį tėvą Andrea Santoro, tarnystę vykdžiusį Turkijoje, Trapezundo mieste. 2006 m. vasario 5 d. jį, besimeldžiantį bažnyčioje, nušovė įsėlinęs šešiolikmetis, šaukdamas „Alach Akbar!“ Suimtas žudikas aiškino taip padaręs todėl, kad 2005 m. pabaigoje vienas Danijos laikraštis išspausdino pranašo Mahometo karikatūras. Dirvą šiam nusikaltimui išpureno Turkijos spauda, tuo metu ypač eskalavusi antikrikščionišką isteriją. Kadangi Turkijoje (bent kol kas) šariato įstatymai neveikia visa apimtimi, žudikas gavo beveik 19 metų kalėjimo, bet nė kiek neapgailestavo padaręs nusikaltimą, o jo motina palygino sūnų su Mehmetu Ali Ağca, kuris 1981 m. kėsinosi nužudyti popiežių Joną Paulių II. Esą sūnus taip „pasielgė dėl Alacho, tai dovana ir valstybei, ir tautai“.(12)

Aukodamas šv. Mišias už nužudytą kunigą, apaštalinis vikaras Anatolijoje vyskupas Luigi’s Padovese kalbėjo: „Mes atleidžiame tam, kas padarė šį nusikaltimą. Konfliktas negali būti išspręstas, sunaikinant kitą žmogų, kuris laikosi priešingų pažiūrų. Vienintelis kelias, kuriuo privalome eiti, yra dialogas, abipusis pripažinimas, artumas ir draugiškumas.“ (13) Vyskupas Padovese ėjo šiuo keliu ir 2010 m. birželio 3 d. žuvo panašiai kaip tėvas Andrea Santoro. Vienuolis kapucinas, Romos popiežiškojo Šv. Antano universiteto profesorius, patristikos žinovas, aktyviai įsitraukęs į ekumeninę veiklą, stengėsi užmegzti dialogą su islamu, atgaivinti prispaustas Turkijos krikščionių bendruomenes. Jo vairuotoju dirbęs 26 metų musulmonas subadė vyskupą peiliu, o paskui dar ir nupjovė galvą. Liudytojai sakė girdėję žmogžudį šaukiant: „Alach Akbar, aš nužudžiau didįjį šėtoną!“ (14) Vakaruose šis kraupus nusikaltimas nesukėlė rimtesnės reakcijos, nepaskatino, kad Europos politinis elitas iš naujo permąstytų Turkijos narystės ES perspektyvas.

Krikščionių padėtis musulmoniškuose kraštuose yra ypač sunki. Nuosaikūs musulmonai neturi galios, kad nuslopintų radikalių savo bendratikių išpuolius, o demokratiškai nusiteikę musulmonai, gyvenantys Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos kraštuose, yra gerokai silpnesni negu ekstremistai, puikiai perpratę silpnąsias vakarietiškos sistemos puses ir saugiai įsitvirtinę. Pretekstu žudynėms gali tapti su individualiomis aukomis nieko bendra neturintys dalykai. Net ilgalaikė ir palyginti taiki kaimynystė anaiptol negelbsti nuo prievartos – būta atvejų, kai Nigerijos ar Somalio musulmonai paslaugiai parodydavo teroristams savo kaimynų krikščionių namus, parduotuves ar bažnyčias. Islamo kraštų istoriją gerai išmanantys, Koraną išstudijavę tyrėjai, kaip antai koptų kilmės amerikietis Raimundas Ibrahimas, čia neįžvelgia nieko nauja.

Labiau stebina tai, kad Europos istorinė atmintis tokia trumpa. Vienas iš XXI a. paradoksų: Europą pasiryžę užkariauti turkai buvo du kartus sustabdyti ties Vienos vartais 1529 ir 1683 m., o dabar jų žygio tęsėjams senasis žemynas pats plačiai atveria vartus ir leidžiasi islamizuojamas.

Sukairėjusi Europa virsta Eurabija

Aiškintis, kodėl taip atsitiko, galima ilgai ir nenuobodžiai. Apsiribosiu tik kai kurių reiškinių įvardijimu. Sklaidant vakarietišką, o ir mūsiškę, srautinę žiniasklaidą, susidaro įspūdis, kad Vakarų elitas tiesiog nenori, bet veikiausiai jau nėra pajėgus, adekvačiai suvokti, kokia grėsmė iškilusi Europai. Jo vartojamos sąvokos, taikomi teoriniai modeliai yra gerokai atitrūkę nuo tikrovės, nuo sausų, tačiau iškalbingų faktų.

Net ilgalaikė ir palyginti taiki kaimynystė anaiptol negelbsti nuo prievartos – būta atvejų, kai Nigerijos ar Somalio musulmonai paslaugiai parodydavo teroristams savo kaimynų krikščionių namus, parduotuves ar bažnyčias.
Darius Baronas

Antra vertus, politikai puikiai susikalba tarpusavyje, nes yra įgudę vartoti politiškai korektišką diskursą, kurio šaknys, manytume, glūdi komunistinės ideologijos klampynėje. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, esą islamistų radikalai visiškai nepanašūs į kairiuosius intelektualus, kurių šventraštis yra žmogaus teisės – jie kovoja už lygybę visais atžvilgiais, pasisako prieš bet kokią diskriminaciją. O islamistai yra abejingi arba atvirai priešiški tokiems dalykams kaip sąžinės ir žodžio laisvė, tautinių ir seksualinių mažumų teisės, gyvūnų globa, tirpstantys ledynai…

Vis dėlto esminis dalykas, kuris suartina šių stovyklų atstovus ir paverčia juos net savotiškais sąjungininkais, yra neapykanta krikščionybei, Vakarams, ypač Amerikai ir Izraeliui. Nuo pat bolševikinės revoliucijos laikų komunistai aktyviai darbavosi, kad iš pagrindų diskredituotų Vakarų civilizaciją, niekindami viską, kas susiję su krikščionybe ir kapitalizmu. Ką gavome vietoj to? Naivų Trečiojo pasaulio romantizavimą, esą visos kultūros ir jų apraiškos vienodai vertingos ir gerbtinos. Susidarius tokiam intelektiniam klimatui, nenuostabu, kad pačioje Vakarų Europoje ima įsigalėti šiurpūs papročiai, tokie kaip kraujo kerštas, gausėja terorizmo ir vandalizmo aktų, kurie labai dažnai susiję su integruotis nė neketinančiais imigrantais.

Ydingą raidos kryptį iš esmės lėmė kairuoliška pasaulėžiūra ir jos nulemta politika. Regis, dabar, kai jau subrendo kartūs ir nuodingi tokios politikos vaisiai, kairiesiems laikas atsikvošėti. Bet kur tau! Apstu organizacijų ir fondų, kurie radikalias kairuoliškas idėjas ir toliau diegia tokiose srityse kaip aplinkosauga, gyvūnų teisės, feminizmas, pilietinės ir žmogaus teisės, socialinis teisingumas, imigracijos politika, multikultūrinės studijos, išlaisvinimo teologija ir t. t.

Kairuoliškų pažiūrų asmenys šiuose plotuose įsitvirtinę jau seniai, nuo tada, kai prasidėjo vadinamasis „žygis per institucijas“, jiems pavykęs gana neblogai. Šis procesas palietė ne tik naująsias, bet ir senąsias aukštojo mokslo įstaigas. Didelė dalis Vakarų Europos ir JAV universitetų tapo ypač atviri kairiųjų pažiūrų profesūrai ir tokiems islamo tyrėjams, kurie skleidžia mitą apie taikų ir tolerantišką islamą, nuvertindami musulmonų radikalizmo pavojų. Kritinio mąstymo tradicijai ištikimi autoriai tokius vadina islamo apologetais.

Dar vienas bendras kairiųjų intelektualų ir politikų bruožas – ypač stiprus pomėgis klijuoti etiketes savo oponentams. Kiekvienas, kuris nepučia į jų dūdą, apšaukiamas fanatiku, homofobu, seksistu, islamofobu arba tiesiog fašistu – tai priklauso nuo svarstomos temos.

Protu nesuvokiamos žiaurybės, šiais laikais vykstančios musulmonų kraštuose, verčia skeptiškai vertinti jų politinių religinių lyderių gebėjimą toleruoti vakarietiškas vertybes, tokias kaip racionalumas, sąžinės, religijos ir žodžio laisvė, vyrų ir moterų lygios teisės. O nesulaikomas musulmonų gausėjimas Europoje vis labiau aštrina dilemą: ar Europa liks ištikima krikščioniškoms savo šaknims, ar taps musulmonų kolonija, vis labiau supanašėdama su beviltiškai praeityje įklimpusiomis Trečiojo pasaulio šalimis. Demografinė krizė, didėjanti išsilavinusių, pasiturinčių europiečių emigracija iš tokių šalių kaip Švedija, Olandija ar Anglija, rodo, kad senasis žemynas ritasi nuokalnėn. Kaip sustabdyti šį riedėjimą į prarają? Vargu ar kas galėtų patarti. Bent jau stenkimės daiktus vadinti tikraisiais vardais ir puoselėkime krikščioniškas Europos vertybes. Galbūt dar ne per vėlu prie jų sugrįžti.

* Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą 2012 m. kovo 24 d. Lietuvių katalikų mokslo akademijos XXII suvažiavime (LKMA – 90).

1. Plačiau apie aramėjų padėtį žr.: http://www.stiftung-aramaeisches-kulturerbe.de/index.html
2. Žr. http://csi-usa.org/index.html
3. Žr. www.persecution.org
4. International Christian Concern‘s Hall of Shame 2011. The World‘s 11 Worst Persecutors of Christians, p. 4 [prieiga internetu: http://www.persecution.org/pdf/2011HallofShame.pdf] Taip pat žr.: http://frontpagemag.com/2010/11/17/christian-massacre-in-baghdad/
5. International Christian Concern‘s Hall of Shame 2011, p. 6.
6. Ten pat.
7. Žr., pvz., http://www.nytimes.com/2012/02/22/world/asia/nato-commander-apologizes-for-koran-disposal-in-afghanistan.html
8. Žr., pvz., International Christian Concern‘s Hall of Shame 2011, p. 7.
9. International Christian Concern‘s Hall of Shame 2011, p. 7.
10. International Christian Concern‘s Hall of Shame 2011, p. 11–12.
11. http://www.persecution.org/awareness/persecuted-countries/saudi-arabia/
12. http://en.wikipedia.org/wiki/Andrea_Santoro
13. http://www.catholic.org/international/international_story.php?id=36811
14. http://www.asianews.it/news-en/Mgr-Franceschini:-ultranationalist-and-religious-fanatics-behind-Bishop-Padovese’s-murder-19743.html