Šis dešimtukas turėtų būti aktualus jaunimui, nes stebint tai, kaip suinteresuotoms grupėms sekasi įgyvendinti savo interesus, bus galima daug lengviau priimti vieną svarbiausių investicinių sprendimų jauno žmogaus gyvenime – pasilikti gyventi, dirbti ir kurti Lietuvoje ar vis dėlto palikti šią garbę nereikliai importinei darbo jėgai, apie kurią jau dabar svajoja pramonininkų atstovai, niekaip nesuprantantys, kodėl lietuviai emigruoja, o zulusai neatvažiuoja.
Iš Lietuvos dar galima pavogti kelis šimtus milijardų
Ankstesniame „Valstybė“ numeryje rašėme, kad jei esi valdžioje, vogti galima visada, nes kuo daugiau valdžios turi, tuo labiau žmonės tyli, kai mato, kaip vagi. Dažniausiai sisteminės vagystės daromos teisėtai, parengus visus reikiamus teisės aktus, ir būna gana rafinuotos – finansų srautai paskirstomi taip, kad visuomenei liktų daugiau įsipareigojimų, o interesų grupėms – daugiau kapitalo ir pajamų. Todėl visuomenei suvokti, kas vyksta, o tuo labiau sustabdyti šį procesą beveik neįmanoma. Juk įgyvendinant pavojingiausius interesus žiniasklaida dažniausiai „užšeriama“ papildomais finansiniais srautais, superkama arba paprasčiausiai nutildoma. Tad kai pradedami įgyvendinti vieni pavojingi interesai, kiti realizuojasi savaime, nes galinčiųjų tai stabdyti nebelieka.
Garbingoje pirmoje dešimtuko vietoje – neabejotini šių metų lyderiai, naujieji Vladimiro Putino favoritai iš „Inter RAO“. Jiems Kremlius patikėjo elektros eksportą į Lietuvą, kai bus sužlugdytas Baltijos valstybių ir „Hitachi“ statomos Visagino atominės projektas. Tiesioginė ekonominė žala, kurią patirs Lietuva, sieks mažiausiai 50 mlrd. litų. Jei įskaičiuotume ir tą žalą, kurią patirs Lietuvos energetikos sistema, kuri bus naudojama ne Baltijos valstybių, o Kremliaus atominėms elektrinėms, galėtume ramiai pridėti dar 10 mlrd. litų. Vienintelė jėga, galinti tam pasipriešinti, jeigu rinkimus laimės opozicija, – piliečiams gerai žinomi „valstybininkai“, kurie išlaikė įtaką daugumai opozicijoje esančių partijų, ypač socialdemokratams. Tik nuo jų priklausys, ar šioje srityje bus įgyvendinami Lietuvos, ar Kremliaus interesai.
Jei ir 2014–2020 m. programoje ES lėšos bus paskirstytos pagal tuos pačius principus, ilgalaikė žala ekonomikai gali siekti dešimtis milijardų litų. Nes tinkamai investuotos lėšos gali sukurti keliasdešimt tūkstančių ilgalaikių gerai mokamų darbo vietų, padidinti Lietuvos konkurencingumą arba sumažinti visuomenės išlaidas, o lėšos, investuotos pagal pelno siekiančių struktūrų poreikius, tik trumpuoju laikotarpiu išpūstų ekonomiką, kaip atsitiko 2007–2008 m., ir padidintų konkrečių verslo grupių pelną. Šį pavojų gali sumažinti tik aktyvus prezidentės Dalios Grybauskaitės dalyvavimas ir reikalavimas viešai įvardyti pagrindines finansavimo kryptis bei pagrįsti, kodėl pasirinktos būtent tos kryptys ir kokių konkrečių Lietuvos ekonomikai bei visuomenei naudingų tikslų siekiant.
Trečioje vietoje – stambiojo kapitalo siekis išlaikyti arba dar labiau įtvirtinti mokesčių sistemą, kai didžiausia mokesčių našta užkraunama dirbančiam ir kuriančiam žmogui, o kapitalo valdytojams ir įtakingoms visuomenės grupėms, tokioms kaip milijonieriai advokatai ar stambiausi žemdirbiai, sudarytos sąlygos mokėti gerokai mažesnius mokesčius arba nemokėti jų visai. Deja, dirbanti ir kurianti visuomenės dalis neturi jos interesams atstovaujančių politinių grupių, nes politikai, kaip ir ES lėšų atveju, yra ne tik glaudžiai susiję su stambiuoju kapitalu, bet labai dažnai ir patys turi kapitalo, iš kurio prieaugio ar generuojamų pajamų gyvena, ir tuo pat metu gauna valstybinę algą.
Štai kodėl daugumai politikų mokesčių aplinka, kai dirbantis ir kuriantis, bet kapitalo neturintis žmogus paverčiamas kumečiu, o kapitalo valdytojai ir valdžia – dvarininkais, valdančiais kumečius, labai tinka. Jei visuomenė, ypač jaunimas, neras jėgų susivienyti ir ginti savo interesų, ir toliau milijonieriai mokės kelis procentus, o vidurinis sluoksnis – dešimt kartų didesnius mokesčius.
Politikai puikiausiai supranta, kad ši sistema nesąžininga, tačiau kol visuomenė tyli, jie apsimeta, kad sistemos nuostolių nepastebi, nors jie milžiniški. Trumpai tariant, kai kapitalo valdytojai nemoka mokesčių nuo kapitalo vertės padidėjimo, jo generuojamų pajamų arba prabangos (nors turėtų), kiekvienais metais į biudžetą nepatenka keli milijardai litų, o iš darbo ir kūrybos gyvenantys piliečiai apmokestinami kaip vergai. Todėl jie stengiasi mokesčius slėpti, nedeklaruoti pajamų, dirbti nelegaliai ir pirkti kontrabandines prekes, o biudžetas kasmet netenka dar kelių milijardų litų mokesčių.
Taigi, dėl stambiajam kapitalui naudingos mokesčių politikos susitraukia ne tik Lietuvos biudžetas, bet ir pati Lietuva, nes dalis žmonių nebegali gyventi visuomenėje, kurioje veikia tokia mokesčių sistema. Ironiška, kad politikai labai stebisi ir rūpinasi šios sistemos vaisiais. Labai jaudinasi, kad toks didelis Lietuvos ekonomikos šešėlis, ir vis su juo kaunasi – persekioja ir moralizuoja mokesčius nemokančius piliečius. Tačiau iš tiesų taip verčia dar daugiau žmonių emigruoti. O vėliau forumuose ir konferencijose su pramonininkais, kaip kokie rūpintojėliai, vis rūpinasi, ko tas jaunimas emigruoja...
Ketvirtoje vietoje – „Gazprom“ interesas užlaikyti Lietuvos dujų rinkai liberalizuoti reikalingų sprendimų priėmimą. Jei manote, kad tai neįmanoma, nes visa ES pakilo į kovą su šiuo Vladimiro Putino aštuonkoju, taip nėra. Nors jau beveik dešimt metų, kai mažesni miesteliai pereina prie biokuro ir šildosi gerokai pigiau, didieji miestai, suvartojantys daugiausia šilumos, vis dar degina „Gazprom“ dujas. Tai rodo, kad, sukūrus palankią politinę aplinką, visada galima rasti priežasčių stabdyti procesą net tada, kai jo ekonominė nauda visuomenei akivaizdi. Jei nesistatysime naujos atominės jėgainės, greitai neturėsime ir pigesnių dujų.
Žinoma, dujos simboliškai kuriam laikui gal ir atpigs, nes Kremlius juk turės Lietuvai kaip nors parodyti, kad rinkėjai pasielgė teisingai išrinkdami jam palankius politikus. Tačiau net ir tuo atveju mažai tikėtina, kad dujų kaina nukristų iki kainos pasaulinėje rinkoje. „Gazprom“ įtaka dėl brangesnių dujų ir brangesnės šilumos, didesnių visuomenės išlaidų ir mažesnės perkamosios galios kiekvienais metais sumažins Lietuvos ekonominį potencialą iki 1 mlrd. litų. O kadangi šio intereso įgyvendinimu užsiims tos pačios interesų grupės ir politikai, kurie padės „Inter RAO“ okupuoti Lietuvos elektros ūkį, tikėtis rimtesnio pasipriešinimo jų interesams, jei jie laimės Seimo rinkimus, bus gana sunku.
Penktoje vietoje – pavojus, kad, norėdamos galutinai įtvirtinti savo energetinius interesus ir apsunkinti šių procesų revizavimo galimybes, prokremliškos grupės gali priimti sprendimą vėl išskaidyti ar kitaip privatizuoti Lietuvos energetikos sistemą. Tai ne tik sumažintų galimybes ateityje Lietuvai susigrąžinti prarastą potencialą, bet ir atiduotų pelną generuojančius centrus į sąjungininkais tapusių oligarchų rankas. Šio intereso įgyvendinimas valstybės nuostolius energetikos sektoriuje padidintų dar keliais milijardais litų. Vis dėlto šį tikslą bus įmanoma pasiekti tik tuo atveju, jei prokremliškos ir oligarchizuotos politinės jėgos rinkimus laimės labai įtikinamai. Priešingu atveju šių aktyvų perleidimas į privačias rankas gali sukelti visuomenės pasipriešinimą ir sutrukdyti siekti kitų tikslų. Todėl tikėtina, kad šie žingsniai, jei ir būtų pradėti, tai tik po artėjančių prezidento rinkimų, įpusėjus naujojo Seimo kadencijai.
Šeštoje vietoje – jau kartą Lietuvą sukrėtęs ekonominis procesas, kai ekonomikos augimas buvo paremtas ne realiomis permainomis, didinančiomis produktyvumą ir konkurencingumą, o augančiais ir dirbtinai pučiamais lūkesčiais, skolintų pinigų injekcijomis bei ES lėšų išgryninimu lengviau jas „įsisavinant“. Stebint Lietuvos pramonininkų ir investuotojų elgesį, akivaizdu, kad dauguma jų suinteresuoti dar kartą išpūsti burbulą, padidinti pelningumą, realizuoti nelikvidžiu tapusį nekilnojamąjį turtą ir taip padidinti savo valdomo kapitalo vertę. Toks požiūris natūralus su Kremliaus energetikais ir oligarchais besitrinantiems pramonininkams bei investuotojams, tačiau tai gali būti sunku padaryti dėl D. Grybauskaitės gana atsakingo požiūrio į viešuosius finansus.
Galima tikėtis, kad, net ir laimėjus destrukcijai nusiteikusioms jėgoms, bus tęsiamas subalansuotos ekonomikos plėtros ir finansų politikos scenarijus. Nebus nei būtinos mokesčių reformos, kuri labai naudinga dirbančiai ir kuriančiai visuomenei, nei burbulo pūtimo, leidžiančio stambiojo kapitalo atstovams pasinaudoti dirbtiniu ekonomikos augimu ir taip padidinti savo valdomo turto vertę.
Septintoje vietoje – įvairių grupių jau dabar deklaruojamas noras sumažinti Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) įtaką ir palengvinti biudžeto bei ES lėšų „įsisavinimą“ vadovaujantis ne griežtais reikalavimais, o savo interesais. VPT įtakos sumažinimo ir jos veiksmų kontrolės reikia tam, kad būtų galima patenkinti žmonių, aptarnaujančių oligarchų grupes, interesus. Sumažinus kontrolę ir padidinus biudžeto lėšas „įsisavinančių“ įmonių pelningumą, būtų galima pamaitinti šimtus sąjungininkų, kurie prisidėtų prie svarbiausių interesų įgyvendinimo. Kadangi kiekvienais metais viešuosiuose pirkimuose sukasi apie 13 mlrd. litų, bet koks kontrolės sumažinimas ir galimybės nukreipti pinigus ne ten, kur jie gali būti efektyviausiai panaudoti, o ten, kur galima daugiau užsidirbti, gali atnešti šimtus milijonų ar net milijardų litų siekiančių nuostolių.
Devinta pavojingiausia įtaka – pastangos kontroliuoti žiniasklaidą. Šiandien ji kontroliuojama visų pirma finansiniais srautais, pasitelkiant tam tikrus rinkos kontrolės mechanizmus, kuriais nepriklausomai žiniasklaidai sudaromos prastesnės konkurencinės sąlygos. O įgyvendinant Lietuvai nenaudingus ekonominius interesus bus naudojami konkretesni žiniasklaidos valdymo būdai, eliminuojantys nepriklausomos žiniasklaidos keliamą pavojų. Žinoma, tikėtis represijų prieš nepriklausomos žiniasklaidos priemones, tokių kaip Baltarusijoje, nereikia, tačiau užtektų prie dabar galiojančių oligarchinių priemonių prijungti kontroliuojamus viešuosius pirkimus ir valstybės sektorių – dauguma komercinės žiniasklaidos pati pradėtų giedoti švelniausiu pataikūnišku falcetu. Deja, žiniasklaidos kontrolės nuostolių net apytikriai pamatuoti neįmanoma. Tai tas pats, kaip apskaičiuoti laisvės kainą.
Dešimta vieta – vis pasikartojančios politikų pastangos politizuoti banko „Snoras“ procesą ir taip sudaryti sąlygas šios istorijos kaltininkams išvengti bausmės. O tai – labai pavojinga, nes atsiras galimybė negrąžinti visų iš banko „Snoras“ dingusių milijardų.
Dešimtuką būtina pildyti
Atidžiai stebint šiame dešimtuke paminėtų interesų įgyvendinimą, galima lengvai identifikuoti, kas realiai valdo Lietuvą. Jei rinkimus laimės prokremliškos ir nomenklatūrinės partijos, bus tiek daug intrigų ir įvairių žaidimų, kurių tikslas – nukreipti dėmesį nuo esminių procesų, kad pasimesti bus labai paprasta.
Žvelgiant į pokyčius energetikos sektoriuje, bus labai lengva atsakyti, ar įgyvendinami Lietuvai pavojingiausi Kremliaus interesai, tai yra ar nauja valdžia dirba Kremliui.
Stebint, kaip skirstomos ES lėšos ir kokie sprendimai, susiję su mokesčiai, priimami, bus galima atsakyti, ar Lietuvoje pagaliau atsisakoma feodalizmo ir pradedamas diegti XX a. antroje pusėje beveik visose Vakarų valstybėse įsitvirtinęs modernusis kapitalizmas, kai dirbantis ir kuriantis žmogus yra didesnė vertybė nei nuomojamos patalpos ar indėlis banke. Tai leis suprasti, ar valdo politikai, sugebantys į valstybės ekonominės sistemos funkcionavimą žvelgti per nacionalinių Lietuvos interesų prizmę, kurti kūrybingą ir aukštą pridėtinę vertę generuojančią visuomenę, kurioje jaunas žmogus gali gyventi, kurti ir auginti vaikus, ar vis dėlto liko tie patys silpnadūšiai, bijantys kitiems elito atstovams pasakyti, kad jau metas nustoti vogti Lietuvos ateitį.
Analizuojant, kaip keičiasi viešųjų pirkimų, valstybės įstaigų ir įmonių valdymas, bus galima labai aiškiai pasakyti, ar šioje srityje renkamės skandinavišką kelią ir didiname Lietuvos visuomenės skaidrumą bei biudžeto pajamas, ar grįžtame prie nomenklatūrinių tradicijų su visais iš to kylančiais padariniais.
Stebint, kaip įgyvendinami mūsų išvardyti interesai, bus labai lengva atsakyti, ar verta jaunam žmogui sieti savo gyvenimą su Lietuva. Taip pat bus galima atsakyti į daugybę konkretesnių klausimų, pavyzdžiui, ar brangs Lietuvoje nekilnojamais turtas, kiek nekilnojamojo turto kainų kilimą lems ilgalaikiai ekonomikos potencialą didinantys veiksniai, o kiek – trumpalaikis ekonominis burbulas, susijęs su ekonomikos potencialo švaistymu.
Praėjusį mėnesį portalas DELFI paskelbė Lietuvoje viešėjusio švedų sociologo Alexanderio Bardo mintį, kad ateityje Baltijos šalys taps vienos turtingiausių pasaulyje. Mes džiaugiamės, kad ši mintis buvo paskelbta, nes nuo pat savo žurnalo leidybos pradžios visą laiką teigėme ir dar vis turime pagrindo teigti, kad Lietuva, Latvija ir Estija, jeigu sugebės eiti skandinavišku keliu, bus ir skandinaviškai turtingos, o jeigu sugebės ginti savo interesus ir tuo pat metu būti pasienyje su Eurazija bei placdarmu, iš kurio žengiama į Rytų rinkas, turės milžinišką potencialą suklestėti daug greičiau nei kitos Rytų valstybės. Tačiau su viena sąlyga – jei gins savo interesus.