Vis dėlto nevalia kaltinti laikotarpio, kuriame tau lemta gimti, juk tai neproduktyvu – verčiau bandyti atsakyti į klausimą, kas yra mano rankose ir ką aš pats galiu pakeisti. Neproduktyvu ir pykti ant tų, kurie naudojasi ankstesnio gimimo teise ir jos suteikiamomis privilegijomis, o į jauną žmogų žvelgia su panieka, kaip kad vienas buvęs šalies premjeras, mane išvadinęs „konservatorių nupirktu piemeniu“. 

Ir vis dėlto tas mums gimti ir augti skirtas laikas neišvengiamai palieka ryškų pėdsaką. Ne tokiais sėkmingais tarpais tas laikotarpis lemia visą likusį žmogaus gyvenimą, ypač jei jis yra susijęs su vienais ar kitais sukrėtimais. Neretai nutinka ir taip, kad tas gyvenimo laikotarpis palieka tokias gilias žymes asmenybėje, tokias neužgydomas traumas, jog kelio į pasveikimą paprasčiausiai nėra. Galima nebent šiek tiek apgyti. 

Rinkimų fronte nelabai kas naujo 

Tos milžiniškos asmenybės traumos perimetruos reikia kalbėti ir apie 2012-ųjų Seimo rinkimų pirmojo turo rezultatus. Viena vertus, jokio stebuklo neįvyko – nepopuliarieji konservatoriai liko treti, kas mūsų politinės tradicijos kontekstuose yra stulbinantis rezultatas. 

Burnoje kartu, bet visai ne todėl, kad daugumą pirmajame ture gavo rusas. Kartu dėl to, kad daugumą gavo rusas, kuris daugel metų įvairiausiomis formomis tyčiojasi iš mūsų/savo valstybės, neišbrenda iš skandalų, kuriuos vertinti privalo teismas, ne moraliniai autoritetai, ar kad jo korupciniai ryšiai su priešiškomis (ir draugiškomis) Lietuvai jėgomis aiškūs kaip 2x2.
Jaunius Špakauskas

Dar daugiau, toks Tėvynės sąjungos pasirodymas rinkimuose gali būti ir nedrąsus pamažu bręstančios, besikonsoliduojančios mūsų partinės sistemos požymis, kas politologiniu aspektu vienareikšmiškai yra pozityvus postūmis. 

Antra stambiausioji valdančioji partija – Liberalų sąjūdis – liko ketvirti ir gana tolokai atsistūmė nuo rinkimų barjero. 

Ypatingi šie rinkimai dar ir tuo, kad jie de facto reiškia Liberalų ir centro sąjungos mirtį. Pirmieji plačiai pasklidusių politinių metastazių požymiai buvo matyti kur kas anksčiau, bet nepaisant trumpalaikės remisijos, LiCS likimas tapo galutinai aiškus, kuomet į šios politinės jėgos gretas įsijungė politinis apendicitas – Tautos prisikėlimo partija. Pastaroji, reikia pažymėti, neprikėlė nei tautos, nei jos dvasios, užtai sėkmingai palaidojo ne vieno jos nario karjeras.

Artūro Zuoko „Taip“ net nėra vertas platesnio aptarimo, nebent asketiško paminėjimo to, kad rinkėjas jau atsikando neperšokamos prarajos tarp meistriškų A. Zuoko viešųjų ryšių triukų ir kasdienio mūsų gyvenimo realybės. Mero Zuoko kuriami utopiniai projektai dažniausiai taip ir lieka vizualizacijų pavidalais, bet gyventi reikia ne „CorelDRAW“ realybėje, gyventi reikia čia ir dabar.

Kairiųjų pergalė rinkimuose – taip pat nestebina, populistų – juo labiau. Teigti, kad populistinė yra tik viena partija šalyje niekaip nepavyktų, mat ant populizmo grėblio užlipa kone kiekviena partija šalyje, nors atvirai nekonstruktyviai ir bukai atrodo galbūt vos viena kita rinkimų barjerą įveikusi politinė jėga. 

Bet net ir šios nepavojingos – Drąsos kelias - negyvens ilgiau metų dvejų. Ambicijos ir didžiulis politinis ego, net ne mažytis intelektinis kalibras yra svarbiausia neišvengiamų būsimų skyrybų priežastis. Juk šio ad hoc komiteto „Drąsos kelias“ vardu gretose yra per daug ambicingų, daugybės nesuderinamų interesų turinčių žmonių, tad konfliktai – užprogramuoti, o rišamojo junginio nėra ir nebus. Fikcija ir lieka fikcija, teismas, neprarandu vilties, aiškia linija sujungs visus paskirus taškus.

Vis dėlto bene didžiausia šių rinkimų naujiena – bukumo ir kvailumo pasiutpolkė. Chamiškai meluojama būdavo ir anksčiau, net ir politinės arogancijos lygis neviršijo to, prie kurio gan jaukiai jaučiamės, bet kvailumo ir begėdiško nesusigaudymo valstybės reikaluose šiuose rinkimuose būta kaip niekada daug. Nesinori dramatizuoti, bet išties baugiu simptomu reikėtų laikyti įvairaus plauko analfabetų judėjimą politikon po to, kai šiems užsiveria bet kurios kitos durys.

Plačiau diskutuoti apie Neringos Venckienės intelektinį kalibrą, Seimo narės makroekonominių žinių lygį ar valiutų valdybos suvokimą – bergždžia. Taip, politikui neprivalomas ekonomikos daktaro laipsnis, bet Apygardos teismo teisėja privalo žinoti, „kas prie ko rišama“. Juk čia ne apie ožkas prie baslio, o apie valiutas kalbama ir bet kuriam aukštąjį išsilavinimą turinčiam žmogui turėtų būti neapsakomai gėda, kad mažaraščiai dirba ne tik šalies teismuose, bet net ir aukštesniojoje mūsų teisinės sistemos pakopoje. Ir šie žmonės, mums peršama, į Lietuvą „sugrąžins teisingumą“.
Akivaizdu, Vatsonai, kad tas teisingumas daugiausiai bus nebent Vikipedijos lygio. Vadinasi, aukščiausios gamtos jėgos saugokit mus nuo tokio teisingumo.


Sąjūdžio idealai kryžkelėje (ar akligatvyje?)

Istorija, o sykiu ir vėlesnės kartos klystantiems Sąjūdžio herojams atleis jų klaidas, bet ateities kartos neatleis jiems arogancijos ir paniekos paprastam žmogui, kurios pilnas ne vienas šių herojų, ir kuriems ne visai pelnytai tiesiamas raudonas laisvės gynėjų kilimas, nes laisvi tik fasadai, širdys nelaisvos.
Jaunius Špakauskas

Tad ypatingų stebuklų šie rinkimai tarsi ir neatnešė. Nerimą kelia tik vienas įkyrus klausimas, kurį neišvengiamai kelia nepriklausomos Lietuvos kartos žmogus – kas mums atsitiko, kad drįsome šauti sau į koją? Kas Sąjūdžio mitinguose galėjo pagalvoti, kad valstybės premjeru visai realiai galėtų tapti toks tipas, kaip Viktoras Uspaskichas? Ar kad šio žmogaus sukurta „uabinė“ politinė partija gaus penktadalį rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų?

Daug kam nepatinka, paradoksalu, bet net ir kai kuriems Tėvynės sąjungos nariams nepatinka, kad gyvename laisvoje šalyje. Bet realybė tokia ir valstybės vadovais gali tapti beveik bet kuris šalies pilietis.

Ir vis dėlto burnoje kartu, bet visai ne todėl, kad daugumą pirmajame ture gavo rusas. Baisiai čia. Kartu dėl to, kad daugumą gavo rusas, kuris daugel metų įvairiausiomis formomis tyčiojasi iš mūsų/savo valstybės, neišbrenda iš skandalų, kuriuos vertinti privalo teismas, ne moraliniai autoritetai, ar kad jo korupciniai ryšiai su priešiškomis (ir draugiškomis) Lietuvai jėgomis aiškūs kaip 2x2. Ir net jei mums bandoma įteigti, kad 2x2 yra 5 (ar 1509), dukart du vis tik yra keturi.

Ne kartą kalbėta ir apie kitą mūsų tiek išsiilgtos laisvės paradoksą, kai laisvės šaukliai laisva valia ir galbūt net ir lengva širdimi tą laisvę išduoda, ar pastarąją suvokia kreivomis, vulgarizuotomis formomis. Štai dėl ko ir vienas pagrindinių mūsų nepriklausomybės architektų Vytautas Landsbergis neprilygs tiems dvasios aristokratams, tikriesiems laisvės advokatams, kaip Desmondas Tutu ar Nelsonas Mandela. V. Landsbergis nebus ir Vaclavas Havelas

Šiems žmonėms laisvė yra laisvė, neturinti kito vardo, nes laisvė – absoliutas, kurio neįmanoma dalinti, žmones rūšiuojant į gerus ir blogus, moralius ir niekdarius. Štai dėl ko ir Nobelio taikos premija, kurios V. Landsbergiui taip troško kai kurie jo bendražygiai, būtų sukompromitavusi pačią laisvės idėją. Neįmanoma būti „tolerantišku, bet...“. Esi „arba – arba“. Demokratas arba ne.

Tuose pačiuose moralinėse kryžkelėse pasiklydę daugiau Sąjūdžio autoritetų, kad ir Algirdas Patackas į priešininką metąs stiklinę. Joks laisvas žmogus, joks demokratas, niekuomet neturėtų sau šito leisti. 

Kaip ir kiti disidentai, kad ir Nijolė Sadūnaitė, petys petin, koja kojon einanti kartu su atvirai iš valstybės besityčiojančia Neringa Venckiene, kurios šeima tvirtais saitais dar ir susijusi su organizuotu nusikalstamumu. 

Argi visa tai nėra absoliuti mūsiškos demokratijos parodija? Mūsų laisvės šaržas?

Istorija, o sykiu ir vėlesnės kartos klystantiems Sąjūdžio herojams atleis jų klaidas, bet ateities kartos neatleis jiems arogancijos ir paniekos paprastam žmogui, kurios pilnas ne vienas šių herojų, ir kuriems ne visai pelnytai tiesiamas raudonas laisvės gynėjų kilimas, nes laisvi tik fasadai, širdys nelaisvos. 

Galbūt ir keitės gatvių, miestų ir upokšnių pavadinimai, galbūt keitės spalvos skersgatvių, iš pilkos į margas, bet senieji dvasiniai orientyrai nemaža dalimi išliko. Pasiutusiai sudėtinga išsilaisvinti, iš tikrųjų išsilaisvinti, ne laisvės kepure pasidabinti, kai visą gyvenimą užuot skaitęs A. Šolženyciną, Č. Milošą ar užuot klausęs J. S. Bacho, esi verčiamas užmerktomis akimis mokėti išardyti ir vėl sudėti Kalašnikovą per keliolika sekundžių. 

Mes gavome unikalią progą išsilaisvinti ir aš neprarandu vilties, kad Lietuva tos progos nepraleis.