Toks elgesys labai primena korumpuotus Rusijos pareigūnus ir turtuolius, kurie apvaginėja savo šalį, keikia Europą ir laiko pinigus „supuvusių Vakarų“ bankuose. Tiek juos, tiek mūsiškius sukčius vienija vienas supratimas: demokratijos vaisiais gerai naudotis, o elgtis geriau pagal savo naudą. Jai gauti taisyklės negalioja. Šalyje, kur įsivyrauja toks elgesys, gyventi darosi nelabai gera, o pati šalis nenumaldomai silpsta, nes visi valstybiniai sprendimai matuojami pagal asmeninę naudą. Neįmanoma imtis didelių darbų, nes dauguma juose įžvelgia eilinę pinigų plovyklą. Tai viena iš priežasčių, kodėl abejojama VAE.

Štai vyksta rinkimai, ir visi nori laimėti. Yra nustatytos taisyklės, kurių dalyviai privalo laikytis. Tada atsiranda vienas gudresnis. Jis iš tų, kurie visada stengsis užlįsti be eilės. Arba jis žino būdus, kaip sužaisti be taisyklių, arba jis turi už ką pasisamdyti tų, kurie pamokys. Ir sėkmingai sužaidęs mosuoja V raide sudėtais pirštais. Jis jaučiasi pranašesnis už tuos, kurie laikosi taisyklių. 

Ramūnas Bogdanas
Viena institucija atlieka savo darbą, per reidą susemia įrodymus ir pateikia kitai institucijai, kuri turi paskelbti nuosprendį. Tada paaiškėja, kad teisėjai nepajėgūs atsispirti Darbo partijos bylos vilkinimui ir išvargę išeina atostogų keli mėnesiai prieš rinkimus vietoj to, kad atliktų pareigą valstybei ir nuspręstų, ar gali toji partija toliau dalyvauti šalies įstatymų leidyboje.
Žiūrint iš šalies, vaizdelis būtų toks: žaidžiamas futbolas, o staiga vienas pasičiumpa kamuolį rankomis, nubėga iki priešininko vartų ir įspiria pergalingą įvykį. Kad tokie dalykai nevyktų, yra taisyklių prievaizdas teisėjas. Sporte už tokius dalykus išprašytų iš aikštės. Rinkimai į aukščiausią šalies valdžią – kur kas rimčiau nei sporto renginys. Mes tarsi esame Europos „futbolo lygoje“, o mums bandoma įdiegti žaidimą be taisyklių, ir dar kažkoks darbietis iš VRK aiškina, kad bausmės dėl pažeidimų rezultato nepakeis. Mat kamuolį pasinešiojo tik aikštės vidury. Taip žmonės pratinami pripažinti, kad pažeidimai ir sukčiavimai yra teisėtas nebaudžiamas elgesys.

Rinkimų teisėjas Lietuvoje yra Vyriausioji rinkimų komisija (VRK). Jos amžinąjį pirmininką Zenoną Vaigauską iš kažkokio komunistų partijos kabinetėlio ištraukė Algirdas Brazauskas ir pasisodino arčiau teisės klausimais patarinėti. Ramus buvo žmogus, beveik nematomas. Iš tų, kurie savo buvimu nieko nereiškia. A.Brazauskas nužiūrėjo, kad labai tiktų į VRK pirmininkus, ir ten jį pastatė. Ant amžių amžinųjų. Valdžios partijos keitėsi, o jis liko. Tokiems pavadinti ir pateisinti yra vartojamas A.Brazausko labai mėgtas žodis „specialistas“. Tai laikoma daug gražesniu žodžiu už valstybininką – žmogų, kuriam rūpi valstybė. Valstybinio mąstymo žmonės Lietuvoje nepaklausūs, o pats žodis jiems apibūdinti yra paverstas keiksmažodžiu. Daug geriau skamba „savas“, ypač jei pastiprintas apibūdinimu „specialistas“.

Aukščiausiame komunistų partijos ešelone Centro komitete tarnavo žmonės arba su įgimtais vertybinio stuburo defektais, arba bestuburiai, arba tiek išsilankstę, kad jiems neskaudėdavo dirbtiniausiose padėtyse. Mat už tai duodavo rūkytos dešros, žirnelių ir majonezo, kurių parduotuvėse nebuvo.

Rinkimų statistika rodė, kad pažeidimų skaičius auga sulig kiekvienais rinkimais, „Transparency International“ skambino pavojaus varpais, tačiau VRK ramybės jie nesudrumstė. Jokių prevencinių priemonių nebuvo imtasi. Per šiuos Seimo rinkimus, daugiausiai dėl Darbo partijos pastangų, visuotinė, lygi, tiesioginė rinkimų teisė (Konstitucijos 55 str.) ėmė virsti nešvariu verslu. Galime įžvelgti prekybos balsais verslo gimimą: turime ne tik balso pirkėją ir pardavėją, bet ir tarpininką, sukuriantį prekybinę struktūrą.

Nieko keisto, nes tai partijai vadovauja žmogus, kurio požiūrį į verslą ir teisingumą visai Lietuvai iliustruoja „vokelių“ istorija, o visuomenės tylų pritarimą tokiam požiūriui liudija istorijos pabaiga, kur vokelių herojus ant tautos balsų iškeliauja slėptis nuo atsakomybės į Europos parlamentą toliau vartydamas milijonus, o gyvenimą pagal europietiškas taisykles gynusi Dalia Budrevičienė paverčiama antros grupės invalide ir vargais negalais gauna auklėtojos padėjėjos pusę etato vaikų darželyje. Išvada yra tik viena: pasipiktinusių tokia neteisybe skaičius yra per mažas, kad priverstų valdžios institucijas apginti demokratinės visuomenės principus, o pačios institucijos nėra pakankamai tvirtos, kad tai padarytų be spaudimo iš apačios ar iš viršaus.

Ramūnas Bogdanas
Man apskritai labai keista, kad kaliniams leidžiama balsuoti. Jie yra šiurkščiai prasižengę bendrabūvio taisyklėms, tai yra patvirtinta teismo. Todėl jie yra atskirti tam tikram laikui kaip pavojingi visuomenei. Kodėl suvaržyta jų judėjimo laisvė, tačiau jiems leidžiama rinkti valdžią tiems, nuo kurių jie yra izoliuoti?
Iš vokelių istorijos išplaukia kita, Darbo partijos juodosios buhalterijos istorija, o ši toliau pereina į rinkimų pavertimo turgaviete istoriją. Vyksta plėtra. Nebaudžiamumas leidžia išsikeroti nuo žmogaus naikinimo iki partinės konkurencijos iškraipymų. Viena institucija atlieka savo darbą, per reidą susemia įrodymus ir pateikia kitai institucijai, kuri turi paskelbti nuosprendį. Tada paaiškėja, kad teisėjai nepajėgūs atsispirti Darbo partijos bylos vilkinimui ir išvargę išeina atostogų keli mėnesiai prieš rinkimus vietoj to, kad atliktų pareigą valstybei ir nuspręstų, ar gali toji partija toliau dalyvauti šalies įstatymų leidyboje.

Iš nebaigtos vieną partiją liečiančios bylos dėsningai prasiskleidžia kita piktžolė, kuri apima atstovaujamos demokratijos pagrindus ir kėsinasi į pačią rinkimų idėją. Tai, kas vyksta po pirmo turo, yra grūmojimas vežimui įkandin. Galbūt Z.Vaigauskas su savo komisija yra neįgalus ginti rinkimų principą, galbūt policija yra bedantė tą daryti. Ar jie tik dabar praregėjo? Kodėl nėra įstatymų, kurie jiems suteiktų galią? Įstatymus priima Seimas. Seimūnai sugebėjo tik viena – palikti visiems įtinkantį pirmininką dar šiems rinkimams. Dabar susilaukė savo sprendimo vaisių.
Rinkimų kampanijos vežimas buvo dar tik pajudėjęs, kada pasklido gandas apie Darbo partijos rengiamus susitikimus, kurie stebuklingai sutapdavo su dešrų ir mėsų degustacijomis iš tos pačios neskęstančios „Krekenavos agrofirmos“, kuri kadaise teismuose užėdė D.Budrevičienę. Kada gauni maisto drauge su žodžiu, tas žodis giliai nusėda ir valgytoją paverčia rinkėju. Paprastai ir garantuotai. Naujasis išpažintojas taip toli negalvoja, kad vieną gražią dieną ir pats gali tapti maistu, jei suteiks galią savo plėšriam maitintojui. Mėsos sūdytojos likimo jis nemato kaip įspėjimo ir naiviai žavisi nugalėtojo apsukrumu.

Ramūnas Bogdanas
Žiūrint iš šalies, vaizdelis būtų toks: žaidžiamas futbolas, o staiga vienas pasičiumpa kamuolį rankomis, nubėga iki priešininko vartų ir įspiria pergalingą įvykį. Kad tokie dalykai nevyktų, yra taisyklių prievaizdas teisėjas. Sporte už tokius dalykus išprašytų iš aikštės. Rinkimai į aukščiausią šalies valdžią – kur kas rimčiau nei sporto renginys.
Jau tada VRK pasiekę daugkartiniai pranešimai apie mėsines komunijas rinkėjams buvo pagrindas ištirti, ar tai nėra sisteminiai rinkimų įstatymo pažeidimai, kuriuos daranti partija pagal galiojantį įstatymą šalinama iš rinkimų. Tokie valstybės taisykles apginantys sprendimai, kurie kažkam gali nepatikti, yra per didelės viršukalnės pilkam „aparatčikui“. Jis visada verčiau liks papėdėje, o dabar, kilus šurmuliui, pabrukęs uodegą pasitrauks, palikdamas gėdingą neatliktos pareigos šešėlį.
Geraširdis maitintojas išties plėšrus it žiurkė, nes ėda net savus tam, kad įsitrintų į Seimą. Užsakytas ir apmokėtas reitingavimas yra sąžiningų bendrapartiečių suvalgymas, perlipant aukštyn sąraše per jų galvas.

VRK daugumai tai pasirodė visai neblogas meniu, ir jie patvirtino rinkimų daugiamandatėse rezultatus. Kaip tai paveiks Lietuvos rinkėjus, kurie matė ir girdėjo DELFI paviešintą vaizdo medžiagą, kur kalėjimo žargonu Vilniaus vicemero padėjėjas derina balsų pirkimus Darbo partijos būstinėje? Dar daugiau užleiskime sau ant galvų tokį gyvenimo supratimą, ir imsime gangrenuoti kaip europinė valstybė, pamažėl virsdami į „zoną“.

Man apskritai labai keista, kad kaliniams leidžiama balsuoti. Jie yra šiurkščiai prasižengę bendrabūvio taisyklėms, tai yra patvirtinta teismo. Todėl jie yra atskirti tam tikram laikui kaip pavojingi visuomenei. Kodėl suvaržyta jų judėjimo laisvė, tačiau jiems leidžiama rinkti valdžią tiems, nuo kurių jie yra izoliuoti? 

Būsimasis Seimas jau dabar yra unikalus, nes jo legitimumu galima drąsiai abejoti net neįvykus pirmajam jo posėdžiui. Būsima Seimo nario priesaika virs patyčia iš joje esančių skambių žodžių. Negali būti pasitikėjimo valstybe, kurios įstatymų leidėjais tampama sukčiaujant.

Tiesa, nors rinkimų vežimas jau nuriedėjo, jį sustabdyti galima pasinaudojus Konstitucijos 106 str., kuriame sakoma: „Prašyti Konstitucinio Teismo išvados gali Seimas, o dėl Seimo rinkimų ir tarptautinių sutarčių – ir Respublikos Prezidentas“. Tai labai sudėtingas ir rimtų apmąstymų reikalingas klausimas, tačiau tam esame išrinkę šiuos aukštus atstovus, tam jie yra priėmę prisiekdami savo pareigas, kad tinkamu laiku priimtų valstybės sveikatai reikalingus sprendimus.

Jau parašius šį straipsnį buvo pranešta, kad prezidentė kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Kolektyviniai nutarimai būna labiau pamatuoti, bet jie yra lėtesni ir aptakesni, nes pasiekiami kompromisų keliu. Todėl svarbiais ir pavojingais momentais, kada būtinas greitas ryžtingas sprendimas, asmeninė valia įstatymų ribose yra patikimesnis valstybės ginklas. Jeigu ją dar sustiprintų kolektyvinė valia, išreikšta Seimo sprendimu, jei nebus apsiribota vienos apygardos klausimu, o bus pažvelgta iš esmės, tada galime būti tikri, jog Europos į riestainio skylę Lietuva neišmainys.